Šv. Velykų rytą kunigas, brolis Astijus Kungys pasitinka graikišku velykiniu sveikinimu.

Christos Anesti? Alithos Anesti! – tai mano žinutė, kurią norėčiau perduoti Lietuvos gyventojams. Tai yra graikiškas pasveikinimas: „Kristus prisikėlė? Iš tiesų prisikėlė!“.

Žinutė, kurią jau praktiškai du tūkstančius metų perduodama tikintiesiems“, – pokalbį pradeda brolis Astijus, kuris portalo „Delfi“ skaitytojams pataria atitrūkti nuo kasdieninio fono ir išgyventi vidinį džiaugsmą bei savąjį prisikėlimą.

– Velykos – prisikėlimo šventė. Kol kas tiek Europa, tiek likęs pasaulis dar negali džiaugtis prisikėlimu po pandemijos. Tačiau gal galime prisikėlimą įžvelgti kokioje nors kitoje srityje?

– Daugelis neaiškumų, susiskaldymų kyla tada, kai mes prarandame žodžio turinį. Atrodo, žodis skamba, forma yra, o turinio esmės nėra.

Ką reiškia pats žodis „Velykos“? Vieniems tai gal gamtos prisikėlimas, kiti gal laukia ekonomikos atsigavimo, naujo popandeminio prisikėlimo. Bet jūs skambinate kunigui, ne ekonomistui (šypsosi).

Tikroji prasmė iš tiesų slypi tuose raktiniuose žodžiuose. Žodžio „Velykos“ kilmė – slaviška, nuo „Velikij denj“ („Didžioji diena“).

Prasminis žodis yra hebrajiškas Pesach, arba graikiškai Pascha (πάσχα). Tie žodžiai Pesach, Pascha reiškia „perėjimą“. Velykos nėra vien tik prisikėlimas, tai taip pat ir perėjimas.

Laukiame šviesos tunelio gale, tos pandemijos pabaigos, bet mes pamiršome, kad mes patys esame šviesa.
Brolis Astijus

Pirmasis perėjimas aprašomas Senajame Testamente, Išėjimo knygoje, ten kalbama apie Dievo perėjimą. Tai baisus perėjimas, sakoma: „Pereisiu per Egiptą, teisiu senuosius dievus ir išžudysiu visus pirmgimius“.

Suprantate, „perėjimas“ – „tai pirmgimių išžudymas“. Bet palikta išsigelbėjimo galimybė: „Kai jūs papjausite Velykų arba Perėjimo avinėlį, jo krauju pažymėsite durų staktas, mirties angelas neįeis į jūsų namus“.

Tai įdomi mintis, to avinėlio kraujas Egipte apsaugojo žydų namus, jų bendruomenę, nepalietė mirties angelas.

Velykų arba Dievo avinėlis – tai „Perėjimo“ avinėlis, jo kraujas apsaugo mus nuo mirties. Tas perėjimas – Pascha – yra iš Egipto į Pažadėtąją žemę, iš nelaisvės – į laisvę. Arba iš mirties – į gyvenimą. Tad mūsų Velykos ir yra perėjimas iš mirties į gyvenimą.

Kalbant apie mus, kai kas sakys, kad dar negalime džiaugtis prisikėlimu po pandemijos. Man, tikinčiam žmogui, yra nesusipratimas. Juk Velykos niekaip nesusijusios su pandemija, nes tai yra mano viešpaties mirties ir prisikėlimo šventė.

Aš švenčiu iš tiesų savo mirtį ir prisikėlimą. Esmė ne tik žodžiai, bet ir mano vidinis, dvasinis pasaulis. Aplinkui gali vyrauti taika, vykti karas, gali būti sotūs arba bado metai, siautėti epidemijos. Tai jau išoriniai dalykai.

Kai nebuvo pandemijos, Lietuva pirmavo Europoje pagal suicidų skaičių. Taip, išorė duoda tam tikrą poveikį, bet visa esmė žmogaus viduje.

Jei aš Velykas švenčiu kaip krikščionis, tai švenčiu, skamba labai drastiškai, savo mirtį, Velykas suvokiu kaip šio pasaulio mirtį ir Dievo pasaulio gimimą arba prisikėlimą.

