Paklausus, kada nusprendė eiti tvaraus gyvenimo būdo link, Jonas sako, kad kai jiedu su Živile susipažino, iškart suprato, kad abu nori gyventi tvariai. Tuomet atrado ekologinius judėjimus, tai buvo 2004-aisiais metais. Tuomet buvo aktualus grįžimas į gamtą, ieškomi tvarūs sprendimai, kuriuos priėmus, galima būtų gyventi gamtos apsupty, jos nežalojant.
„Mes užšokome ant tos ekologinės bangos ir su ta mintimi emigravome į Didžiąją Britaniją, kad įgytume iš šios šalies, kuri jau seniai vystė panašius projektus, patirties, pasiruoštume ir savo pirmųjų tvarių namų kūrimui. Tad tikslas buvo ne tik užsidirbti, kad nusipirktume savo žemės Lietuvoje ir joje pasistatytume tvarų namą be paskolų, bet ir gyventi pagal ekologinius principus“,– prisimena Jonas.
Živilė antrina vyrui, ir sako, kad nors ji yra iš Vilniaus, bet gyveno prie Pūčkorių atodangos, gamtos apsupty, tad jai gamta visada buvo labai artima: „Pats pirmiausias susimąstymas apie žalą jai buvo dar mokykloje, kai mokinius išveždavo tvarkyti pakelių, kuriose būdavo daug šiukšlių. Atsimenu, kad rinkdavau jas ir niekaip nesuprasdavau, kaip žmonės gali taip neatsakingai jas mėtyti pro automobilių langus. Tada turbūt ir parūpo šios temos iš esmės, nes organiškai pradėjo klostytis mano gyvenimas tvarumo link. Laikui bėgant atsirasdavo vis nauji sprendimai, nes kai domiesi, kai ieškai atviromis akimis, tai ir randi, ir padaryti gali.
Po to, kai susipažinome su Jonu, kuris buvo ir iki šiol yra aktyvus skautas, mes abu supratome, kad jeigu jau kuriame šeimą ir namus, tai gyvensime tik gamtoje. Buvo sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų vykti kokiam nors mieste esančiame daugiabutyje. Mus kartu labai inspiravo tokiam sprendimui ir prieš tuos beveik dvidešimt metų prasidėjusi ekologinių bendruomenių aktyvesnė veikla, jų kūrimasis gamtoje. Tuo išties labai domėjomės, keliaudavome po Lietuvą, ieškodavome informacijos, žiūrėdavome, kaip ir kokiuose namuose gyvena žmonės. Tada, atsimenu, atsirado ir pirmieji šiaudiniai namai, kurie mus dar labiau paskatino veikti, nes būtent tokį ir norėjome turėti“.
Jonas sako, kad atvykus į Didžiąją Britaniją tvarumo patirtis buvo akivaizdžiai toliau pažengusi, ekologinės bendruomenės savo gyvavimo metus skaičiavo nuo II Pasaulinio karo. Šaudiniai pastatai ten ir po du šimtus metų stovi, nes nebuvo sugriauti ir karo paliesti.
„Tai tokių patirčių ir įžvalgų mes per tuos ketverius metus ten buvimo tikrai gavome, nes nuolat lankydavomės bendruomenėse, vaikščiodavome į paskaitas, abu su žmona baigėme kursus, kaip statyti šiaudinius namus, žinojome technikas, jas praktiškai išbandėme statydami ten tokius pastatus. Tad kai grįžome į Lietuvą 2010 – aisiais, tai jau turėjome pakankamą aiškią viziją, planą ir įgūdžius, buvome užtikrinti tuo, ko norime ir kaip tai galime pasiekti. Mums buvo labai svarbus žinojimas, nes kai daug ko nežinai, tai baimė didesnė, ji nustelbia norą, ir kartais pasilieki prie planų, o realybėje taip ir neprieini iki įgyvendinimo“.
