Didžiausia kliūtis mokyklose – mokymosi spragos

Konferencijoje „Mokykla 2022“ efektyvesnio švietimo sprendimus įgyvendinančio startuolio „BBright“ komandos vadovas Mantas Vičius pastebi, kad mokymosi spragos yra didžiausias stabdis, su kuriuo kiekvieną dieną tenka susidurti moksleiviams ir mokytojams. Tam, kad mokymasis galėtų judėti į priekį, dažnai tenka skirti papildomo laiko spragoms „užlituoti“, o pamokų laikas – ribotas.

„Tradicinis mokyklos modelis yra labai tikslingai orientuotas į išmokimo laiką, o ne mokymo meistriškumą. Per savaitę turime išmokti vieną ar dvi temas, ir iškart rašome kontrolinį. Per trumpą laiko periodą mokiniai turi pasiekti geriausių įmanomų rezultatų, bet realybė yra tokia, kad ne kiekvienam moksleiviui pavyksta meistriškai išmokti pamoką per trumpą laiką, įtvirtinti savo žinias ir judėti į priekį be jokių spragų“, – pastebi M. Vičius.

Anot jo, toks modelis primena situaciją, kai darbininkų paprašoma per dvi savaites pastatyti pamatus, o bedirbant vieną dieną pradeda lyti, kitą dieną vienas iš darbininkų suserga – praėjus dviem savaitėms, pamatas būna apgriuvęs, tačiau vis tiek sakome, kad viskas gerai, ir liepiame statyti sienas. Suprantame, kad toks pastatas yra linkęs sugriūti, jis yra milžiniškoje rizikos zonoje, tačiau kaip tik taip kiekvieną dieną elgiamės su vaikų ugdymu.

Vaikas
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas


„Kai neišeina spragų likviduoti pamokų metu, moksleiviai kreipiasi dėl papildomų konsultacijų, mėgina gauti korepetitorių pagalbą. Prieš trejus metus darytos apklausos parodė, kad apie 40 proc. moksleivių naudojasi korepetitorių paslaugomis. Tai yra didžiulis skaičius, kai suprantame, kad jis turėtų būti vos ne nulinis. O kad taip būtų, pamokų metu turėtų vykti personalizacija. Tačiau šiandien yra didelis iššūkis, kad personalizacija vyktų kiekvienam moksleiviui, būtų nepriekaištinga, ir pasiektų visus“, – sako M. Vičius.

Klasės modelis sukurtas vidutiniam, neegzistuojančiam vaikui

Nors tikima, kad personalizuotas ugdymas pamokose padėtų pasiekti geresnių mokymosi rezultatų, nėra realistiška manyti, kad per nepilną valandą vienas mokytojas atlieps skirtingus kiekvieno vaiko mokymosi poreikius.

Apie tai kalbanti „Elicėjus“ turinio kūrimo vadovė, matematikos mokytoja ekspertė doc. dr. Vilija Dabrišienė pastebi, kad šiuolaikiniai mokytojai primena multifunkcinius įrenginius, o mokinių gabumai ir problemos būna tokios skirtingos, kad prie jų visų prisiderinti dažnai atrodo neįmanoma.

„Neseniai susidūriau su nauja ukrainietės mergaitės istorija. Paprašiau jos atversti matematikos vadovėlį ir parodyti, ko jie mokosi. Vadovėlis – kosmosas, mums iki tokios matematikos kaip iki mėnulio. Bet aš paprašau jos pakelti 3 kvadratu, ir ji, būdama 11 klasėje, to padaryti nemoka. Ką ji gali daryti toliau, kaip su ja dirbti? Ką aš dabar turiu daryti kaip matematikos mokytoja, kuri moko algoritmus, o ji nemoka 3 pakelti kvadratu? Mes, mokytojai, dažnai atsiduriame tokiose bedugnėse“, – teigia ji.

Dabartinės klasės pamokos modelis siejamas su čekų mokslininku Janu Amosu Komenskiu– manoma, kad jis pirmasis XVII a. pagrindė klasės pamokos sistemos teoriją, kuri pakeitė iki tol vyravusį individualų mokymą. Klasės pamokos sistema, kuomet mokytojas dalinasi žiniomis su grupe mokinių, buvo vertinama kaip pigi ir efektyvi.

Mokykla
Foto: DELFI / Audrius Solominas


„Turbūt visi norėtų mokytis namuose ir turėti savo asmeninę guvernantę, prancūzų mokytoją ir kitus mokytojus, bet tai yra brangu. Klasės pamokos sistema yra pigi ir pakankamai efektyvi kažkokiam tai vidutiniam vaikui, neegzistuojančiam šiame pasaulyje. Kai mes pradedame galvoti apie vaiką kaip asmenį, tai tokia mokymosi sistema atrodo net labai neefektyvi“, – pastebi V. Dabrišienė.

