„Laukiame ženklų – vieversių pavasarį, apžiūrime sumedžioto kiškio taukų kiekį žiemos šaltumui nuspėti, stebime besileidžiančios saulės spalvą, tikriname, ar užšalusios balos per šv. Martyną.
Kaip žinoti, kas bus?
Supančio pasaulio suvokimas nuo priešistorinių laikų buvo ženklų suradimas ir jų perskaitymas – dangaus kūnų judėjimo, gyvūnų elgesio, augalų kaitos analizė buvo koncentruojama išvadose, kurias karta po kartos išgrynintas, supaprastintas, kartais ir subanalintas pavadinome ženklais. Astronominių sistemų sudarymas, Zodiako ženklai – tai vis bandymai sukurti ženklų sistemas, kurios pagelbėtų naviguoti per kompleksišką pasaulį ir nenuspėjamą gyvenimą.
Ženklai ar prietarai kalba apie apsaugos poreikį. Per ženklo prasmės suvokimą siekiame išvengti skaudžių įvykių, nemalonių jausmų. Tai priedanga, tai apkabinimas, tai kiaušinio lukštas, po kuriuo apsaugotas minkštas ir švelnus dar beprasidedantis gyvenimas.
Priešistoriniai žmonės olose paliko piešinių – ženklų, kuriuose nužymėjo savo laiko ir pasaulio suvokimo ribas. Savo ženklo palikimas – savęs paties ir savojo identiteto suvokimo pradžia. Suvokimas, kad galėjimas save keisti, perkurti, puošti nėra vien hedonistinis eksperimentas – tai sąmonės vystymosi periodas, kai pradedame save suvokti per išorinius elementus.
Galime laikyti savęs ir savo aplinkos kūrimą dvasiniu procesu. Kūryba – kad ir kokia ji būtų – vis švenčia pirmykštės pradžios kibirkštį. Per Velykas, kaip ir per kitas šventes, nužyminčias gamtos judėjimą ir virsmą, kurdami ar atkurdami ženklus peržiūrime savo norus, linkėjimus ir perkuriame save – prisidedame prie pasąmoninės kūrybinės sekos ir tampame jos dalimi. Galime tai pavadinti kelione į save ir čia rasti dieviškumo pajutimą, išgyventi transcendenciją. Tai kalbėjimas be žodžių, prisiimant magišką galią kurti ženklus, kuriais norime apsaugoti save ir savuosius.
Ir nors ženklų kūrimas yra kiekvieno galioje, pateikiame trumpą sąvadą pagrindinių mūsų krašte susiformavusių ženklų prasmių sąrašą, kuriuo remdamiesi galite kurti savo ženklų – norų ir linkėjimų – sistemas. Šis sąrašas nėra baigtinis – jis, kaip ir mes, kaip ir visi žmonės, karta po kartos keičiasi, tačiau išlieka užuomazga vietos ir senojo laiko, kuris galbūt senesnis net už mūsų kalbą.
TAŠKAS. Pats mažiausias raštą sudarantis elementas – tai visa ko pradžia ir pabaiga, alfa ir omega. Taškas neturi matmenų – tai neapibrėžtas impulsas, idėja, mintis, vienis, tyra būtis. Taškas užbaigia sakinį. Taip jame sutalpinama visa, kas išgyventa. Ne kartą gyvenime sudedame taškus ant i, padedame taškus įvykių sekose, pradedame viską iš naujo: pradedame nuo taško, atsispirdami nuo pabaigos, kad prasidėtų naujas periodas. Šia prasme galime suvokti tašką ir kaip atsinaujinimo simbolį, kuriame pasėjame ateities pažadą.
KRYŽELIS. Sudėtingesnis taško variantas, o kartu jis yra ir žvaigždės – mažo šviesos taškelio tolumoje – žymė.
APSKRITIMAS SU TAŠKU CENTRE. Apskritimas prasideda nuo centro – taško. Jis plečiasi, auga, tolsta iki begalybės ir vėl grįžta į tašką. Apskritimas su tašku centre yra pradžių pradžios simbolis. Tai kiaušinis lizde – vyriškojo ir moteriškojo pradų sąjunga.
ŽALČIUKAS Namų židinio, šeimos globėjas, saugotas miškuose, laikytas namuose, girdytas pienu. Tai ir cikliško laiko simbolis. Itin dažnas elementas margučių raštuose, žymintis ramybės ir taikos namuose linkėjimą. “
Apie knygą „Savas margutis” :
Ši knyga – tai odė sugrįžtančiai šviesai ir gamtos budimui. Cikliško laiko rate susitinka dvi kartos – mama ir dukra. Prie jųdviejų per margučių kūrimo tradiciją prisijungia ir kiti – esantys ir nebesantys – šeimos nariai, kiekvienas atnešdamas savo linkėjimų, kurie velykaičių raštais per šimtmečius keliavo iki mūsų.
Kiaušinių marginimas ir skutinėjimas yra priežastis susirinkti ne tik prie Velykų vaišių stalo, bet ir dar jų belaukiant – sprogstant pavasariui, vakarams ilgėjant, į save traukiant šviežios žalumos kvapą. Šiame kelias savaites trunkančiame pasiruošime šv. Velykų šventei išgyvenamas kūrybinis bendrumas sustiprina šeimos tarpusavio ryšį. Per kūrybinį procesą, kai leidžiame pirštams patiems rasti rašto kelią ant kiaušinio, sustiprėja ryšys ir su savimi pačiu. Kuriame savą margutį, ir antrą tokį sukurti sudėtinga ne tik artimiausiems šeimos nariams – pačiam sunkiai pavyksta save pakartoti. Kaip ir kiekvienas kiaušinis, kiekvienas raštas yra nors truputį kitoks – savas ir savitas.
Nors margučių raštuose daug burtų, magijos, prasmių ir simbolių, norime šioje knygoje atvirai ir aiškiai pasidalyti marginimo vašku bei skutinėjimo technologijomis, priminti ir pakviesti tęsti šią labai lietuvišką tradiciją, sukuriant savo paties ir savojo laiko sluoksnį.
Gražiausi, labiausiai pavykę margučiai tradiciškai saugomi arba dovanojami – jie sergi namus ir artimuosius nuo negandų. Kūrybinis džiaugsmas, išgyventas marginant ar skutinėjant, su linkėjimais, užkoduotais rašte, perduodamas kaip didžiulė gerumo koncentracija, kuri nėra pasiskolinta iš kitų kraštų tradicijų, nėra nupirkta ar nukopijuota – mes patys esame šios tradicijos dalis ir tampame atsakingi už jos perdavimą.
Knygoje kalbame apie bundančios gamtos grožį, apie mūsų pačių kūrybinę – pavasarišką – galią, apie laiką ir amžių, apie bendrumą šeimos ir mūsų beakmenių lygumų kraštą, kuriame iš Pietų sugrįžtančius paukščius prišaukia pintuose šiaudų soduose gyvenantys šiaudiniai.
Bičių vašku kvepianti pavasariška knyga, tikimės, įkvėps atidžiau stebėti pavasario virsmą ir kūrybingai imtis senojo Velykų meno.