Atsikėlė į plyną lauką ir pradėjo patys statytis šiaudinį namą
Živilė sako, kad kai grįžo iš Anglijos, jiedu su vyru atsikėlė į visiškai pliką 4 ha pievą, kur buvo užleisti dirvonai, žolė iki pažastų, čia nebuvo nei kelio, nei vandens, nei elektros. Draugai į jų sumanymą statytis šiaudinį namą ir gyventi be elektros žiūrėjo gan pozityviai, tėvai iš pradžių kraipė galvas, nes nesuprato. Bet kai išgirdo privalumus, argumentus ir siekį gyventi tvariai, patikėjo šeimos idėja, ir tuomet jau visi labai prisidėjo prie statybų, atvykdavo į talkas padėti.
Živilė prisimena, kad kai pradėjo statyti šiaudinį namą, jiems buvo tik gimusi pirmoji dukra. Galvodami apie galimą namo dydį, jiedu su vyru atsižvelgė į standartinius butus, skirtus tokio dydžio šeimai ir turimas savo lėšas: „Norėjosi ne tik pradėti statyti namą, bet ir jį užbaigti, nesinorėjo pradėti didžiulio namo statybų, tada pritrūkti pinigų ir gyventi amžinose statybose. Todėl pasirinkome mažesnį namą per du aukštus. Pirmame aukšte pas mus yra gyvenamasis kambarys su virtuve, vonia, antrame – miegamieji. Tai yra 44 kv. m. būstas. Namo dydį įtakojo ir tai, kad jis yra bekarkasis, tai reiškia, kad turi karkasus tik ties langais ir durimis, kurie yra būtini. Visgi, apsigyvenus, susilaukus daugiau vaikų ir padaugėjus čia organizuojamų veiklų, pastebėjome, kad mums reikia daugiau ploto, tad pasistatėme priestatą, prieangį, įsirengėme terasą“.
Paklausus, kokie yra didžiausi šiaudinio namo privalumai, Jonas sako, kad visų pirma, tai šiaudinio namo sienos yra labai storos (apie pusės metro), tad šilumos apsauginis sluoksnis yra viena geriausių, pigiausių priemonių ir ką gali pasidaryti pats žmogus be jokių šiuolaikinių technologijų: „Namas šilumą puikiai išlaiko, sienos tampa šilumos akumuliacine talpa, tad šiluma pasiskirsto po visą namą tolygiai. Tai labai didelis privalumas ne tik dėl, kad šilta, bet kad nereikia jo ilgai šildyti. Visai žiemai mums pilnai užtenka vieno kubo malkų ar briketų, ir dar kitam sezonui lieka“.
„Kai pats statai, nors tai tikrai įmanoma ir nėra labai sudėtinga, bet laiko atžvilgiu užtrunka. Pavyzdžiui, jeigu nori lygių sienų, gali jas turėti, bet užtruksi, nes jas reikės daug kartų tinkuoti, daug darbo įdėti ir kartais būdavo pavargsti. Mes savo namą statėme du sezonus dėl vienos priežasties: rugiai arba kvietrugiai gaunami tik rudenį, tai reiškia, kad namą gali pradėti statyti rudenį. Tai mes liepą ir rugpjūtį darėme paruošiamuosius darbus, tada rudenį susislėgėme namą ir palikome jį žiemoti. O kai atšilo orai – nuo pavasario iki rudens baigėme visus langus, duris, sienas ir įsikėlėme“, – sako Živilė.
Į klausimą, kiek kainuoja pasistatyti šiaudinį namą, Jonas atsako, kad sudėtinga pasakyti ir su šiuo klausimu susiduria nuo pat namo statybos pradžios: „Žmonės būna, kai atvažiuodavo, tai vis žavėdavosi, kad mes su draugais, giminėmis jį statome ir vis klausdavo, kiek jį pastatyti kainuoja. Tai galima paskaičiuoti, kad jei stataisi pats, tai pusę kainos gali nurašyti, nes nesamdai statybininkų. Pačios priemonės kainuoja lygiai tiek pat, išskyrus sienas, nes molis pigiau kainuoja, nei, pavyzdžiui, plytos.
