Iš miesto – į mažą kaimelį tarp pelkių
Už lango tikras pavasaris, saulė žeme ridinėjasi, Velykos čia pat, o koronaviruso pandemija įkalino mus tarp keturių sienų ir neleidžia atsitraukti nuo vis šiurpesnius užsikrėtusiųjų skaičius skelbiančių ekranų. Tokiu metu ypatingai pasisekė tiems, kas gali dirbti nuotoliniu būdu ir pabėgti nuo miesto minios į atokias sodybas.
Apsisprendžiau gyventi kaime dar tuomet, kai apie pandemijas ir karantiną net ir katastrofų žanro filmų nedaug buvo sukurta. Vėlyvą 2007 m. rudenį įsikrausčiusi į nebaigtą renovuoti namą mažame Lazdijų rajono Šadžiūnų kaimelyje, pusiaukelėje tarp Leipalingio ir Veisiejų, mūsų šeima neskubėdama atradinėjo kaimietiško gyvenimo malonumus: grybavimą, daržų sodinimą, paukščių stebėjimą ir fotografavimą, ilgus pasivaikščiojimus po kemsynus ir pačių užsiauginto maisto ragavimą.
Dešimtmetį gyvenome tik su kacinais ir šunimis, o kiaušiniai į namus atkeliaudavo iš Druskininkų ir Lazdijų prekybos centrų. Net ir Velykoms nerasdavau laiko paieškoti tikrų kaimiškų kiaušinių – margindavome parduotuvinius.
10 vištų ir gaidys Modestas
Pasidomėti vištų auginimu paskatino „Delfi Agro“ redaktorius Arūnas Milašius – aptarinėjant būsimų straipsnių temas pasiūlė atlikti eksperimentą. Taip Sadauskų kieme atsirado pirmosios 6 vištos, o skaitytojus pasiekė straipsnių ciklas, pavadintas „Kaip aš vištas auginu“. Eksperimentas baigėsi, o vištos liko, o 2019 m. pavasarį jų būrį papildė dar 4 – dvi juodos ir dvi raibos. Paskutinis iš Veisiejų turgaus atkeliavo gaidys Modestas, kuriam vardą improvizuodami sugalvojo „Dviračio šou“ aktoriai – mano personažas ten retai ištveria neprabilęs apie vištas.
Netikėtai užklupęs karantinas pakeitė ne tik miestiečių gyvenimo būdą. Kaime gyvenančiam žurnalistui staiga nebeliko galimybių bent vienam vakarui ištrūkti į parodų atidarymus ar koncertus, bendravimas su draugais ir kolegomis – tik per feisbuką. Net ir sekmadienio Šv. Mišias pakeitė jų transliacija internete.
Tačiau gyvenimas kaime nesibaigė, kol visi esame sveiki ir gyvi, daugiau laiko galiu skirti ne tik žmonai ir televizoriui, bet ir visiems kudakuojantiems, giedantiems, kniaukiantiems ir lojantiems kiemo gyventojams. Tam atvejui, jei išorinis pasaulis visai užsivers, pasirūpinau iš turgaus parsivežti atsarginį maišą kviečių, kad vištaitės neliktų viena žole ir visokiais vabaliukais gyvos.
O kai nerimą keliančios naujienos apie naujas viruso aukas Lietuvoje ir pasaulyje išvargina iki skausmo, atsisėdu prie vištų aptvaro, trupinu joms baltos duonos riekę ir stebiu, kaip lesa. Toks vaizdas atpalaiduoja geriau už visas uždarytas Druskininkų SPA procedūras. 15 – 20 minučių vištų stebėjimo pailsina ekranų išvargintas akis, nurimsta pulsas, sumažėja kraujospūdis.
Socialinę distanciją užtikrins kvapas
Karantino laikotarpiui pabėgusiems iš miesto sodybas miestiečiams galiu drąsiai rekomenduoti – jeigu turite kokią nenaudojamą pašiūrę ar jėgų bei įrankių pastatyti naują vištidę, tai geresnio hobio laikotarpiui, kol pandemija pasibaigs, vargu ar rasite. Vištų pardavėjų kontaktus nesunkiai rasite internete, jei užsakysite daugiau paukščių, atveš į namus ir dar ačiū pasakys, kad tokiu nelengvu metu padedate išgyventi jų verslui.
Po kelių ar keliolikos dienų jaunos vištaitės jau pradeda dėti kiaušinius ir visą vasarą jų nepristigsite. Tiesa, jei paukščiai gyvens visiškai laisvai, teks iškęsti tai, kad jie kur eina, ten ir tuštinasi, o įsimynę ir ant batų padų prinešę išmatų likučių į namus ir automobilį, įgysite specifinį kvapą. Per karantiną tai dar geriau – išėjus į miestą žmonės laikysis nuo jūsų pagarbaus atstumo. Bet kitu metu gali ir nesuprasti.
Plačiau apie gyvenimą su vištomis papasakojau vaizdo įraše, o kitą kartą jums išduosiu paslaptį, kaip šviežią kiaušinį atskirti nuo pasenusio. Ir dar ką nors linksmo sugalvosim, kad mažiau liūdnos karantininės mintys kankintų.