Mokymosi sėkmei būtinas supratimas, kad vaikai yra skirtingi

Svarstymų, kaip būtų galima patobulinti ugdymo procesą, buvo visais laikais. Praeito amžiaus psichologas, Čikagos universiteto pedagogikos profesorius Bendžaminas Blumas pasiūlė meistriško mokymosi sistemos teoriją, kurios dėmesio centre yra prisitaikymas prie kiekvieno vaiko poreikių.

„Šiandien klasėse turime apie 5 proc. labai gabių mokinių, tuomet dar 5 proc. mokinių, kurie galbūt nėra pajėgus mokytis apskritai. Tyrimai rodo, kad likusieji 90 proc. mokinių, jeigu jiems duosime tiek laiko ir tokias mokymosi instrukcijas, kokių jiems reikia, jie visi gali mokytis devintukais. Teoriškai tai yra įmanoma, bet ar praktiškai galime duoti kiekvienam vaikui tiek laiko, kiek jam reikia? Mūsų visa pamoka griūna, nes mokomės pagal sistemą, kurioje tai neįmanoma“, – teigia V. Dabrišienė.

Viena iš B. Blumo idėjų, į kurią ji atkreipia dėmesį – kiekvieno vaiko mokymosi laikas yra skirtingas, ir kol vieni mokosi labai daug, kiti praktiškai visai nesimoko. Profesorius daug kalbėjo apie tai, kad kiekvieno vaiko darbštumą galėtų paskatinti dažnesnis pastangų įvertinimas ir apdovanojimas.

Kita aktuali profesoriaus idėja, kuri V. Dabrišienei atrodo šiandien svarbi – mokymo kokybę matuoti ne pagal mokinių rezultatų vidurkius, o pagal paskutinio vaiko rezultatus. Tai reikštų, kad jei nors vienam vaikui nepavyko, mokymo kokybė yra bloga, o idealiu atveju mokymo turinys turėtų būti pritaikomas kiekvienam vaikui individualiai.

Abiturientai
Foto: DELFI / Josvydas Elinskas


Tokia praktika, dar kitaip vadinama ugdymo personalizacija, V. Dabrišienės manymu, turėtų būti siekiamybė. Tačiau matematikos mokytoja ekspertė pastebi, kad tai reikštų, jog 25 mokinių klasei mokytojas turėtų paruošti 25 skirtingas užduotis, ir labai gerai žinoti jų mokymosi poreikius. Iliustruodama situacijos nerealistiškumą, mokytoja prisimena asmenišką patirtį.

„Mano dukra turėjo mintinai išmokti „Anykščių šilelį“. Buvo sekmadienis, aš kaip visada rašau savo knygas, dirbu savo darbus, ir kas porą valandų jos klausiu, ar jau išmokai. Ateina vakaras, ir ji nemoka nė dviejų žodžių. Burbu, kaip čia neišmokai, pradedu mokytis kartu su ja, ir suprantu, kad mano vaikas nieko neatsimena. Tik tada supratau, kad ji neturi atminties – savo pačios vaiką supratau tik jai esant 7-8 klasėje. Tai dabar sakykite, ar aš galiu klasėje suprasti visus vaikus?

Kadangi dukra dailininkė, man šovė į galvą mintis nupiešti jai visą eilėraštį. Tai man truko 10 minučių, o po 5 minučių ji mokėjo visą eilėraštį, nes ji dailininkė, pas ją vizualinis supratimas. Nuo tos dienos ji viską taip ir mokėsi, visus universitetus taip baigė. Išsprendėme problemą kartą ir visiems laikams. Mums pavyko suprasti, kas ne taip, o daugybei mokinių to padaryti nepavyksta“, – pastebi V. Dabrišienė.

Tam, kad mokytojas netaptų 25 skirtingų užduočių kiekvienai pamokai kūrimo įrankiu, V. Dabrišienė mato savivaldaus mokymosi poreikį – kad kiekvienas mokinys galėtų pats diagnozuoti savo tikslus ir pasirinktų, kodėl ir ko jis nori išmokti. Tačiau mokytoja čia įžvelgia didelę problemą – šiandien mokiniai to nemoka padaryti.

Nuotolinis mokymasis

„Mano akimis, didžiausia problema mokyklos gyvenime yra tai, ką išgirstame, kai dvyliktokų paklausiame, kur jie studijuos. Ką jie pasakys? Dauguma nežino. Mes neišmokome jų išsikelti tikslus, pasirinkti sau svarbų mokymosi turinį, pažinti save, sužinoti savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Jei mes to nemokysim, jie to ir neišmoks. O mokytis žmogus juk turi visą gyvenimą“, – pabrėžia ji.