Mūsų namo kaina su viskuo mums atsiėjo apie 20 tūkstančių litų, nes euro tuo metu dar nebuvo, bet reiktų atsižvelgti ir į tai, kad kvadratūra nebuvo didelė, ir mes labai nemažai taupėme. Pavyzdžiui, namo langai buvo ne užsakomi, o perkami nelikvidiniai, kurie buvo jau pagaminti ir mes pagal juos derinome savo namo ertmes. Tas leido nemažai sutaupyti. Sienoms irgi daug sutaupėme, nes patys ieškojome ūkininkų, kurie galėtų pagaminti šiaudų kitkas, tuomet patys transportavome iki statybų vietos.
Jeigu dabar reiktų įvardinti tokio namo kainą, tai reiktų ją tikrai dauginti iš 3–4 kartų mažiausiai, nes viskas šiandien yra labai pabrangę ir, galbūt, kai kurie sprendimai jau turėtų būti kitokie. Iš esmės, žiūrint į paprastą namą ir į šiaudinį, tai imant pamatus arba stogą, tai tos kainos lygiai tokios pačios, nes jie niekuo nesiskiria. Bet spėčiau, kad tokie šiaudiniai namai šiandien yra ne ką ne pigesni, nei paprasti namai, o gal net ir brangesni, priklausomai nuo labai daug dalykų.“
Kieme – galinga antžeminė elektrinė
„Kai kėlėmės gyventi į tą pievą, kur nieko nebuvo, prieš tai Anglijoje prisižiūrėjome gerųjų pavyzdžių ir sakėme, kad kai grįšime, neturėsime išvis jokių elektros tinklų, būsime nepriklausomi. Taip pragyvenome 8 metus: su saulės mini elektrine, vėjo jėgaine, kurią Anglijoje buvome nusipirkę, taip pat turėjome generatoriaus pagalbą. Bet kai laukėmės trečiosios dukters, tai pasakėme, kad jau gana. Tuomet ją įsivedėme ir naudojomės valstybiniais tinklais penkerius metus. Bet vėliau atėjo natūralus noras gamintis elektrą patiems, nes nemažai jos sunaudodajame, taip atsirado nuosava elektrinė“, – sako Živilė.
Jonas priduria, kad elektrinės įsigijimas visų pirma buvo labai praktinis sprendimas: „Mes ilgiau esame gyvenę be valstybinės elektros, nei su ja, tai puikai žinome, kas yra elektra, kur, kada ir kiek jos išeina, kiek kainuoja ją pasigaminti, kaip sutaupyti. Tad mes sugrįžome prie to paties sprendimo, su kuriuo atsikėlėme gyventi į gamtą, kad ateity gyvensime nuo nieko nepriklausomi. Tuomet atėjo sprendimas turėti ir elektromobilį, kurį planuojame netrukus įsigyti, ir daugelis kitų, nes kai gali pasigaminti pats elektrą, ateina su tuo nemažai įdomių dalykų, kuriuos galima įgyvendinti“.