Taip, pandemija turi poveikį, turiu reaguoti ir reaguoju, bet mano dvasioje yra visai kiti iššūkiai. Tad klausimas, kurį turiu užduoti sau: kaip aš tvarkau savo dvasinį gyvenimą?

Atrodė, tikrai nelaimėsime ir nelaimėjome, ką ten, per tiek metų ir rungtynių italams įmuštas tik vienas įvartis. Vis dėlto yra gera: žmogus ateina kovoti ir jame nėra baimės.
Brolis Astijus

– Kaip žmonėms pajusti Velykų džiaugsmą, jei dar negalime laisvai susitikti su visais artimaisiais ir Šv. Velykas švęsti kartu?

– Tai svarbus ir rimtas klausimas kaip krikščioniui. Juk Jėzus sako: kur du ar trys, aš esu jūsų gretose.

Pirmas dalykas, mano vidus, antras dalykas – mano santykis su artimu. Kada tas ryšys yra pažeidžiamas, aš negaliu gyventi savo vidinio pilnaverčio gyvenimo.

Mūsų brolis Benediktas yra gražiai pasakęs: „Žmonės laukia šviesos tunelio gale, tos pandemijos pabaigos. Bet mes pamiršome, kad mes patys esame šviesa“.

Suprantate požiūrį: iš kažkur kažkas turi ateiti ir tą šviesą įžiebti. Bet pamirštame, kad Jėzus yra sakęs: „Jūs esate pasaulio šviesa“.

Reikia suvokti, kad aš esu ta pasaulio šviesa, ir nuo manęs priklauso, kada tas gyvenimas prašviesės, nušvis. Tada ir nebereikės laukti kažkokios šviesos tunelio gale, jos reikalauti iš kitų.

Bernardinuose buvo kažkada akcija: geriau uždek žvakę, o ne keik tamsą. Kartais mes keikiame tą tamsą, o pamirštame tą galią uždegti šviesą savyje.

– Jūsų manymu, ką per metus atskleidė pandemija, ką turėjome išmokti, suprasti pandemijos fone?

– Jei kažkas norėjo kažko išmokti, tikrai išmoko. Pavyzdžiui, aš truputį daugiau turiu įgūdžių naudojantis vaizdo pokalbių programėlėmis (šypsosi). Tai tam tikras pasiekimas, informacinių technologijų proveržis.

Vis dėl to, ta pandemija parodė, kad žmogus yra labai, labai trapus ir silpnas.

Žmoguje yra tiek daug baimių, tai jos parodo, kad žmogus ne viską gali valdyti, ne viską gali sutvarkyti. Tada galbūt ateina pyktis.

Jėzus dažnai sakė: nebijokite, aš nugalėjau pasaulį, neturėkite baimės.

Tai ne tušti žodžiai. Yra atrama į dvasinius dalykus, į tą vidinę gelmę. Matome, pandemijos fone žmogus dar atrado naują baimę savyje. Jis negali daug ko pakeisti.

Baimė gimdo nerimą ir pyktį. Kartais bijodami žmonės bet kokioje situacijoje pradeda kaltinti vienas kitą, lieka jos įkaitais.

Šią savaitę į Lietuvą buvo atvykusi „Squadra Azzurra“ – Italijos futbolo rinktinė. Bet buvo gera klausyti mūsų trenerio Valdo Urbono: yra pagarba priešininkams, bet nebuvo baimės. Atrodė, tikrai nelaimėsime ir nelaimėjome, ką ten, per tiek metų ir rungtynių italams įmuštas vienas įvartis. Vis dėlto yra gera: žmogus ateina kovoti ir jame nėra baimės. Kaip Dovydas prieš Galijotą, o jeigu! Ką ten gali žinoti, nes juk istorijoje buvo dvejos lygiosios.

Baimė yra didžiausias priešas.

Per pandemiją matome, kad į bažnyčias ateina galbūt šiek tiek daugiau tikinčiųjų ieškoti ramybės, kalbėti, aiškintis. Evangelijoje yra labai aiškiai parašyta, Jėzus sako: ateikite pas mane, kurie esate vargšai ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu.

Kai žmogus jaučia troškulį, jis ateina ten, kur yra vandens, kur teka šaltinis. Tai natūralu.

