Verslus nuo pat mažens

Garsus žurnalistas, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis teigia buvęs verslus nuo pat mažų dienų. Dar mokyklos metais jis buvo sugalvojęs ne vieną verslo idėją. Viena jų: Kalėdų senelis į namus.

„Važiuodavau po butus ir dirbau Kalėdų seneliu. Buvau padavęs skelbimą į laikraštį „Kalėdų senelis į jūsų namus“ ir linksmindavau žmones per Kalėdas ir Naujuosius metus. Buvo labai neblogas biznis“, – tikina E. Jakilaitis.

Žurnalistas pasakoja, kad taip užsidirbti sugalvojo naujametiniame mokyklos renginyje paprašytas vaidinti Kalėdų senelį. „Visais laikais turėdavau stiprų balsą, o Kalėdų senelis juk turi specifinį kalbėjimą“, – mena jis.

Edmundas Jakilaitis

Pasak jo, užsakymų gausa skųstis nebuvo galima – darbo buvo iki soties: „Pažįstamas dailininkas nupiešė Kalėdų senelio portretą, pasigaminau daug vizitinių kortelių, jas buvau palikęs Kauno kavinėse, dar buvau užsakęs skelbimą laikraštyje, buvau pakankamai verslus senelis.“

Uždarbis, anot E. Jakilaičio, taip pat nebuvo menkas: padirbėjus žiemos atostogų metu, buvo galima susitaupyti pinigų senam naudotam automobiliui.

Jis sako, kad pelningą veiklą metė prasidėjus studijoms – 19-kos metų jau dirbo žurnalistinį darbą: „Visa tai negalėjo tęstis iki amžinybės, tai buvo moksleivio, studento darbas, tam reikėjo turėti daug laiko ir pradėjus studijuoti atsirado jau kitų veiklų. Gal net ir prasmingesnių, nors Kalėdų senelio darbas, mano nuomone, taip pat yra labai prasmingas.“

„Nuo 19-kos m. dirbu žurnalistu, šiemet jau yra 20 m., kai esu televizijoje. Kalbant apie studijų metus, tada mes pradėdavom dirbti iš karto, nes nebuvo, kas dirba“, – juokiasi E. Jakilaitis.

Tačiau tai – ne vienintelė dabar žurnalistinį darbą dirbančio vyro veikla. 1993 – 1994-ųjų vasarų metu, Kaune, Laisvės alėjoje, jis prekiavo akiniais nuo saulės.

„Tais laikais tai buvo, mano manymu, ypatingai pelningas užsiėmimas. Netgi buvau tapęs darbdaviu, buvau sukūręs mini akinių prekybos tinkliuką. Net ne viename mieste“, – giriasi E. Jakilaitis.

Jis atsimena, kad akinius tada gaudavo iš tiekėjų, kurie veždavo akinius iš Kinijos dideliais kiekiais, o darbuotojus rasdavo padavęs skelbimą į laikraštį.

Žurnalistas pasakoja, kad tikslių akinių kainų jis jau nebepamena: „Tiksliai neprisimenu, kiek akiniai kainuodavo. Bet, manau, kad buvo kaip tame anekdote: „perku už vieną, parduodu už tris, taip ir gyvenu iš dviejų procentų“, – juokauja jis.

Poliklinikoje plovė indus

DELFI.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė sako sezoninių darbų taip pat nebijojusi: besimokydama 9-toje klasėje, vasaros metu, Antakalnio poliklinikos valgykloje plovė indus.

„Patirtis buvo vertinga. Išmokau bendrauti su įvairiais žmonėmis, nes kartais tekdavo ir juos aptarnauti. Nors nebūtina to rašyti į gyvenimo aprašymą, bet kiekvienam žmogui vis tiek verta padirbėti aptarnavimo sferoje – ten galima išmokti daug“, – sako M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Ji pasakoja, kad dirbti skatino šeima: „Tėvai sakė, kad būtina suprasti ką reiškia dirbti, kasdien eiti į darbą, o ten būti visą dieną. Šis darbas buvo ne pats maloniausias, nes tada dar nebuvo modernių indaplovių, o valgyklai užsidarius tekdavo ir valyti grindis.“

„Juokingoji visos šitos istorijos ta, – tęsia ji, – kad tuo metu valiuta buvo talonai, vadinamieji žvėriukai. Uždirbta alga per tą mėnesį nuvertėjo. Aš gavau labai nedaug, gal 500 talonų. Atsimenu labai gerai, kad prieš pradėdama dirbti mąsčiau kiek daug visko galėsiu nusipirkti, bet išėjo tik skautiškas megztinis ir skudurinė kuprinė.“

Studentavimo metais M. Garbačiauskaitė-Budrienė taip pat uždarbiavo: mokė vaikus anglų kalbos.

