Trys svarbiausi ingredientai
Kaip pranešime spaudai tigia šeimų edukatorė, pirma ir svarbiausių dalykų auginant vaikus – juos mokyti. Vietoj šaukimo ant vaiko, jeigu jis bėga per gatvę, reikėtų paaiškinti, kodėl per gatvę bėgti negalima, kodėl visuomenėje žmonės vaikšto per perėjas, kodėl vaikas turėtų eiti per perėją, kas atsitiks, jeigu vaikas eis per gatvę. Tėvai galvoja, kad vaikas mato kaip žmonės vaikšto per gatvę ir to turėtų pakakti, tačiau toks mąstymas yra klaidingas. Vaikai nors ir mato, kad per gatvę žmonės vaikšto tvarkingai, tačiau to jiems neužtenka, todėl visus kasdieninius procesus vaikui reikėtų detaliai paaiškinti. Vietoj griežto lavinimo, reikėtų imtis ugdymo proceso žaismingumo. Žaismingumas vaiką ugdo, padeda įsijausti į situaciją ir kelia norą tyrinėti vietoj to, kad vaikas bijotų situacijos.
Antra, kuo mažesni vaikai, tuo primityvesnės jų emocijų išraiškos. Tėvų pareiga yra vaikui pagelbėti suvokti kokias emocijas jis jaučia, kaip jas tinkamai ištransliuoti. Pagrindinė taisyklė, kaip padėti vaikui tvarkytis su emocijomis, yra jas įvardinti. Kai vaikas pyksta, reikėtų paaiškinti, kad suprantama, jog vaikas pyksta, svarbu paaiškinti ir surasti būdą, kaip išleisti vaiko pyktį.
Trečia, labai svarbu ribos – vienas svarbiausių dalykų vaikų auginimo procese. Norint užbrėžti ribą, vaikui reikėtų paaiškinti ko iš ribojimo tikimasi. Jeigu vaikas atsisako eiti namo iš žaidimo aikštelės, svarbu duoti vaikui pasirinkti, kaip išeiti iš žaidimo aikštelės – ar jį išnešti, ar vaikas pats rinksis eiti savo kojomis. Pasirinkimo laisvė leidžia vaikui pačiam spręsti, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, ugdo jo mąstymą. O kas bus, jeigu neisiu? Jeigu vaikas nesutinka eiti – paimkite ir neškite jį. Tikėtina, kad šioje situacijoje galima susilaukti didelio emocijų pliūpsnio, tačiau reikėtų vėl paaiškinti vaikui, kad jo emocijos suprastos.
Teorijos pritaikymas praktikoje
„Viskas ko reikia – turėti aiškią ugdymo sistemą. Tai tarsi matematikos formulė, kurios kintamieji yra skirtingi, tačiau formulė visada lieka ta pati. Kiekviena situacija neatrodys tokia neišsprendžiama, kuomet jos sprendimo šablonas yra toks pat. Svarbiausia tai taikyti kiekvieną dieną iš žinias iš teorijos perkelti į praktiką.
Jeigu vaikas nesusitvarko kambario – svarbu padėti vaikui išmokti kaip susitvarkyti kambarį. Jeigu tai išmėtytos kaladėlės, išdėlioti po vieną kaladėlės vizualą, kad vaikui būtų lengviau atpažinti, kur kurią kaladėlę padėti. Vėl gi, jei jau teko brėžti ribą ir laikytis pasekmės: arba susitvarkyti kambarį arba žaislai bus paimti vienai dienai, svarbu leisti vaikui išleisti savo emocijas, pasakyti, kad jo emocijos suprastos, o vėliau – tęsti pasekmės laikymąsi.
Jeigu vaikas nenori valytis dantų – galima pasitelkti vaidmenų žaidimą, pasiūlyti vaikui nustriksėti iki vonios kaip varlytėms, nueiti kaip pingvinams.
Jeigu vaikas nenori eiti per perėją – galima vaikui duoti paspausti perėjos mygtuką, pamojuoti vairuotojui ar paaiškinti, kodėl svarbu eiti per perėją.
V. Ivaniukaitė teigia, kad svarbiausia ugdyti ir mokyti vaiką jam padedant, atliepiant ir ugdant emocijas bei brėžiant ribas. Neverta nagrinėti pavienių situacijų. Kiekvieną dieną jos bus vis kitokios. Kai, atrodo, išsprendžiamas vienos situacijos, tada atsiranda kitos situacijos. Tas blaškymasis nuo vienos situacijos prie kitos sukuria vaizdą, kad vaikų auginimas tampa darbas pilnu etatu su viršvalandžiais! To pasekoje vieni tėvai pradeda taikyti netinkamus arba nenuoseklius auklėjimo būdus arba pasiduoda vaiko norams ir daro viską, kad tik namuose nebūtų didžiojo chaoso.
Jei sudomino šis pranešimas, įrašą galite išklausyti čia.