Žmogus pamato savo trapumą, jog šioje žemėje nėra dievas ir yra aukštesnės galios. Žinote, tai nėra žmogaus nusižeminimas arba nepilnavertiškumas, jei jis ateina ieškoti pagalbos, tai natūralu.

Pandemija parodo, kad žmonės geba ieškoti ir ieško išeičių iš susidariusių situacijų. Mes mokinamės nugalėti baimę. Pandemija išmokė dar labiau ieškoti instrumentų įveikiant baimę.

Matome, kad Jėzus nei vieno nenuteisė, nenubaudė. Jis gydė, pakeldavo suklupusius, pasigailėdavo didžiausių nusidėjėlių ir taip dovanodavo gyvenimą.
Brolis Astijus

– Pernai Popiežius Pranciškus yra pasisakęs, kad pandemija galėjo būti gamtos atsakas į žmonijos ignoravimą dėl klimato kaitos ir ekologinių problemų. Ar jūs sutinkate su tuo? Ar ši pandemija galėjo būti siųsta kaip ženklas?

– Tų ženklų mes visada turime. Popiežius kalbėjo apie tam tikrą gamtos atsaką. Aš sutinku su juo. Mūsų veikla neatsiejama nuo šios planetos.

Net ištartas blogas žodis turi neigiamą poveikį. Besaikis gamtos išnaudojimas, jos terorizavimas, prievartavimas duoda tam tikrą atsaką.

Popiežius pabrėžia – gamtos atsakas, ne Dievo. Kartais žmonės sako, va jūs tokie ir anokie, tai jus Dievas nubaus. Tai didžiausias nesusipratimas.

Net Evangelijoje matome, kad Jėzus nei vieno nenuteisė, nenubaudė. Jis gydė, pakeldavo suklupusius, pasigailėdavo didžiausių nusidėjėlių ir taip dovanodavo gyvenimą. Gamta nori, nenori, duoda savo atsakymą.

Kaip liaudies patarlė byloja: ką žmogau pasėsi, tą ir pjausi. Pasėsi pyktį, pyktį ir pjausi. Tas popiežiaus pasakymas duoda galimybę susimąstyti.

Tėvai stengiasi ištraukti iš to konflikto ir parodyti broliams kažką daugiau: broliškus santykius, meilę, atleidimą. Šeima yra gražiausias modelis kaip reikia tvarkytis visuomenėje su esančiomis problemomis.
Brolis Astijus

– Užsiminėte apie pyktį. Visuomenėje kyla daug destrukcinių emocijų, elgesio ir veiksmų. Negaliu nepaklausti apie kunigą Algirdą Toliatą, kuris už savo nuomonę socialiniuose tinkluose buvo užsipultas ir kritikuotas. Kodėl tai vyksta, kodėl visuomenė taip jautriai reaguoja į kai kuriuos svarbius klausimus, dažniau ne diskutuoja, ne ieško tiesos, o garsiai puola? Ar tai yra visuomenės nuovargio ženklai?

– Taip, tai yra vidinės kovos, nuovargio ženklas. Matote, turbūt nėra nei vieno politikavimu apkaltinto kunigo, kurie pokario metais važiuodavo į miškus partizanams aukoti mišias. Nei vienas neapkaltino politikavimu kunigo Alfonso Svarinsko ar Sigito Tamkevičiaus, kurie sėdėjo kalėjime už tiesos žodį.

Grįžtant prie tų žodžių, kurie buvo skirti A. Toliatui ar mūsų broliui Pauliui Vaineikiui, gyvenime yra taip: na ir pasakė, ir ką? Turime pykti, atsakyti pykčiu į pyktį?

Galbūt kunigas A. Toliatas žengė žingsnelį atgal, kad neskatintų to pykčio. Tada ateina kiti, pasigirsta tie, kurie pradeda pykti už tai, kad A. Toliatas kažkur nusileido, atsitraukė. Ir taip negerai, ir taip negerai.

Manyčiau, kunigas A. Toliatas parodė pavyzdį, kad nereikia kovoti. Diskutuoti galima, nes diskusija yra mūsų augimas. Tačiau buvo liejamas pyktis ir norėta kovoti.

Algirdas Toliatas

Žinote, man pavyzdys yra šeimos gyvenimas: tėtis, mama ir vaikai. Mes augome keturi vaikai. Buvo visko, mano broliukai tarpusavyje ir pasibardavo dėl kokio nors žaislo, pasipykdavo.

