– Lietuvių Velykos anuomet ir dabar: kokie patys didžiausi šventimo skirtumai?
– Kaip dabar, taip ir seniau, Velykoms buvo ruošiamasi iš anksto. Tiesa, gal šis ruošimasis buvo labiau specifinis, labiau paisoma pasninko, būtinai einama išpažinties, iš esmės sutvarkomi namai, jų aplinka. Kaip buvo rašoma tarpukario spaudoje, Kaune jau nuo Verbų sekmadienio, o ypač dvi – tris dienas prieš Velykas būdavo juntamas pagyvėjimas, gyventojai intensyviai švarindavosi, suaktyvėdavo prekyba, puošiamos vitrinos. Žmonės pirko įvairius maisto produktus, žaislus, prieš Velykų šventes lankėsi kirpyklose, išvykdavo į gimtinę. Tuo tarpu kaimuose, pasak tarpukario spaudos, Didžiąją savaitę sunkių darbų jau nebedirbdavo. Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį gausiai lankyta bažnyčia. Kai kuriose bendruomenėse į bažnytines apeigas žmonės eidavo persirengę, vaikai aplink bažnyčią nešdavo dirbtinę silkę ir ją mušdavo, taip tikriausiai minėta gavėnios pasninko pabaiga.
Didįjį ketvirtadienį bažnyčiose nutyla varpai, juos pavaduoja berniukai, tarškindami aplink bažnyčią tarškučiais, o po pamaldų jie leidžiasi į aplinkines sodybas kiaušiniauti. Didįjį penktadienį ir šeštadienį vyksta didysis namų švarinimas ir valgių Velykoms ruošimas. Didįjį šeštadienį iš kiekvienų namų būtinai kas nors eina į bažnyčią švęsto vandens ir ugnies parnešti, ja pakuria pečius ir pirtį. Pavakarį žmonės pradeda traukti į Prisikėlimą. Kristaus prisikėlimo ceremonijas visur stengiamasi padaryti kuo gražesnes ir didingesnes. Po rytinių mišių visi skuba namo prie velykinio stalo. Iš pradžių valgo kiaušinius, o paskui tai, kas aplink. Kiaušinius dažo, įvairiai margina. Paplitęs paprotys – mušti margučius, ridenti. Per Velykas mergaitės labai mėgsta suptis. Pirmosios Velykų dienos pavakarį kaimynai pradeda vieni kitus lankyti. Antrąją Velykų dieną dažniausiai lanko savo tėvus, pažįstamus, gimines. Seniau Velykas švęsdavo tris dienas, o ir ketvirtą bijodavo žemę judinti, kad ledai neišmuštų.
– Ar Lietuvos istorijoje būta tokių velykinių tradicijų, kurios, deja, neišliko iki dabar, tačiau anuomet be jų žmonės tiesiog neįsivaizdavo Velykų?
– Pirmosios Velykų dienos vakare arba antrą Velykų dieną keli vyrukai eidavo per kaimą, užeidami į kiemus pas kaimynus, sveikindami su Velykomis, krėsdami įvairias išdaigas, pagrodami armonika ar kitais muzikos instrumentais, padainuodami tam tikras dainas. Tai buvo vadinama lalavimu. Už tai lalauninkai būdavo apdovanojami kiaušiniais, pavaišinami kitais maisto produktais. Prieš pirmą pasaulinį karą Dzūkijos kaimuose lalauninkai vaikščiodavo naktį iš Velykų pirmosios dienos į antrąją. Jie prie kiekvienų namų sustodavo ir giedodavo šventas Velykų giesmes. Jų „pasisekimą“ liudydavo surinktų kiaušinių skaičius, o gražiausio margučio autorė – „kiaušinių karalienė“ – būdavo apdovanojama.
Antros Velykų dienos rytą žmonės kaimuose kartais vieni kitus velykaudavo – t.y. vieni kitus bandydavo simboliškai nuplakti išsprogusiomis beržų, karklų ir kitomis šakelėmis, apipilti vandeniu ir t.t., panašiai, kaip per Verbų sekmadienį. Žemaitijoje taip pat žinotas ir atitinkamas vaikščiojančių persirengėlių paprotys. Buvo populiari ir margučių ridenimo tradicija: juos ridenančius jaunimo būrelius buvo galima išvysti ir viešose vietose. Pavyzdžiui, Kaune margučiai ridenti Aleksote, Žaliakalnyje, o ypač Rotušės aikštėje. To meto spaudoje rašyta, kad šis ridenimas skiriasi nuo kaimo tradicijų, nes „jei ritinėtojas kauniškis savo ritinamu margučiu pataiko kito margutį, tai anas asmuo sumoka penkis centus, bet margučio neduoda.“ Greta žaidžiančių, pardavinėtojai siūlydavo įsigyti pačius stipriausius, daugiausia kitų nukonkuravusius margučius, atsibodus juos ridenti, siūloma daužti, vėl išlaikant tą pačią penkių centų kainą tam, kuris pralaimi. Prie išnykusių tradicijų galima priskirti ir tai, kad seniau neretai Velykų rytą žmonės nešdavosi bažnyčion valgius, kad juos pašventintų. Po velykinių pamaldų šventinti margučiai, druska, duona, pyragai, mėsa, sviestas, sūris. Šį maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis tą šventą dieną būtų pašventintas.
