Labiausiai kenčia ankštinės kultūros
Tam, kas patenka ant mūsų stalo, įtakos turi ir liūtys, sausros, kiti gamtos reiškiniai. „AUGA Group“ rinkodaros ir tvarumo vadovas Gediminas Judzentas sako, kad visi gamtos reiškiniai keičia ir daržovių bei kitų gėrybių technologiją.
„Turbūt daug kas pasakytų, kad ūkininkai kiekvienais metais skundžiasi dėl blogo oro. Pažiūrėję rimčiau į klimato duomenis, meteorologijos centrų informaciją, matome, kad neįprasti klimatiniai reiškiniai, tokie kaip sausros, liūtys, labai šaltos ar labai šiltos žiemos, kartojasi, aštrėja ir neišvengiamai daro poveikį mūsų auginamoms kultūroms. Iš savo kolegų agronomų girdžiu, kad žieminėms kultūroms, kurios sėkmingai žiemoja, pokyčiai gal ir nedaro labai didelio poveikio, bet neiššąla kenkėjai ir atsiranda problemų vėliau, vasarą. Tos kultūros, kurios sėjamos pavasarį, daug labiau nukenčia: reikia, kad būtų drėgna, šilta, nes kitaip nesusiformuos šaknų sistema, arba, jei labai karšta vasara, jos išdega. Pusę sezono augančios kultūros daug jautresnės. Atsižvelgiant į tai atsiranda ir rinkos kainų svyravimų“, – paaiškina G. Judzentas.
Pašnekovas sako, kad labiausiai kenčia ankštinės kultūros: nors jos labai geros, kaupia azotą ir dėl to reikia mažiau tręšti, puikiai tinka kultūros sėjomainai, visgi susiduria su didžiausiais iššūkiais.
„Ankštinės kultūros sėjamos pavasarį, reikia, kad būtų tinkami orai, kai dygsta, svarbu, kad vasara nebūtų per daug karšta ir sausa, kad neišdegtų, taigi gamtiniai svyravimai šioms kultūroms kelia iššūkių“, – sako „AUGA group“ rinkodaros ir tvarumo vadovas.
Teks maistą rinktis kitaip
Pasak pašnekovo, kad kažkuri kultūra artimoje ateityje galėtų išnykti, jis tikrai nedrįstų prognozuoti. Visgi sudėtingesnės auginimo sąlygos lemia kainų pokyčius.
„Taip yra ne tik dėl klimato. Pavyzdžiui, dabar yra karo situacija, ne ekologiniai, chemizuoti, ūkiai naudoja neįprastas trąšas ir kitas chemines priemones, dėl to natūraliai atsiranda kainų šuoliai, disbalansai. Prognozuočiau, kad ateityje tokie dalykai gali tik dažnėti. Rinka pati save reguliuoja – pasiūla ir paklausa, dėl to vienas maistas tampa brangesnis, kitas – mažiau prieinamas“, – įžvalgomis dalijasi G. Judzentas.
„Tvarios Lietuvos“ vadovė Rugilė Matusevičiūtė sako, kad prie klimato užterštumo prisideda daug veiksnių, tad būtina į viską žiūrėti kompleksiškai. Trąšos ir pesticidai keliauja į gruntą, patenka į vandens telkinius, keliauja upėmis į Baltijos jūrą. Anot pašnekovės, pati klimato kaita ima diktuoti mūsų veiksmus ir žmonės ims keisti savo įpročius, kitaip rinksis maistą.
„Aš tikiuosi, kad keisime valgymo įpročius, – pirmiausia, kuo daugiau augalinio, vietinio, sezoninio maisto. Šiuo metu tai yra moliūgai, bulvės, įvairios daržovės, obuoliai. Tikiuosi, kad matydami, kaip iš toli atkeliauja egzotinis ar nesezoninis maistas, kaip veikia mūsų aplinką, žmonės pradės daugiau valgyti vietinių ir sezoninių produktų. Tiesa, pastebime, kad žmonės paprastai nesiima keisti įpročių, kol nesusiduria su kokiomis nors problemomis. Gali būti, kad jei dėl klimato kaitos grės išnykti kai kurioms rūšims, tai natūraliai turės keistis ir mūsų vartojimo įpročiai. Didelė rizika tenka egzotiškiems produktams (bananams, kavai), kurie atkeliauja iš ekonomiškai besivystančių šalių, – kad kuo pigiau šie produktai pasiektų Europą, ten alinamas dirvožemis, nėra užsiimama atsakinga žemdirbyste, ūkininkyste, taigi ilgainiui nukentės dirvožemis ir tie produktai gali sunkiau pasiekti mūsų „išsivysčiusias“ šalis, taip pat ir Europą“, – trečiųjų šalių ir mūsų kasdienių įpročių sąsajas vardija R. Matusevičiūtė.
Gali būti, jog liko vos 60 metų
Pašnekovė sako, kad teigti, jog tai gali įvykti gana greitai, negali, tačiau primena: produktai, kuriems reikia didelių išteklių užauginti, tokie kaip bananai, mums pasiekiami gana pigiai. Neatsakingas išteklių naudojimas gali turėti labai didelę įtaką klimato kaitai ateityje.
„Teorija sako, kad mums yra likę apie 60 derlių (apie 60 metų) su dabartinėmis žemdirbystės praktikomis, nes mes sekiname dirvožemį. Kai kalbame apie tvarią žemdirbystę, turime omenyje apie 15 centimetrų dirvožemio sluoksnį, kuris per monokultūras, pesticidus, trąšas, nuolatinį drėkinimą esant sausroms tiesiog senka ir duoda vis mažiau derliaus. Mes vis daugiau energijos įdedame, norėdami ką nors užauginti, ir vis mažiau gauname produktų. Žvejyboje yra šiek tiek kitoks aspektas: tai vienintelis produktas, kurį mes vis dar medžiojame, – gaudome laukines žuvis ir jomis prekiaujame. Jau dabar matome, kad menkės uždraustos žvejoti, didžiuliai žuvų kiekiai nyksta, o tai reiškia, kad tik vandens ūkiuose augintos žuvys bus prieinamos žmonėms. Jau dabar reikėtų liautis užsiimti laukine žvejyba, nes nuo to kenčia ir Baltijos jūra, o ateityje ši problema bus tik dar opesnė“, – kalba „Tvarios Lietuvos“ vadovė.