Ir jeigu dabar tėvas ar mama užimtų vieno sūnaus poziciją ir nubaustų kitą? Taip šeimose nėra, tėvai stengiasi ištraukti iš to konflikto ir parodyti broliams kažką daugiau: broliškus santykius, meilę, atleidimą.

Šeima yra gražiausias modelis kaip reikia tvarkytis visuomenėje su esančiomis problemomis. Ne veltui Konstitucijoje teigiama, pažodžiui nepasakysiu, kad šeima yra ta pirmoji valstybės ląstelė.

Šeima išmoko spręsti konfliktus.

Net jei žmonės ne taip elgiasi, kaip mes norėtume, kaip katalikų Bažnyčia moko, reikalinga kantrybė ir tolerancija kantraus laukimo prasme.

Prisiminiau Rembranto paveikslą „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“. Tame paveiksle sūnus atsiklaupęs, įkritęs į tėvo glėbį, ir matosi dvi tėvo rankos. Viena ranka tėviška, o kita – motinos, moters plaštaka.

Rembrantas, paveikslas "Sūnaus palaidūno sugrįžimas“
Foto: akg-images / Scanpix

Turime ugdyti savyje, net ir paprastuose santykiuose, tą tėvystės ir motinystės santykį. Jei žmogus tave vieną dieną išplūsta, apkaltina, būk kantrus, tegul, gal jam šiandien sunku, gal vėliau pripažins klaidą, atsiprašys.

Kiek mes matome senukų, kurie anksčiau buvo ateizmo mokytojai, didžiausi turtuoliai, garsūs politikai, mirties valandą jų skruostu rieda ašarėlė. Ta didybė, ta galia, puikybė į dulkes sunyksta.

Kartais tas išorinis pyktis, tie konfliktai neleidžia pažvelgti į širdį. Tik dėl kantrybės mes galėsime pamatyti kito širdį. Na, jam dabar sunku, jis piktas, ir ką jam dabar padarysi? Tas gailestingumas, tas išlaukimas, ta kantrybė padeda vėl mums susistyguoti.

Ką tokios nelaimės akivaizdoje gali pasakyti artimiesiems? Paprasčiausiai apkabini žmogų ir patyli su juo. Kartais būna tokių sukrėtimų, kad tavo paguodos žodis taip lėkštai skamba, jog geriau patylėti.
Brolis Astijus

– O kokiomis mintimis Jūs gyvenote pasiruošimo Velykoms laikotarpiu? Kokia buvo Jūsų kasdienybė?

– Jeigu taip asmeniškai atsakant, negaliu pabėgti nuo savo vidaus. Manęs klausia žmonės, kaip čia tos Velykos, sakau, kad aš ruošiuosi Paschai. Savo asmeninei Paschai, perėjimui.

Man jau greitai 60 metų. Žinau, kad reikia ruoštis tam perėjimui, ateis ta kūno mirtis ir aš išeisiu į tą gyvenimą, kuriam esu pašauktas.

Trumpai atsakant, aš ruošiuosi Paschai. Antras žingsnelis, kiek įmanoma, stengiuosi padėti kitiems toje kelionėje, kad nepasimestų tose smulkmenose, detalėse.

Kalbėjomės su broliais apie būsimą Lietuvos ir Italijos mačą, atsiprašau, kad aš užsimenu apie futbolą, nes kai gyvenau Italijoje, ten Calcio (futbolas) yra viskas, malda, o tada jau futbolas.

Pagalvojau, jei natūralios vejos aikštėje susirinktų biologai, chemikai ir pradėtų gvildenti, kalbėti apie aikštės dangą, žolę, ieškotų sprendimų, kad neišsitryptų taip lengvai, atrastų kokį vabaliuką. Sakytų, klausykite, tas vabaliukas yra įrašytas į raudonąją knygą, ir viskas, uždraudžiame visus žaidimus šioje aikštėje.

Kartais įsiveliame į tokias nereikšmingas detales, kurios sugriauna esmę. Juk ta aikštė įrengta futbolui, žaidimui, o ne kažkokiems tyrimams.

Linkėčiau nepasimesti tokiuose dalykuose, kad ir kokie atrodytų jie svarbūs, bet pakiltume aukštyn.