Vyras sako, kad tokią didelę elektrinę statė ne dėl savo šeimos, o dėl stovyklavietės, kurią jiedu įkūrė, nes čia prasideda kiti kaštai: „Kadangi elektrą patys gaminomės prieš tai ir turime visus inovatyvius daviklius, kurie praneša, kur tas eikvojimas didžiausias, kur galima susimažinti, tai reiškia, kad galime pilnai valdyti elektros suvartojimą. Tas leidžia susiskaičiuoji, kiek mums jos reikia per metus. Mes naudojame apie 3000 kilovatvalandžių per mėnesį, kiti tokio kiekio gali ir per metus nesunaudoti, tad su stovyklavietės ir darželio poreikiais esame dideli elektros suvartotojai. Mums šiandien reiktų 50–55 kilovatų elektrinės. Dabar esame pusiaukelėje – pasistatėme pusę elektrinės, tai yra 27 kilovatų. Žinodami, kad apsukos didės, planuojame turėti kiek didesnę – apie 60 kilovatų elektrinę. Aišku, viskas remiasi ir į tinklus, nes dabar elektrą priduodame ten, ir jie riboja, kiek mes galime naudoti, atitinkamai ir kiek galime pasaugoti. Tad dabar pas mus vyksta daug visokių skaičiavimų, kas ilgainiui padės dar tikslingiau nusistatyti ir poreikį, ir pajėgumus, ir tuo pačiu sutaupyti“.
Lauko darželis pilnas vaikų
Jonas sako pastebintis, kad daugėja žmonių, grįžtančių iš užsienio, kurie kuriasi ne miestuose, o kaimo vietose, atkūrinėja senelių, prosenelių gimtas vietas, yra nemažai ir tokių, kurie ir iš miestų atvyksta su visam, nes pavargę nuo bėgimo juose. Yra ir dėl finansinių priežasčių atvykstančių, nes kaime gyventi pigiau. Bet jeigu orientuotis į vaikų auginimą, tai geresnės aplinkos nei gamta, pasak Jono, nėra. Aišku, čia yra savų pliusų ir minusų, bet pliusų gyvenimas kaime tikrai turi daugiau. Ir tos pačios šeimos, čia gyvenančios labai natūraliai vienos kitas traukia, nes yra stiprios kartu, bendraujant gimsta idėjos, veiklos, visuomet rasi pagalbos ar nuspirksi pas vietinius auginamų daržovių, pieno ir kitų kasdien vartojamų maisto produktų.
Živilė sako, kad jų teritorijoje esantis lauko darželis gimė irgi ne tik iš poreikio gyventi gamtoje, nes tuomet vaikus leisti mieste į darželį neatrodė labai logiška, atsirado daugiau šeimų, kurioms reikėjo to paties: „Pradėjome vis garsiau kalbėtis, kur tuos vaikus leisti, susirinko daugiau bendraminčių. Pajuokavau, kad gal pas mus lauko darželį galima atidaryti, tai visiems idėja labai patiko. Taip ir įkūrėme, šiandien jį lanko apie 20 vaikų, tėvų atvežamų iš apylinkių. Iš kitų matytų patirčių žinojome, kad smagu lauko darželiuose turėti jurtą, tai pasistatėme ir mes. Jei prastas oras, vaikai ten leidžia laiką. Ji yra puikiai įrengta, čia yra šildomos grindys, visos reikalingos komunikacijos. Iš jurtos vaikai gali bėgti į lauką, kada tik nori, čia jų niekas nelaiko ir nesako, kad į lauką galima eiti tik valandą ar dvi per dieną, kas įprasta paprastuose darželiuose“, – pasakoja Živilė.
Skautų stovyklos – pagrindinė veikla
„Turime dvi stovyklavietes, vienoje vyksta mūsų stovyklos, kitą nuomojame kitiems stovyklų organizatoriams. Į mūsų stovyklą registracija prasidėjusi nuo vasario pradžios, jau turime beveik 200 vaikų. Paprastai vietos į stovyklas baigiasi gegužės mėnesį. Per vasarą užimame netoli tūkstančio vaikų stovyklose ir apie pusantro tūkstančio edukacijose, kultūros paso programose, tokiose veiklose, kurios yra trumpesnės, nei stovyklos. Atvyksta daug mokinių, ištisų klasių, vaikai ne tik pramogauja gamtoje, bet ir pažindinasi su ja, turi įvairių užduočių. Kiekvieną rugpjūtį stengiamės turėti ir tarptautines stovyklas arba mainus, nes atvyksta vaikų, skautų iš užsienio šalių “, – pasakoja pats nuo 13 metų skautu esantis Jonas.
