„Baltai išsaugojo itin archajiškas rašto tradicijas, kurios pratęsia ir papildo kaimyninių kraštų rašto sistemas. Tai kaip kalba, kuri atliepia kaimynystę, bet išlaiko savo skirtingumą.
Baltų raštams būdingas geometriškumas. Toks rašto charakteris matomas ir audimo, ir juostų pynimo, ir mezgimo, ir drožybos, ir kitų tradicinių amatų puošyboje. Tačiau raštą suprasti tik kaip puošybą – vadinasi, jį nuvertinti. Jo reikšmė platesnė – tai patirties, vertybių, pasakojimo, jausmų užrašymas ant konkretaus objekto, peržengiančio gražu–negražu ribas. Įvyksta savotiškas nušvitimas, kai tampa svarbiau, kokia reikšmė, ką norima pasakyti, o ne kokia sakymo forma ar tonas.
Tiesa, rašto kalbos mokėjimas palengvina susikalbėjimo užduotį – perteikti etines ir estetines vertybes, kartu ir komunikuoti savojo vidinio pasaulio išteklius. Rašto kūrimas yra ir būdas save suvokti – kas man yra svarbu, ką noriu ir kam pasakyti? Kurdami raštą atsinaujiname, nusakome naujo gyvybės rato nuotaiką, tikslus ir išgyvenimus. Kiekviena detalė yra svarbi pasakojimo dalis – ir ženklas, ir spalva, ir kompozicija... Kartu jie sudaro raštą ir pasakoja istoriją, išsaugodami pasakotojo ir jo krašto kultūros, istorijos bei vertybių sluoksnį.
Ši savotiška rašto rašyba yra iššifruojama ir perskaitoma atpažįstant ženklus, atėjusius iki šių dienų iš senojo gamtos kulto, kurio prasmės raštų koduose įgavo puošybos paskirtį: eglutės, kryžiukai, saulutės, langučiai, vingeliai, žirgeliai, roželės, grėbleliai, ožkanagučiai, vėželiai, akutės, ąžuolėliai ir kt. rašto kompozicijose sudaro prasmių pasaulius. Margutyje mainosi itin stilizuoti gamtos motyvai ir geometriniai elementai, kartu sudarydami mirgantį, pulsuojantį, judantį margintojo pajautimų mikrokosmosą – išbaigtą savarankišką kūrinį.
Pradedant nuo taško arba apskritimo elemento kūrimo galuose arba šonuose, jis plečiasi, apskritimas pildomas jį apjuosiančiais skirtingo arba to paties ornamento apskritimais, arba ovalais ar net kvadratais. Pagrindinis kompozicijos principas yra paklusimas kiaušinio formai, kuri yra simetriška ir sufleruoja rašto simetriškumą bei tam tikrą mirgančią monotoniją. Ramus rašto ritmingumas būdingas ir kitoms lietuvių liaudies meno šakoms, netgi liaudies dainoms. Stebint besisukantį margutį atrodo, kad raštas neturi pabaigos – tai pasaka be galo ar ramios monotonijos pilna liaudies daina, kurioje sumanus ir darnus kartojimas yra pagrindinė kompozicijos formulė.
Didžioji dauguma baltų raštų yra geometriniai. Gyvūnų ir augalų raštai baltų gyvenamosiose teritorijose atsirado vėliau nei geometriniai, tačiau pastarųjų neišstūmė. Archeologai ir etnografai teigia, kad geometriniai raštai būdingiausi žemdirbių kultūroms. Saulės ir mėnulio ženklų dažnumas rodo pagarbą gamtos jėgoms, kurios, tikėta, rūpinosi derliaus gausumu. Sutinkama ypač daug įvairiausių saulės ženklo interpretacijų – jų gausu visose lietuvių liaudies meno formose. Tačiau vienu seniausių stilizuotų augalinių raštų laikomas eglutės motyvas. Stebėdami margučių raštus ir jų kompozicijas įvairiuose Lietuvos regionuose nepamatysime labai ryškių skirtumų, tačiau lietuviški margučiai skiriasi nuo latviškų – pastarieji ne marginami, o tiesiog nudažomi viena spalva.
Raštas ant kiaušinio lukšto komponuojamas arba galuose, arba šonuose, arba kaip juosta, apsukanti kiaušinį vertikaliai arba horizontaliai, sukuriant vadinamąjį abrūsėlį arba rankšluostį. Marginant kiaušinius visų ženklų centrai susitinka viename taške.
Raštų kūrimas iš apvalių taškelių ir lašo formos brūkšnelių yra sãvita marginimo vašku technikai. Skutinėjami brūkšneliai yra daugiau mažiau tiesios linijos, o taškeliai gali būti išauginami iki dėmelių. Ir viena, ir kita rašto atlikimo technika kuriamas uždaras reikšmių pasaulis, išbaigta kūrėjo individualią patirtį bei jo paveldėtą kultūrinę pasąmonę išreiškianti kompozicija.
