Miškininkas atvėrė širdį knygoje: iš naujo išgyveno miško kirtimus ir atskleidė nepagražintą šalies miškų realybę

Lietuviai gali džiaugtis miškingu kraštu, ir neretai yra pavadinami gamtą mylinčia tauta. Tačiau miškininkas Raimundas Ereminas mano, kad meilės gamtai dar turėtume pasimokyti, ir kviečia apsilankyti nepagražintame miške, kuriame atsiduria mokslus baigęs miškininkas. Savo knygoje „Jurgelis miškauja“ jis atkreipė dėmesį į tai, kad net ir maži mūsų veiksmai miškui yra lemtingi, o istoriją papasakojo jautrios asmeninės patirties – miško kirtimo darbų – fone.

Miškininkui skauda širdį dėl to, kas vyksta miškuose: pasigenda vieno svarbaus dalyko

Gamtininkas, miško mokytojas ir miškininkas Raimundas Ereminas juokauja, kad miško gyvenimas jam gerai pažįstamas jau 33 metus – tiek, kiek pats ir gyvena. Mišką jis tyrinėjo nuo pat mažens, o studijos ir darbo paieškos taip pat vedė tuo pačiu, gerai pažįstamu miško keliu. Darbą miške jis prilygina savotiškam nuotykiui, kuris nė iš tolo neprimena biuro darbuotojo kasdienybės.

„Sunku buvo papulti dirbti į mišką, bet kai papuoliau, pirmas mėnuo buvo svajonė, nesibaigianti ekskursija. Man parodė erelių lizdus, briedžius, elnius – įsivaizduokite, dar ir algą už tai gavau. Visą dieną vaikščioji miške, valgai prie laužo, ir žinai, kas tame miške gyvena, kas lankosi. Kartais pagalvodavau, kad ir pats esu panašus į kažkokį miško gyvūną, kuris vaikšto takais, kuriuos tik pats vienas težino“, – sako R. Ereminas.

Daugelis mūsų miške esame reti svečiai, ir įprastai jame atsirandame tik ieškodami grybų, uogų, kartais – ramybės. Tačiau turbūt kiekvienam tekę girdėti apie tai, kad galime džiaugtis viena miškingiausių šalių, kurioje miškas buvo nuo seno mylimas. Vis dėlto, R. Ereminas su tuo nesutinka, ir prisipažįsta: dėl to, kaip elgiamasi su mišku, jam skauda širdį.

„Mano nuomone, teiginys, kad lietuviai labai gerbia gamtą, nėra niekuo pagrįstas. Aš esu skeptiškas tokiam romantizuotam apibūdinimui. Prisiminkime, jau Jogailos laikais buvo kuriami draustiniai, kad žmonės neišplėštų visų miškų, nes viską juose galabijo. Daugybę metų vyko lydiminė žemdirbystė – miškas buvo padegamas, jo vietoje sėjami rugiai, o kitais metais padegamas kitas miškas, ir vėl metus laiko užtenka pelenų derliui. Man tai nepanašu į pagarbą gamtai. Yra apie ką pagalvoti, ar ne?“, – sako R. Ereminas.

Miškininkas pastebi, kad ilgainiui bendras Lietuvos miškų plotas didėja – šiandien jis siekia 33 proc. šalies teritorijos, kai anksčiau buvę ir 20 proc. Tačiau augantis miškingumas dar nereiškia, kad mišku rūpinamasi teisingai.

R. Eremino manymu, didžiausia problema yra tai, kad Lietuvos miškuose nėra suformuotas gamtinis miško karkasas – iš vienos girios į kitą vedantys gamtiniai koridoriai, kuriais galėtų laisvai migruoti paukščiai, žvėrys, vabalai ir kita biologinė įvairovė. Kol toks tinklas nesukurtas, negalime teigti, kad miško ištekliais naudojamės racionaliai.

„Gamtinis karkasas – tam tikros nekertamo miško zonos, yra būtinos biologinei įvairovei išsaugoti, tačiau pas mus to nėra. Tai nėra numatyta miškotvarkos planuose. Lietuvoje gamtai skirti nacionaliniai ir regioniniai parkai, bet juose ūkininkaujama panašiai, kaip ir kitur. Kol nebus sukurtas natūralaus miško tinklas, manęs kirtimai netenkins. Kai tinklas bus sukurtas ir gamta galės pati iš savęs gyventi, bus galima ir daugiau kirsti, netgi kai kurias taisykles būtų galima atlaisvinti, kad ūkininkavimas miške būtų kuo našesnis. Bet tai daryti būtų galima tik tada, kai nors 20 proc. miško būtų neliečiamo“, – sako gamtininkas.

Tikras ir nepagražintas darbas miške: buvau žmogus, kuris kirto miškus

Apie savo girias ir gyvenimą jose žinome stebėtinai nedaug. Tad miško mokytoju R. Ereminas save pasivadino pats, pastebėjęs, kad žmonėms miškas kelia daug klausimų. Šiandien jis dirba miesto miškininkystėje, o vieną svarbiausių miesto miškininko funkcijų – aplinkosauginis švietimas.

