Greičiau ir tiksliau nei skutinėjimas
Graviravimo įrankis Aušros rankose tarsi baltas linijas paliekantis pieštukas – švelniai ir labai atsargiai graverė jį vedžioja tamsiai rudai nudažytu žąsies kiaušiniu. Nors šio kiaušinio lukšto storio niekaip nepalyginsi su trapiu vištos kiaušinio kiautu, margutį, lyg karalių, graverė guldo ant minkštos pagalvėlės, o kylančias dulkeles nuvalo švelniu servetėlės lapu.
Vienam kiaušiniui numarginti reikia valandos ar net daugiau, o dieną prie jų atsėdėjusi, Aušra nejaučia rankos pirštų - raumenys sustingsta, aptirpsta. Vis dėlto smagesnio darbo už margučių graviravimą jurbarkietė sako nežinanti.
Ši technika nedaug kuo skiriasi nuo skutinėjimo, tik procesas vyksta nepalyginamai greičiau, o paprasto peiliuko ir graviravimo grąžto galimybių neįmanoma net palyginti. Peiliuku ant kiaušinio lukšto lygaus, tvarkingo taškelio niekaip neišbraižysi, o graveriui tai yra akimirkos reikalas. Kaip ir išrašyti ant margučio velykinius sveikinimus ar žmogaus, kuriam jis skirtas, vardą.
Graviravimo privalumų, pasak Aušros, yra šimtai, tačiau pagrindinis – greitis. Jei meniškai išbraižyti kiaušinį gali trukti visą dieną, tai graviruodama per dieną ji numargina iki dešimties kiaušinių.
Bet būtent skutinėjimas ją ir išmokė kantrybės, suteikė marginimui žavesio. Įvaldė šį būdą dar vaikystėje, švenčiant Velykas pas mamytės brolį. Pamačiusi, kaip jis pasigamino skutinėjimo įrankį iš nusmailinto grąžto, Aušra ir pati panoro tokį turėti. Tos pirmosios skutinėjimo pamokos paliko įspūdį visam gyvenimui.
Malonumas iš vaikystės nostalgijos
Per daugiau nei dešimtmetį, kai A. Kazlauskienė naudoja graviravimo techniką, jos margučiai tapo „firminiais“: tamsiai rudi, išmarginti baltais ornamentais, bet visada skirtingi ir vienas į kitą nepanašūs. Kartą pamatę jos margučius, visi tokių nori – geresnės velykinės dovanos kažin ar rastum, todėl kasmet A. Kazlauskienei tenka numarginti vis daugiau kiaušinių.
Lietuvoje garsiam baleto primarijui Aušra yra padovanojusi margutį su išgraviruota balerina, pernai margučius puošė flamingais ir kolibriais, graviravo ant jų Jurbarko simbolį – karališkąją leliją.
O ir klientai išsako savo pageidavimus. Vieni prašo anūkams numarginti mėgstamus filmukų herojus, užsakydamos margučius, įmonės nori matyti ant kiaušinių išpieštus savo logotipus, moterys dovanoja savo draugams margučius su automobilių markių ženkleliais. Margučiai tampa jaukūs, asmeniški – skirti tik tam žmogui, kuriam dovanojami.
Gerokai iki Velykų užsakymus Aušrai siunčia draugų šeimos, miesto įmonės, daugybė anksčiau buvusių klientų, todėl margučius A. Kazlauskienė skaičiuoja šimtais. Vienintelė blogybė, pasak Aušros, kad marginimui negali skirti mėnesio: tenka įsitekti į velykinę savaitę, nes ilgiau pabuvusio kiaušinio lukštas pradeda „kvėpuoti“, drėkti.
Todėl verslu velykaičių marginimo graverė nevadina. Tvirtina, kad tai yra malonumas, mintimis sugrąžinantis į vaikystę, primenantis žmones, kurie padėjo atsiskleisti jos gabumams, ir pripildantis namus šventės džiaugsmo. Pinigais to net norėdamas neįvertinsi.
Išdalijusi margučius, A. Kazlauskienė sau pasilieka tik nuotraukas, kurios primena, kiek daug raštų gimsta graviruojant kiaušinius. „Susitinka“ su savo kūriniais ir pačių artimiausių žmonių namuose – mama ir teta saugo juos kaip relikvijas, turi surinkusios nemažas kolekcijas. Jų patirtis rodo, kad nejudinami margučiai gali džiuginti daugybę metų.
Iššūkis – rasti žąsų kiaušinių
Marginimas yra kone juvelyrinis darbas, nes niekada nežinosi, ar pavyks jį užbaigti – net ir paskutinis grąžčiuko pridėjimas netikėtai gali pradurti kiaušinio lukštą. Ypač trapūs yra vištų kiaušiniai, po lukštu turintys tuščią ertmę. Tačiau su tokiomis nesėkmėmis graveriai yra iš anksto susitaikę – jiems ne naujiena, kai graviruojant skyla stiklas ar sugadinamas puodelis. Kad ir kaip apmaudu, deda į šalį ir ima kitą.
Vis dėlto kiaušiniai yra išskirtinė graviravimo medžiaga. Prieš marginimą juos reikia nuriebinti, o tai ne visada yra paprasta. „Anksčiau margindavau ir ančių kiaušinius, nes jų lukštas storesnis, ne taip greitai skyla. Tačiau norint juos nuriebinti, reikia ilgai vargti – gal net ilgiau, nei trunka marginimas“, – juokiasi Aušra, kuriai labiausiai patinka marginti žąsies kiaušinius.
Ne tik dėl to, kad su jais gali elgtis drąsiau nei su bet kuriais kitais kiaušiniais. Pusvalandį verdant labai stipriame svogūnų lukštų nuovire, jie nusidažo gražia šokoladine spalva, o graviruojant atsiskleidžia švytinčiu baltumu. „Bet labiausiai man patinka didelis plotas, kuriame gali daug visko primarginti, drąsiau judėti, dėlioti raštus. Nors esu išmarginusi ir labai mažyčių, vaikiškų kiaušinėlių, kuriuos dovanoju savo krikšto vaikams“, – tikina graverė.
Bet žąsų kiaušinių prekybos centre nenusipirksi. Kaimuose šių naminių paukščių beveik neliko. Dėl grožio auginamas tik vienas kitas, o ūkininkai, kurie paukščius veisia, žąsų kiaušinių parduoti nenori. Mat žąsys dėslumu nepasižymi: per metus padeda vos 15 – 20 kiaušinių.
Todėl Aušra marginimui žąsų kiaušinių priversta ieškoti visoje Lietuvoje. Renka po kelis, keliolika, moka, kiek paprašo. Šiemet žąsų kiaušinių įsigijo viename draugų vienkiemyje Jurbarko rajone, o dvejus praėjusius metus juos teko vežtis net iš Palangos.
