Vilniaus restorano padavėjas išdavė, kiek užsidirba per vasarą: tiek gauna ne visi emigrantai

Pusantro tūkstančio eurų mėnesinis atlyginimas jaunuoliui, nusprendusiam vasarą praleisti ne poilsiaujant, o dirbant, – visiškai realu ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Bent jau taip pasakoja padavėju dirbantis vilnietis, o DELFI kalbintų verslininkų tokia suma taip pat nestebina. Tiesa, Skandinavijos šalyse uždarbiai vis tiek išlieka kelis kartus didesni.

Lietuvos Darbo biržos (LDB) duomenimis, Lietuvoje darbdaviai vasaros sezonui pradeda ruoštis gegužės pradžioje, o daugiausiai laisvų darbo vietų atsiranda aptarnavimo sferoje, ieškoma pardavėjų, viešbučių ir maitinimo įstaigų personalo, taip pat padidėja žemės ir miško ūkio darbininkų poreikis.

Buvęs Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentas ir įmonės „Sporto lizdas“ vadovas Darius Miklovas pasakoja, kad įsidarbinti jaunuoliams vasarą nėra sunku, tiesa, kiek jie uždirbs, priklauso tik nuo jų pačių.

„Dėl atlyginimo yra daug niuansų, pavyzdžiui, padavėjas, kaip jis moka aptarnauti, kaip jis bendrauja, nuo to priklauso, kiek arbatpinigių gauna. Mes, darbdaviai, susitariame dėl atlyginimo, ar tai bus valandinis užmokestis, ar fiksuota mėnesinė suma.

Visa kita priklauso nuo jo paties noro, ką jis gali pasiūlyti, kiek patiks ateinantiems klientams, kiek gerai aptarnaus. Žmogus mato, kad duodi jam dėmesio, užimi jį, aptarnauji, tai jis gali arbatpinigių palikti ir eurą, ir penkis, ir dešimt, ir penkiasdešimt, ir šimtą. Visko būna“, – sako D. Miklovas.

Paklaustas, kiek vidutiniškai uždirba sezoninį darbą dirbantis jaunuolis, D. Miklovas neįvardino tikslios sumos: „Nežinai, kiek gali uždirbti, ar 500, ar 1500, ar 2000, ar 3000 Eur. Jei žmogus moka dirbti, jis visą laiką gali uždirbti. Stebuklų šiam pasaulyje nebelabai ir būna.“

Nors darbdavys tikina, kad vasarą verslininkai mielai įdarbina darbuotojus be patirties, įdarbinimo agentūros „Biuro“ vadovas Valdas Strazdas sako, kad vis dar stebima struktūrinio nedarbo problema.

„Daug kam reikia darbuotojų, daug kam reikia ir darbo. Deja, kurį laiką stebime tendenciją vadinamą struktūriniu nedarbu, kai žmonės, kurie nori dirbti, lyg ir neturi kompetencijų, kurių prašo darbdaviai. Bet ne žmogaus čia didžioji kaltė, atsakomybę turi prisiimti darbdavys.

Jis turi sugebėti darbuotojui suteikti reikalingas kompetencijas, kai šis ateina į darbą. Nereikia tikėtis, kad darbuotojas baigęs mokyklą ar universitetą jau turės patirtį ir išmanys vienokią ar kitokią įmonės kultūrą. Tie dalykai yra įgaunami ir šie dalykai turi būti skiepijami pačio darbdavio“, – sako V. Strazdas.

Vasarą per mėnesį uždirba 1500 eurų

Pabendravus su jau ne pirmus metus padavėju dirbančiu Gyčiu, šis pasakoja, kad iš darbdavių daug didesnio atlyginimo už minimalų sezoniniame darbe tikėtis sudėtinga, nesvarbu, kurioje srityje jis pasirinks dirbti.

„Niekas nemokės tūkstančių, jei pardavinėsi gintarus ar ledus Palangoje. Kiek žinau, statybose galima uždirbti kiek daugiau, bet mano pažįstami Lietuvoje vis tiek nevargsta, Norvegijoje už tą patį darbą moka bent 4 kartus daugiau.