Matydamas smalsias vaikų ir suaugusių akis, miško mokytojas nusprendė sudėti savo nuotykius iš miško į knygą, pavadinęs ją „Jurgelis miškauja“. Veikėjams suteikti lietuviški vardai kiekviename puslapyje primena, kad istorija – apie mus ir apie mūsų miškus. Tačiau ką reiškia „miškauja“?

„Miškauti – tai kažką veikti miške. Šitą žodį sugalvojo mano sūnus Kazimieras Jokūbas, kai jam buvo šešeri. Aš rengiausi miškininko uniformą, ir sūnus manęs paklausė: kur, tėti, miškauji? Šis žodis man labai patiko, jis labai taiklus, ir jame telpa visos veiklos, kurias veikiame miške – ar sodiname mišką, ar grybaujame, ar vaikštome, ar piešiame“, – paaiškina R. Ereminas.

Miškininkas prisipažįsta, kad dauguma knygoje aprašytų nuotykių yra jo paties išgyvenimai, todėl knyga jam yra šiek tiek asmeniška. Autorius nori visiems parodyti mišką ir gyvenimą jame tokį, koks jis yra.

„Galbūt aš norėčiau, kad miške veiksmas vyktų kaip romantizuotoje pasakoje. Bet aš turiu tikslą nukelti skaitytoją į tikrovišką miško pasaulį su visais jame vykdomais darbais. Miške gyvena ir lankosi labai įvairūs žmonės – vaikai, miškininkai, medžiotojai, ornitologai, medkirčiai, kaimo žmonės, ugniagesiai, medelynų darbuotojai. Jie visi yra labai svarbūs“, – pažymi jis.

Tačiau pagrindinis įvykis, kuriuo norėjo pasidalinti miško mokytojas, yra susijęs su asmenine patirtimi – miško iškirtimu.

„Palangoje yra iškirstas miškas aplinkkelio tiesimui, ten nutiestas kelias per mišką kryptimi nuo Kretingos viaduko link Šventosios. Kai visa tai vyko, aš gyvenau ir dirbau Palangoje, ir prisidėjau prie miško kirtimo. Įdomu, kad neatsirado nė vieno žmogaus, kuris tuo piktintųsi. Knygą paskyriau tam miško kirtimui atminti. Knygos veikėjas, miškininkas Jogaila, pavaizduotas kitoks, nei anksčiau buvo įprasta vaizduoti miškininkus – jis yra sutrikęs, neužtikrintas tuo, ką daro. Dirbdamas darbą, kaip jį mokė, kaip jam liepė, jis jaučia, kad viskas kaip ir gerai, bet nusivilia. Ir turi pasikeisti“, – sako R. Ereminas.

Miško likimas – vaikų rankose: kas moka atsiprašyti, gamtai nieko blogo nepadarys

Miško mokytojas, dalindamasis savo patirtimis miške su jaunąja karta, nori jai parodyti, kad net ir mažo žmogaus veiksmai miškui yra labai svarbūs. R. Ereminas įsitikinęs, kad tolesnis miško likimas – šios dienos vaikų rankose, todėl labai svarbu, kad jie lankytųsi miške.

„Žmogus gali pasikeisti ir būti geru, pergalvoti savo gyvenimą. Dabar man labiau įdomu domėtis žmonėmis, negu tais pačiais medžiais ir gyvūnais. Su gyvąja gamta jau truputį susipažinau. Šiandien man svarbiau, kokie bus žmonės, kaip jie elgsis – juk nuo to priklausys mūsų miškai. Iš tikrųjų, vaikai gali nepažinti nė vieno augalo ar paukščio. Svarbiausia, kad jie mokėtų kultūringai elgtis – gebėtų vienas kito atsiprašyti, būtų gerais žmonėmis. Tada gamtai jie nieko blogo nepadarys“, – įsitikinęs R. Ereminas.

Tačiau kartais gamtai darome bloga ir iš nežinojimo – miškininkas pasidalino pavyzdžiu, kurio tikisi daugiau gamtoje nepamatyti. „Norėčiau, kad nebūtų tokių kvailų situacijų, kokią šiandien patyriau. Nuėjau į parką, žiūriu – ant šakos pakabintas plastikinis maišelis su riešutais voverėms. Tai yra juokinga“, – sako jis.

Miškininkas tiki, kad žmogus gali prisidėti prie miško ir jo gyventojų gerovės ir tokiais veiksmais, kurie nereikalauja nei didelių pastangų, nei daug laiko.

„Geras darbas, kurį dabar galite padaryti gamtai – pastatyti savo sode namus ežiukui. Dabar žmonės švariai išsišluoja savo kiemus, viskas lauke per daug sterilu, ir gamtai tai nėra palanku. Savo sodybos kampe sukrauname šieno ar lapų, tą krūvą apdengiam medžių šakomis, sukrauname penkias eiles malkų ir įkalame lentelę – ežio namai. Tokioje vietoje gali gyventi ir žalčiai, kiaunės, pelėnai, vabalai. Nuo žmogaus apsisprendimo priklauso ar šalia žmogaus gali tarpti gyvoji gamta. – sako R. Ereminas.