Iš mokytojo – į mentorių: pirmosios mokyklos naują platformą išbandys jau šį rudenį

Kaip tęsia M. Vičius, platformos „Elicėjus“ kūrime buvo atkreiptas dėmesys į iššūkius, kylančius siekiant personalizuoto ugdymo be mokymosi spragų. 11-12 klasių moksleiviams kurtoje platformoje galima rasti visas programines temas su interaktyviu vaizdo ir užduočių turiniu, kuris atseka mokymosi spragas iki pat 5 klasės temų.

Pirmasis dalykas, kuriam sistema buvo pritaikyta – matematika, kurios kursą parengė 15 šalies mokytojų. Pritaikyti „Elicėjaus“ matematikos pamokas mokyklose planuojama jau šį rudenį, šiuo metu platforma yra testuojama daugiau nei 500 moksleivių iš įvairių šalies mokyklų. Skaičiuojama, kad vieno moksleivio licencija metams mokyklose kainuos nuo 20 eurų, tačiau kaina nėra galutinė – plečiant platformą, ateityje ji gali kisti.

Ateityje M. Vičius žada pristatyti ir kitų mokymosi dalykų platformas, iš kurių pirmiausia pradedama dirbti su STEM (angl. science, technology, engineering, maths) dalykais dėl lengvesnio jų sisteminio pritaikomumo.

Mokymosi eiga sudaryta laikantis šių žingsnių: tikslo išsikėlimo, jau turimų žinių įsivertinimo ir personalizuoto mokymosi kelio sukūrimo, interaktyvaus susipažinimo su teorija, uždavinių sprendimo, refleksijos ir įvertinimo.

Mokykla
Foto: Ignas Rusilas


„Sistema leidžia nustatyti kiekvieno mokinio žinių lygį ir jam pritaiko asmeninį mokymosi kelią. Pirmiausia mokinys sistemoje išsikelia tikslą – ar jis nori išlaikyti valstybinį brandos egzaminą tam tikru lygiu, ar pasiruošti kontroliniam darbui. Mokiniui sukuriamas mokymosi kelias, kuriame jis gauna interaktyvias pamokas nuo a iki ž. Nesvarbu, ar moksleivis serga, ar negali dalyvauti pamokoje, ar mokytojas iškeliauja – ugdymo procesas dėl to nesustoja“, – teigia M. Vičius.

Jis pastebi, kad dažnai moksleiviai net nežino, kodėl tam tikrą pamoką turi išmokti ir kuo ji pravers realiame gyvenime, todėl platformoje atkreiptas dėmesys į kiekvienos pamokos kontekstą parengiant vaizdo įrašus su realiais pamokos pritaikymo pavyzdžiais gyvenime.

„Be to, moksleiviai mato, kiek kartų jie sprendė, žiūrėjo, kiek laiko užtruko, ir iš kurio karto jiems pasisekė. Jie žino, kaip gerai moka pamoką, susietą su kitomis pamokomis, kaip keičiasi jų mokymosi kelias, priklausomai nuo kitų tikslų. Jei moksleivis daro kažkokias klaidas, sistema identifikuoja pamokas, kurias jam vertėtų pasikartoti, kad jis tikrai įtvirtintų savo žinias. Ir visa tai nepriklauso nuo laiko, nes namuose jis gali mokytis be jokių keblumų“, – sako M. Vičius.

Išsikėlus mokymosi tikslus ir įsivertinus savo lygį, pamoka prasideda nuo vaizdo įrašo, kuriame mokytojai pristato teorinę medžiagą. Ar mokinys jos klausosi įdėmiai, patikrinama per lengvas užduotis, iškylančias vaizdo įrašo eigoje.

Peržiūrėjus teorinį įrašą, moksleivio laukia sudėtingesnės užduotys su galimybe gauti užuominas. Jei mokiniui niekaip nesiseka išspręsti uždavinio, jis gauna visą atsakymą, kuriame paaiškinama, kaip jis gautas, ir tuomet skiriama analogiška užduotis – tol, kol mokiniui pavyks ją išspręsti savo jėgomis.

M. Vičiaus teigimu, tokia pagalbos priemonė mokymosi procese leistų išsivaduoti nuo tradicinio 45 minučių pamokos modelio, kuriame spėjama tik patikrinti namų darbus ir užduoti naujus, mat sistemoje mokinys iškart matytų, kas jam sekėsi, kas nesisekė, ir būtų įvertintas negaištant mokytojo laiko. Pamokų metu tai leistų skirti laiką aktyvesniems mokymosi metodams – diskusijoms ir patyriminiam mokymuisi, o ne namų darbų taisymui.