Šiuo metu Živilė su Jonu aktyviai ruošiasi šiam sezonui, rengia mokymus stovyklų vadovams. „Vasara pas mus tikrai intensyvus stovyklų laikotarpis, rudenį pradedame kitą aktyvią veiklą, kurią tęsiame iki pavasario, tai yra turime apie 100 vaikų skautų savo rajone, organizuojame jiems reguliarius susitikimus, einame į žygius, rengiame savaitgalio stovyklas. Keliaujame ne tik po savo rajoną ar Lietuvos mastu, bet ir už jos ribų. Veiklos pas mus per akis, o planų turime mažiausiai 20–30 metų į priekį“, – juokiasi Jonas.
Živilė priduria, kad pagrindinis ir artimiausias jų planas, kad stovyklas galėtų organizuoti ne tik vasaromis, bet visus metus. Tai nėra taip paprasta, nes reikia pasistatyti tam tikrus funkcinius, aišku, tvarius pastatus, kad sudarytų tinkamas vidaus sąlygas vaikams čia nakvoti, maitintis, kad jos būtų apšildytos ir daug visokių kitokių niuansų.
„Tai toks tas mūsų pirminis penkmečio tikslas, kad „Skautų slėnis“ veiktų nesustojamai, nes gamta Lietuvoje yra nuostabi visus metus ir atradimai skirtingais laikais yra dar kitokie“, – sako Jonas.
Norintiems įsigyti netradicinį būstą, banko atstovė atkreipia dėmesį į svarbias detales
Į klausimą, kiek dažnai į banką kreipiamasi į banką dėl netradicinių namų paskolų, SEB banko valdybos narė ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovė Eglė Dovbyšienė sako, kad kreipimųsi dėl paskolos netradiciniam būstui įsigyti sulaukia itin retai, o štai tvaraus būsto pirkėjų pastebimai daugėja.
„Skaičiuojame, kad kone šeštadalis (apie 16 proc.) pernai banko suteiktų būsto paskolų buvo žaliosios, vadinasi, skirtos dideliu energetiniu efektyvumu pasižyminčiam būstui įsigyti. Be to, paskutinį 2022 metų ketvirtį 15 proc. banko suteiktų vartojimo paskolų buvo skirtos būsto energiniam efektyvumui didinti: saulės elektrinei ar nutolusiai saulės elektrinės daliai, šilumos siurbliui, geoterminio šildymo sistemai įsigyti“, – sako banko atstovė.
Įtakos didėjančiam tvaraus būsto populiarumui, pasak E. Dovbyšienės, turi ne tik rinkoje auganti tvaraus būsto pasiūla, bet ir palankesnės tokio būsto finansavimo sąlygos: „Banko žalioji būsto paskola pasižymi mažesne palūkanų marža (nuo 1,65 proc.), netaikomas sutarties mokestis. Tendencijos rodo, kad tvaraus būsto paklausa augs ir toliau: šių metų vasario mėnesį kas trečia SEB banko suteikta būsto paskola buvo žalioji“.
Tuo tarpu svarstantiems įsigyti netradicinį būstą banko atstovė pataria atkreipti dėmesį į kelis svarbius aspektus: „Įkeičiamas bankui turtas turi būti apdraustas atitinkant draudimo terminų, sumų ir kitus reikalavimus. Tikėtina, kad tokį būstą apdrausti sutiktų ne kiekviena draudimo bendrovė, o draudimo kaina būtų pastebimai didesnė. Taip pat įkeičiamas bankui turtas turi būti įvertintas. Tikėtina, kad nustatyta nestandartinio būsto vertė gali būti stipriai mažesnė nei jo kaina ar statybų sąnaudos. Tokiu atveju, reikalinga nuosavų lėšų dalis skirtumui tarp finansuojamo objekto kainos ir vertės ar sąmatos padengti smarkiai padidėtų. Tais atvejais, kai klientas turi kitą standartinį būstą, kurį gali įkeisti, nestandartinio būsto finansavimas tampa paprastesnis ir dar kas svarbu, kad jei kliento norimas įsigyti netradicinis būstas pastatytas ne profesionalių rangovų ir / arba naudojant nesertifikuotus produktus, tikėtina, kad toks būstas būtų laikomas ne kredito objektu“.