„Kai mes studentavome visiem labai trūko pinigų, norėjom užsidirbti. Nors mums ir sakė, kad neskubėkit eiti dirbti, man vyresni kolegos davė patarimą eiti mokyti anglų kalbos. Kadangi aš ją gerai mokėjau ir buvau į šią specialybę netgi įstojus, tai tiesiog įdėjau skelbimą į laikraštį ir susiradau mokinių“, – prisimena žurnalistė.

Ji sako, kad darbo pradžia nebuvo lengva: teko apsirūpinti metodine literatūra, konsultuotis su buvusia mokytoja: „Kai esi jaunas, tas atsakomybės jausmas yra visai kitoks. Dabar jau pagalvočiau, ar turiu gebėjimų tą daryti. Mokyti kalbą nėra tas pats kas ją mokėti.“

M. Garbačiauskaitė-Budrienė prisimena ir savo brolio sezoninio darbo patirtį viename keturių žvaigždučių restorane: „Tai jam buvo labai puiki patirtis. Žinoma, juos stipriai muštravo, bet labai sveika padirbėti tokiom sąlygom.“

„Pamenu, kai jam sulūžo akiniai, o atsarginių – neturėjo. Broliui sakė, kad atleis iš darbo, jei nesusiras kitų, tai visai šeimai buvo didžiausias stresas iš kur jam gauti tuos naujus akinius“, – pasakoja žurnalistė.

Suprato, ką reiškia uždirbti pinigus

Televizijos laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė pasakoja, kad jai taip pat buvo kilę daug vasaros darbų idėjų: nuo burokų ravėjimo iki šokių studijos.

„Gal kokių 11–12 metų labai norėjau užsidirbti savų pinigų. Močiutė man pasakė, kad kaime galima ravėti burokų laukus“, – pasakoja R. Mikelkevičiūtė.

Ji mena, kad už darbą buvo siūlomos didelės pinigų sumos: „Tiesą pasakius, ten labai neblogai mokėdavo. Bent man dabar atrodo, kad mokėdavo kelis šimtus rublių.“

Tiesa, R. Mikelkevičiūtė šio darbo taip ir nesiėmė: burokų laukų plotas jai, tuo metu dar mažai mergaitei, buvo per didelis: „Aš labai norėjau tą daryti, bet mane močiutė pasisodino ir sako: „tu žinai, ką reiškia tavo amžiuje nuravėti šitiek hektarų burokų, tai nerealu.“ Tada supratau, kad darbas truks labai ilgai. Bet visada buvau kinkyta ravėti burokus, man tų vagų ir taip pakako.“

Rūta Mikelkevičiūtė

Tiesa, tai nebuvo vienintelis garsios laidų vedėjos sumanymas.

„Po to buvo vaistažolių rinkimas. Mes dabar su vyru vis pasikalbam, kad jis tą patį darydavo. Man atrodo, kad už rugiagėlių žiedų rinkimą mokėdavo 25 rublius. Įsivaizduojat, kas buvo 25 rubliai? Man tai buvo kosmosas, tada tai buvo didelė suma. Bet kai tie rugiagėlių žiedai išdžiūsta, visas prakaitas lieka vertas kelių gramų“, – sako R. Mikelkevičiūtė.

Ši patirtis, anot jos, išmokė vertingų pamokų apie darbą ir pinigus: „Aš tada aiškiai supratau, ką reiškia uždirbti pinigus – tai yra labai labai sunku. Man niekada gyvenime nebuvo, kad ant lėkštutės viskas padėta. Žinot, kai būna žmonės gimę su marškinėliais, tai man taip niekada nebuvo. Visada reikėdavo žiauriai sunkiai dirbti, kad kažką turėčiau.“

Tiesa, studentavimo metais R. Mikelkevičiūtė laiko dirbti sezoninį darbą taip pat nebeturėjo – sulaukusi pilnametystės susirado pastovų darbą.

„Pirmas pastovus darbas buvo radijo stotyje. Ten aš dariau viską, nuo sutarčių pasirašymo, derybų, iki žinių skaitymo ir laidų vedimo. Dar dabar atsimenu, kaip vedžiau geriausių dainų dešimtuką. Mes darėm viską, nes tai buvo pati nepriklausomybės pradžia“, – su nostalgija balse atsimena laidų vedėja.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (57)