– Ar apskritai pastebite, kad šventinės tradicijos nebetenka prasmės? O gal atvirkščiai – žmonės vis noriau prisimena protėvių papročius ir mėgina juos atgaivinti?
– Nemanau, kad šventinės Velykų tradicijos nebetenka prasmės. Šventė tebėra viena populiariausių ir švenčiamiausių Lietuvoje, suburiančių artimuosius draugėn. Ji tebesisieja su pavasariu, Dievo ir gamtos atgimimu, artimųjų susibūrimu, margučiais. Be abejo, lietuviai šiais laikais gyvena kaip niekad anksčiau gerai, tai materialus šventės aspektas nebėra tiek svarbus, kiek anuomet, velykinis stalas žymiai mažiau skiriasi nuo kasdienio. Kita vertus, vis daugiau žmonių domisi senosiomis tradicijomis, siekia atgaivinti net ikikrikščioniškus šventės papročius, ieško giluminių jų prasmių.
Kaltinimų, kad esą šventės prasmė nyksta, buvo galima rasti jau beveik prieš šimtmetį: ir tarpukario spaudoje rašyta, kad, nors bažnyčiose lankosi daug tikinčiųjų, tačiau esą visuomenė sumaterialėjo: „Į bažnyčias einama spektaklio žiūrėti, pačios šventės virstančios pilvui vergavimo dienomis.“ Toks elgesys vertinamas kaip įsisenėjęs neigiamas paprotys, kai Velykų šventės švenčiamos ne siela, o kūnu. Daroma išvada, kad tokiu materialistiniu šventimo būdu nereikėtų per daug stebėtis, nes tam įtakos turintis išsilavinimo lygis. Inteligentijai priekaištaujama, kad ji didžiajai visuomenės daliai nerodo tinkamo pavyzdžio. Miesto gyventojai buvo raginami išsaugoti kaimo papročius. Drauge teigta, kad žmogus, patekęs į miestą, „imasi mums svetimų visokių miestietiškų manierų“, pavyzdžiui, kai kurie miestiečiai margučius ima vertinti kaip vaikų žaislus ir linkę sieti juos su kaimiškais papročiais, todėl vietoj to mažiesiems pradedami pirkti „kiškiukai iš krautuvės“, kad turėtų kuo pasidžiaugti.
– Kuo lietuviškos Velykos labiausiai skiriasi nuo šios šventės svetur? Ar turime iki šių dienų išlikusių, itin išskirtinių velykinių papročių, ritualų?
– Nors kiaušinių marginimas per Velykas nėra vien lietuviams žinoma tradicija, tačiau išlikęs namudinis jų dažymas naudojant svogūnų lukštus, įvairias žoleles, vašką, ar margučius skutinėjant – labai unikali gyva lietuvių tradicija. Kaip ir pačių margučių raštai. Be to, lyginant su kitais katalikiškais, o ir didesne dalimi krikščioniškais kraštais, lietuviai daugiau dėmesio skiria pačiai Velykų šventei, bet ne Didžiosios savaitės dienoms, pažymėti.
– Ar yra patiekalų, kurie, laikantis senovės tradicijų, būtinai turėtų nugulti ant šventinio stalo? Gal ir pats stalas turėtų atrodyti išskirtinai?
– Būdingiausias tradicinis patiekalas – dažyti kiaušiniai - margučiai, žinoma. Tiesa, kiaušiniai marginti ne visur, kai kur žemaičiuose ir kitur buvo valgomi tik balti, nemarginti kiaušiniai. Be margučių, tradicinis Velykų maistas būdavo įvairūs kiaulienos patiekalai: kiaulės galva, šaltiena, virtos dešros, kumpis. Kai kur virdavo riebią kopūstų sriubą. Desertui šeimininkės kepdavo Velykų pyragus - Velykų bobas ir kt. Tiesa, patiekalų tradicijos skyrėsi atskiruose regionuose, taip pat priklausė nuo šeimininkių išmonės. Bendra buvo tai, kad stengtasi paruošti kiek galima daugiau ir sotesnių, ypatingesnių patiekalų. O tai ir nekeista – Velykos ateidavo po ilgo pasninko laikotarpio. Be to, seniau žmonės negalėjo sau leisti tokio gausaus stalo, kokį mes galime neretuose namuose išvysti praktiškai kasdien.