Kas penktas gyventojas nori naudoti atsinaujinančią energiją
Norintiems gyventi tvariai, bankas gyventojams teikia vartojimo paskolas, skirtas nuosavoms saulės elektrinėms įsirengti arba elektrinėms iš nutolusių saulės parkų įsigyti. Privatūs klientai gali gauti iki 40 tūkst. eurų finansavimą iki septynerių metų laikotarpiui ir taip prisidėti įgyvendinant žaliuosius pokyčius bei gyventi tvariau.
„Apsirūpinimas elektros energija įsirengiant elektrines ant savo namų stogų ar įsigyjant nutolusias saulės elektrines užtikrina didesnį kiekvieno namų ūkio tvarumą, aplinkai draugišką gyvenseną ir galimybę sumažinti savo asmeninį anglies pėdsaką Palaikydami žaliąsias permainas privatiems klientams yra paslauga – lankstus finansavimas saulės elektrinėms įsirengti ar įsigyti“, – teigia E. Dovbyšienė.
Saulės elektrinei įsirengti skirta vartojimo paskola gali siekti nuo 500 iki 40 tūkst. eurų, o maksimalus paskolos grąžinimo laikotarpis – septyneri metai. Paskolos teikiamos neįkeičiant turto, taikomos palūkanos nuo 4,9 procento. Pinigai į kliento sąskaitą patenka iš karto. Jeigu paskola grąžinama anksčiau, jokios papildomos sąlygos ar mokesčiai nėra taikomi.
Skaičiuojama, kad dabartinėmis elektros kainomis investicija į saulės elektrinę gyventojams gali atsipirkti greičiau negu per dešimtmetį, nes taip elektros energijos metų išlaidas galima sumažinti iki 70 procentų. Kartu sumažinama individualių namų ūkių ir visos ekonomikos priklausomybė nuo energijos, gaminamos deginant iškastinį kurą.
Pasak E. Dovbyšienės, šiuo metu ant nuosavų namų stogų ūkiuose montuojamos saulės elektrinės tarnaus mažiausiai 25 metus. Tokią pat ilgą garantiją suteikia ir nutolusių saulės parkų plėtotojai, kurie už tam tikrą mokestį priežiūros paslaugą teiks ir elektrinę apdraus visą jos veikimo laikotarpį.
E. Dovbyšienės teigimu, gyventojų pastangas pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių rodo rekordinis paraiškų skaičius, metų pradžioje pateiktų Aplinkos projektų valdymo agentūrai (APVA) dėl paramos saulės elektrinėms. Pasinaudoję valstybės parama gyventojai gali susigrąžinti iki 30 proc. investicijų. Agentūros duomenimis, šiemet gautos paraiškos siekė beveik 20 tūkstančių. Pasak E. Dovbyšienės, SEB banko siūlomas finansavimas turėtų dar labiau paspartinti vykstančias permainas – jau šiemet gaminančiais vartotojais taps dar daugiau gyventojų.
Neseniai banko atliktas tyrimas atskleidė, kad pradėti naudoti atsinaujinančią energiją artimiausiais metais planuoja kas penktas gyventojas, turintis nuosavą būstą. Skaičiuojama, kad dabar Lietuvoje yra daugiau negu 14 tūkst. gaminančių vartotojų, saulės elektrinių savininkų. Dar daugiau negu 4,6 tūkst. gaminančių vartotojų priklauso nutolusių saulės parkų dalis.