Evangelijoje Jėzus sako: ieškokite dangaus karalystės, visa kita bus pridėta.

Pats sau ir kitiems linkiu, kad mes šiek tiek pakiltume nuo tos pandemijos, nuo to susiskaldymo, nuo to pykčio, nuo kaltinimo, truputį pakeltume aukštyn akis dangaus link ir danguje susitiktų mūsų žvilgsniai.

Manyčiau, tai yra Velykų šventės esmė: iš tos mirties, iš tos nesantaikos, pykčio vergovės pereitume į bičiulystę, draugystę. Linkiu, kad tos Velykos, Pascha, iš tiesų būtų perėjimas, nuo pykčio prie gėrio.

– Manoma, kad dalis žmonių Dievo ieško tuomet, kai nutinka kažkas sukrečiančio, nelaimės fone. Kuomet pasaulį tebekausto koronavirusas, ar pandemijos metu pastebite, kad į Dievą atsisuka daugiau žmonių?

– Man atrodo, kad visąlaik tų žmonių yra. Visais laikais, ir šviesiomis, ir liūdnomis dienomis ateidavo žmonės. Dabar vyrauja tas psichologinis netvarumas, turime truputį daugiau baimių, esame jautresni.

Taip, artimo mirtis, nesvarbu ar pandemija, ar gražus vasaros laikas, žmogų paliečia.

Neseniai Klaipėdoje meldėmės už nuskendusį dviračių trenerį. Ką tokios nelaimės akivaizdoje gali pasakyti artimiesiems? Paprasčiausiai apkabini žmogų ir patyli su juo. Kartais būna tokių sukrėtimų, kad tavo paguodos žodis taip lėkštai skamba, jog geriau patylėti. Kiekviena gyvenimo istorija, kiekvienas atėjęs žmogus – išskirtinė, nauja knyga.

Jei tu žmogų myli, kažkaip tu turi tos empatijos jam, trokšti, kad jis atrastų gyvenimą.

Ar daugiau žmonių ieško Dievo pandemijos metu? Nepasakyčiau, kad būtų kažkokia žmonių lavina, bet iš tiesų yra daugiau gal psichologiškai išsibalansavusių žmonių.

Sugrįžtu prie to, kad pagrindinis veiksnys yra baimė, žmogus pamato, kad jis nėra visagalis. Kuo anksčiau jis tą suvokia, tuo jo išsilaisvinimas, atsistojimas yra sėkmingesnis, geresnis.

Kol žmogui sekasi, jis galvoja, kad jis yra žvaigždė, tokiu atveju, padėk Dieve, yra laikas džiaugtis, bet kažkada ateis laikas liūdėti. Kai užklups liūdesys, jis patikrins tavo vidines galias, vidinius išteklius.

Todėl noriu pasakyti, kad tas velykinis džiaugsmas turi būti vidinis džiaugsmas. Ne vien pavasaris, ne vien gražūs margučiai, bet viduje išgyventas džiaugsmas.

Man, sakykime, nelinksma, kada žmogus džiaugsmą išgyvena išorėje, kuriam reikia humoro vakarų, anekdotų. Viskas gerai, bet jeigu tik išorė tau suteikia džiaugsmą, tai tu esi praktiškai tik vartotojas to, ko nenusipelnei ir pats nesukūrei.

Kai džiaugsmas gimsta iš tavo gelmės, iš padaryto gero darbo, ištarto gero žodžio, tada tu džiaugiesi.

Amžiną atilsį Tėvas Stanislovas labai įdomiai kalbėjo apie džiaugsmo laimę ir davė labai paprastą buitinį pavyzdį. Sako, jūs, vienuoliai, matote indų krūvą. Ateini, suplauni su mazgote, suplauni visus indus, praskalauji juos, bet tai dar nėra tikrasis džiaugsmas.

Jis ateis tada, kai tą pačią mazgotę perplausi su muilu, išgręši, padžiausi ir nuplausi rankas, tada patirsi vidinį džiaugsmą.

Vidinis džiaugsmas ateina iš to, ką tu išgyveni ir sukuri. Linkėčiau velykinio perėjimo džiaugsmo: iš negatyvumo į pozityvumą. Kaip Kristus: iš mirties į gyvenimą.