Todėl norintiems dirbti ir uždirbti vasarą realiai yra du variantai. Pirmas – mauni į užsienį ir darai bet ką, skini braškes, dirbi fabrike. O galima likti ir Lietuvoje, bet tada vienintelė veikla – padavėjo darbas. Čia tikrai galima uždirbti, tik reikia įsisukti į geresnį restoraną“, – pasakoja Gytis.

Pašnekovas pasakoja, kad jis pats dirba gana prabangioje įstaigoje Vilniuje, o vasarą per mėnesį kartu su arbatpinigiais vidutiniškai gauna 1,5 tūkst. Eur. Vis dėlto jis priduria, kad įsidarbinus tinklinėje picerijoje ar pigesnėje maitinome įstaigoje, per įprastą 40 val. darbo savaitę nevertėtų tikėtis daugiau 600 – 700 Eur.

Užsienyje – ne visur aukso kalnai

LDB atstovės spaudai Mildos Jankauskienės teigimu, norintiems įsidarbinti užsienyje iš anksto reiktų nusiteikti, kad teks dirbti fizinį darbą, o gauti geresnę darbo vietą galima tik puikiai mokant anglų ar kitą užsienio kalbą.

V. Strazdas priduria, kad šiais laikais darbuotojų mobilumas yra smarkiai išaugęs, todėl jauni žmonės sezoniniam darbui lengvai renkasi ne tik kitą Lietuvos miestą, bet ir užsienį.

„Šiais laikais nuvažiuoti į Palangą ar nuskristi į Anglija ir Vokietiją kainuoja beveik tiek pat ir užtrunka panašiai. Vieni renkasi užsienį, kiti renkasi nebūtinai tą miestą, kuriame gyvena. Jauni žmonės siekia išbandyti daug įvairių dalykų, juk tai yra tas momentas, kai gyvenimo kelio yra dar tik ieškoma“, – sako V. Strazdas.

Į Vokietiją ir Olandiją darbuotojus siunčiančios įdarbinimo agentūros „Qbis“ personalo atrankos vadovas Ričardas Tenenė pasakoja, kad daugiausiai darbų užsienyje atsiranda sandėliuose ir fabrikuose, taip pat žemės ūkyje.

„Į sandėlius ir fabrikus važiuoja, nes dalis ten ilgą laiką dirbančiųjų vasarą atostogauja, kita priežastis, prasideda sezonas, atsiranda daugiau darbo. Žemės ūkyje, savaime aišku, tai sezoninis verslas, todėl ir reikalingi papildomi darbuotojai“, – sako R. Tenenė.

Pašnekovo teigimu, pavyzdžiui, Olandijoje būna daugiau laisvų darbo vietų nei norinčiųjų dirbti, todėl gauti vietą nėra sudėtinga. Tiesa, agentūra vykdo darbuotojų atranką, todėl R. Tenenės teigimu, išvažiuoti gali toli gražu ne visi norintys.

Jis priduria, kad Olandijos darbo rinka turi savo specifiką – jaunuoliams iki 23–ejų metų mokamas mažesnis atlyginimas.

„Tiems jaunuoliams apytiksliai atlyginimas dirbant 40-ies darbo valandų savaitę svyruoja nuo 900 iki 1300 Eur per mėnesį neatskaičiavus nuomos, už ją dar reikia susimokėti. Aišku, tai priklauso nuo sektoriaus ir darbuotojo amžiaus. Jei žmogus vyresnis, atlyginimai gali prasidėti nuo 1000 – 1400 Eur.

Be abejo, daliai atlyginimas yra labai svarbus. Bet jaunimui, vykstančiam į Olandiją, reikėtų daugiau žiūrėti kaip į galimybę pamatyti šalį, kažką sužinoti ir išmokti, be abejo, kažkiek užsidirbti pinigų. Bet Olandija nėra Norvegija, kur uždirbama, ko gero, daugiau“, – sako R. Tenenė.