Senovinė rašto kalba yra nusilenkimas mus kuriančiai ir mus veikiančiai gamtai. Civilizacijai išgyvenant industrines revoliucijas, technologijų šuolius ir kaskart vis didesnį nutolimą nuo gamtos, pagarba tradicijai ir jų perkūrimas jau ne kartą leido kultūroms save atrasti kaip itin progresyvias, esančias avangardo priešakyje. Pagalvokime apie Japoniją – ten amžiais iš kartos į kartą perduodamos tradicijos suprantamos kaip kultūros pažangos variklis, kur praktiškumas, šiuolaikiškumas ir estetika eina greta. Galbūt tai galime suvokti kaip kultūros gebėjimą išsaugoti pamatines vertybes – juk ir lietuvių kalba vertinama už savo senovinę, kitimui sunkiai pasiduodančią formą. Net sunkiausios istorijos pamokos ir šiuolaikinis tradicijų įprasminimas, suvokiant jų giluminę vertę, tampa atspirties tašku iš praeities į ateitį.
Marginimo vašku raštų kompozicijos
Kiekviena ranka kiaušinyje atranda savo kelią ir kuria savo raštą. Nebijokite žengti nebandytais nematytais raštų takais. Kiaušinio forma lengviausiai paklūsta apskritimų ir ovalų, sukurtų tik iš taškelių ir brūkšnelių, kompozicijoms. Šių dviejų elementų žaidime gimsta turtingas ir puošnus raštas – margintojo pa- sąmonės konsteliacija.
Kaip įkvėpimo šaltinį ir kaip tam tikrą galimybių studiją pa-teikiame daugybę raštų kompozicijų. Tačiau jų konfigūracijos yra beribės. Nenusiminkite, jeigu nepavyksta numarginti lygiai taip, kaip matote pavyzdžiuose. Viena, tai tik praktikos klausimas, o antra – čia ir įdomumas, kad lygiai taip pat numarginti praktiškai neįmanoma – net margintojas, kopijuodamas savo paties margintą kiaušinį, jo raštą šiek tiek nejučiomis pakeičia. Be to, kiekvienas kiaušinis yra kitoks, kaip ir mūsų kasdien kitokia savijauta.
Apie knygą „Savas margutis”:
Ši knyga – tai odė sugrįžtančiai šviesai ir gamtos budimui. Cikliško laiko rate susitinka dvi kartos – mama ir dukra. Prie jųdviejų per margučių kūrimo tradiciją prisijungia ir kiti – esantys ir nebesantys – šeimos nariai, kiekvienas atnešdamas savo linkėjimų, kurie velykaičių raštais per šimtmečius keliavo iki mūsų.
Kiaušinių marginimas ir skutinėjimas yra priežastis susirinkti ne tik prie Velykų vaišių stalo, bet ir dar jų belaukiant – sprogstant pavasariui, vakarams ilgėjant, į save traukiant šviežios žalumos kvapą. Šiame kelias savaites trunkančiame pasiruošime šv. Velykų šventei išgyvenamas kūrybinis bendrumas sustiprina šeimos tarpusavio ryšį. Per kūrybinį procesą, kai leidžiame pirštams patiems rasti rašto kelią ant kiaušinio, sustiprėja ryšys ir su savimi pačiu. Kuriame savą margutį, ir antrą tokį sukurti sudėtinga ne tik artimiausiems šeimos nariams – pačiam sunkiai pavyksta save pakartoti. Kaip ir kiekvienas kiaušinis, kiekvienas raštas yra nors truputį kitoks – savas ir savitas.
Nors margučių raštuose daug burtų, magijos, prasmių ir simbolių, norime šioje knygoje atvirai ir aiškiai pasidalyti marginimo vašku bei skutinėjimo technologijomis, priminti ir pakviesti tęsti šią labai lietuvišką tradiciją, sukuriant savo paties ir savojo laiko sluoksnį.
Gražiausi, labiausiai pavykę margučiai tradiciškai saugomi arba dovanojami – jie sergi namus ir artimuosius nuo negandų. Kūrybinis džiaugsmas, išgyventas marginant ar skutinėjant, su linkėjimais, užkoduotais rašte, perduodamas kaip didžiulė gerumo koncentracija, kuri nėra pasiskolinta iš kitų kraštų tradicijų, nėra nupirkta ar nukopijuota – mes patys esame šios tradicijos dalis ir tampame atsakingi už jos perdavimą.
Knygoje kalbame apie bundančios gamtos grožį, apie mūsų pačių kūrybinę – pavasarišką – galią, apie laiką ir amžių, apie bendrumą šeimos ir mūsų beakmenių lygumų kraštą, kuriame iš Pietų sugrįžtančius paukščius prišaukia pintuose šiaudų soduose gyvenantys šiaudiniai.
Bičių vašku kvepianti pavasariška knyga, tikimės, įkvėps atidžiau stebėti pavasario virsmą ir kūrybingai imtis senojo Velykų meno.
http://dvitylos.lt/lt/work/savas-margutis/