Darbuotojų iš Lietuvos ieškantis ir į Skandinaviją siunčiantis Linas (pavardė redakcijai žinoma) teigia, kad šiose šalyse įsidarbinti lietuviams lengva, o sezoninių darbų – apstu.

„Vasarą labai populiaru važiuoti pas ūkininkus, pavyzdžiui, rinkti kopūstus. Pas juos gerai, nes dažniausiai patys apgyvendina, todėl žmogui nereikia nei ieškoti būsto, nei už jį mokėti. Dar populiarus darbas statybose“, – sako pašnekovas.

Lino teigimu, šiais laikais įdarbinimo agentūros jau nebeima iš žmonių anksčiau populiaraus įdarbinimo mokesčio, kai kelis šimtus eurų už siūlomą darbą reikėjo susimokėti dar prieš išvykstant iš Lietuvos.

„Gal yra netikusios agentūros, kurios ima papildomą mokestį, nes šiais laikais tai nesąmonė. Dirbant Skandinavijoje dažniausiai agentūra jau pasirūpina būstu, tik kartais būna, kad reikia susimokėti už bilietus į priekį ir atgal“, – sako pašnekovas.

Jis sako, kad dėl šios priežasties dabar kaip niekada paprasta greitai užsidirbti, pats Linas turi ne vieną pasiūlymą žmonėms, kurie turėdami nedaug pinigų gali jau po kelių dienų išvažiuoti į Norvegiją, ten padirbėti mėnesį ar du ir parsivežti į Lietuvą kelis tūkstančius eurų.

„Dažniausiai algos Skandinavijoje mokamos kas dvi savaites, tai per tą laikotarpį gauti bent 1,2 tūkst. Eur yra lengva dirbant bet kokį darbą, kad ir vištidėse kiaušinius surinkinėjant. O dirbant statybose tos sumos gerokai didesnės“, – sako pašnekovas.

Pabendravus su padavėju Italijoje, Škotijoje ir Islandijoje dirbusiu Pauliumi, šis įvardino, kad didelių pinigų šiose šalyse tikėtis nevertėtų. Štai Italijoje dirbdamas kiek mažiau nei pilną etatą, jis į rankas gaudavo 1 tūkst. Eur, o pragyvenimui išleisdavo 600 Eur.

„Škotijoje atlyginimas siekė 1,2 tūkst. svarų, bet ten išleisdavau 800 Eur būstui, mokesčiams ir maistui. Dabar esu Islandijoje, čia gaunu 3 tūkst. Eur per mėnesį, pragyvenimas – 1 tūkst. Eur. Norint uždirbti geriausia yra rinktis Šiaurės šalis“, – konstatuoja Paulius.

Trūksta motyvacijos

Tiesa, D. Miklovas teigia, kad darbuotojų pasitaiko pačių įvairiausių, vieni atvyksta su mintimi sąžiningai dirbti ir užsidirbti, kitiems sezoninis darbas – tiesiog pretekstas gerai praleisti laiką pajūryje.

„Yra norinčių suderinti pramogas, laisvalaikį, darbą, tokių, kurie nori pašvęsti. Įvairių žmonių yra, su jais reikia bendrauti, dirbti, kalbėti, daryti susirinkimus. Bet gali jiems daug ką pasakyti, papasakoti, bet jei jie jau tokie yra, jie nelabai keičiasi.

Situacijų būna įvairių, komiškų ir kitokių. Būna, kad padirba kokias 3 valandas ir sako, oi, kur aš čia papuoliau. Ir išeina, ir pabėga, ir meta viską. Kartais atsakomybės jie dar nejaučiu, galvoja, ai, čia darbas, galiu kada noriu išeiti, kada noriu pareiti“, – pasakoja D. Miklovas.

Pašnekovas įsitikinęs, kad kai kurie jaunuoliai dar nemoka atskirti darbo nuo laisvalaikio, todėl verslininkai susiduria su iššūkiu – nors darbuotojų ir trūksta, juos reikia kruopščiai atsirinkti, kad vėliau netektų nudegti.

„Neužtenka pasikalbėti telefonu ir pasakyti, atvažiuok dirbti. Reikia išsiaiškinti, kuo anksčiau dirbo, ką darė. Labai naudinga dalintis informacija tarp verslininkų, kur dirbo, kodėl išėjo iš to darbo. Manau, turi būti bendradarbiavimas tarp verslininkų, sužinoti apie darbuotojus, koks jis buvo, ką darė, ar jis baliauninkas ir metė darbą, ar šiaip norintis visko, daug ir iš karto“, – sako D. Mikliovas.

V. Strazdas laikosi nuomonės, kad jauni darbuotojai nekalti, o atsakomybė dėl motyvacijos trūkumo krenta patiems verslininkams, kurie įdarbinę žmonių jų tinkamai nenuteikia.

„Jei darbuotoją pasitinki pozityviai ir sudarai sąlygas suprasti, ką ir vardan ko jis daro, tada amžius nelabai svarbus. Jeigu atėjus žmogui, kuris niekada gyvenime nėra dirbęs padavėju, tu jam pasakysi, dirbk, jis po pusdienio gali viską mesti.

Jo apmokymas ir įvedimas į organizaciją turi vykti struktūruotai, planingai, pirmą pusdienį jis dirbs su vyr. padavėju, jam bus aprodyta visa kavinė, staliukų struktūra. Kitą pusdienį jis galės nunešti indus, kitą dieną atlikti dar daugiau užduočių, tada darbe jis jausis saugus. Tą saugumo jausmą svarbu suteikti nuo pirmojo žingsnio, kai darbuotojas įžengia pro naujos darbovietės duris“, – teigia V. Strazdas.

Nori dirbti moksleiviai

Nors dažniausiai sezoninio darbo ieško studentai, pastaraisiais metais vis daugiau moksleivių savo vasaras taip pat nori praleisti ne atostogaudami, o dirbdami. LDB duomenimis, šiemet pas juos jau yra užsiregistravę 44 mokiniai, o balandžio pabaigoje moksleiviams registruotos 58 laisvos darbo vietos.

„Mokiniai aktyviai darbo pradeda ieškoti gegužės mėnesio pabaigoje – birželio pradžioje. Paprastai lengviau įsidarbina pilnamečiai, aktyvūs ir motyvuoti jaunuoliai. Darbo vietų nepilnamečiams yra mažiau nei norinčiųjų dirbti. Jaunuoliai nekelia ypatingų reikalavimų ieškodami darbo.

Darbdaviai nenoriai įdarbina 14–16 m. jaunuolius dėl teisinių niuansų: reikia tėvų ar globėjų sutikimo, medicininės pažymos; tokiems asmenims leidžiama dirbti ne visus darbus, jiems turi būti suteikiama daugiau pertraukėlių“, – sako M. Jankauskienė.

Tendenciją, kad moksleiviai nori dirbti, stebi ir V. Strazdas, tiesa, jis taip pat pažymi, kad darbdaviai jų nelaukia išskėstomis rankomis.

„Stebime, kad jaunimas labai nori dirbti, nori save išbandyti, yra žingeidūs ir drąsūs. Bet darbo rinkoje yra labai didelis atsargumas dėl moksleivių darbo. Net ne kvalifikacija yra svarbiausias trukdis, bet darbdaviai labai rūpinasi darbų sauga. Jei kalbėsime apie aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, jie paprasti, bet darbų sauga mūsų verslo kultūroje vaidina vis didesnį vaidmenį. Ir jei tai gamybinė įmonė, ji rūpinasi ir pergyvena dėl darbuotojų saugos. O moksleivis dažnai nėra toks atidus kaip vyresnis darbuotojas“, – sako V. Strazdas.

D. Mikliovas pažymi, kad nepilnamečiai darbuotojai negali dirbti su alkoholiu, todėl padavėjo darbams automatiškai atkrenta.

„Moksleivis gali dirbti pagalbinį darbą, užsiimti pardavimais, pavyzdžiui, pardavinėti ledus. Prieš moksleivius tikrai nieko neturime, jei jauna karta nori dirbti ir užsidirbti, valio“, – sako D. Mikliovas.