– Nusikelkime į vaikystę, būna tokių tėvų, kur savo dvimečius vaikus veda į 5 būrelius, gal koks tėtis nori savo sūnų paversti futbolininku ir turbūt natūralu, kad tas vaikas dar nežino, kaip pasirinkti, tačiau ar jau tada yra kažkokie signalai, kad tėvai užmeta vaikams savo norus?
– Jeigu kalbame apie dvimetį vaiką, tai kito pasirinkimo ir nėra. Vaikas toks mažas, kad neturi jokio gebėjimo daryti pasirinkimą iš viso, jis gali norėti arba nenorėti šią akimirką to, kas yra jam prieš akis. Apie pasirinkimą čia kalbos nėra. Su mažais vaikais taip ir reikėtų – daryti sprendimus už juos, kurių jie negali padaryti, ir taip jiems padėti formuoti suprantamą aplinką ir nestresuoti. Jeigu atidarote spintą su 100 suknelių ir paklausiate, kurios ji nori, ji tikrai panikuos, nes čia yra neįmanomas pasirinkimas, o jeigu rodote dvi, tai viskas paprasčiau.
– Kaip jūs apskritai matote tendencijas? Atrodo, kad po sovietmečio liko tas pats modelis – turi baigti universitetą, kad gauti diplomą, tačiau pasaulis laisvėja, kaip manote, ar tas pokytis vyksta?
– Visi yra visokie, yra žmonių, kurie laikosi tos tradicijos, kad mokytis yra būtina, ir yra žmonių, kurie išbandė kitą kelią. Niekas negali pasakyti, kuris kelias yra teisingas, svarbu, kad tai nekeltų įtampos pačios šeimos viduje.
– Įsivaizduokime tokią situaciją: tėvai sako, jog turi pasirinkti rimtą specialybę, o tas jaunas žmogus nori visiškai kažko kito, kad ir menų studijų, kaip tokį konfliktą ar tokias situacijas spręsti? Kiek tas jaunas žmogus turi klausyti kitų, o kiek savo širdies?
– Kai klausiate, ar reikia klausyti, tikrai pritarčiau – klausytis reikia visų įmanomų patarėjų, tam, kad priimti savarankišką sprendimą. Klausimas, ar tas jaunas žmogus pasiruošęs padaryti tą sprendimą. Jeigu tėvai rūpestingai nuo 2 iki 18 metų darė sprendimus, tai turbūt ir 18 metų jis dar negali padaryti sprendimo arba sprendimą yra padaryti labai baisu. Nežinau, ar šioje vietoje tinkamiausia padėti šitaip ir primygtinai siūlant specialybę, gal reikėtų savarankiškai pradėti mokyti vaiką priimti tuos sprendimus, kartu ir patirti tų sprendimų pasekmes. Iš jauno žmogaus pusės, reikia pradėti anksčiau priiminėti sprendimus, mąstyti, lyginti ir rinktis pagal tai, ko jis nori. Nėra nesvarbių, nereikalingų ir nerimtų profesijų, jeigu jis jaučia, kad jo kelias eina į tą pusę, tai jam tai reikėtų daryti. Net jeigu tai yra klaidingas posūkis, jis vis tiek išmoks žymiai didesnę pamoką, padaręs tą pasirinkimą savarankiškai ir grįžęs atgal. Niekas netrukdo po dviejų metų stoti į medicinos ar teisės studijas, jeigu supratau, kad menų studijos ne man.
– Paminėjote tokį dalyką, kad jeigu tėvai nuo 2 iki 18 metų darė sprendimus, tai tas 18-metis jau nesugebės priimti jų pats. Kada ateina laikas, kada galima leisti jaunam žmogui rinktis pačiam?
– Ikimokyklinis amžius yra tas laikas, kada vaikas gali priimti paprastus sprendimus: šiandien valgysi tą ar tą, šiandien eisime ten ir ten, pradėti daryti pasirinkimus iš trijų dalykų. Pirmieji mokykliniai metai suformuoja loginį mąstymą, todėl gali daryti jau kažkokius sprendimus vertindamas pasekmes – nedaryk taip, nes bus taip ir taip. Tos pasekmės jau yra suvokiamos, todėl vaikas jau gali planuoti ateitį. Visas tarpas nuo 14 iki 18 metų gali būti palaipsninio atpalaidavimo metas. Nėra prasmės vaikui leisti gyventi savarankiškai ir užkrauti visą buitį, kai jam 14 m., bet reikia suprasti, kad vaikas gali turėti savo nuomonę ir argumentus bei leisti jam suklysti.
– Būna tokių šeimų, kur visa šeima gali būti medikai ar menininkai, gali atrodyti natūralu, kad atžala rinksis tą patį kelią, o jis nenori arba negali, kaip elgtis tokiu atveju? Ar vaikui tokiose šeimose primetama, kad reikia rinktis konkrečią specialybę?
– Apie prievartą nekalbėčiau, nebent ten yra tiesioginė prievarta, bet kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Prievarta paprastai niekuo geru nesibaigia. Jeigu šeimoje yra dinastija ir visi kalba ta pačia tema, vaikas užauga žinodamas apie tai daugiau, todėl noras veikti tą patį, ką ir kiti, atsiranda daugiau tik todėl, nes jis yra geriau susipažinęs su ta sritimi. Tai nėra nei blogai, nei gerai, jeigu vaikas jaučiasi „balta varna“, jis turi teisę netęsti tos dinastijos.
– Dabar pakankamai populiaru po 12 klasių nebūtinai iš karto stoti, pasidaryti metus pertraukos, jeigu tėvai konservatyvūs ir šioje vietoje nesutariama, ką patartumėte ir kaip eiti į tą dialogą bei ką daryti per tuos metus, kad visgi jie neužsitęstų ir būtų naudingi?
– Tėvams reikia nustoti galvoti, kad prievarta yra tinkamas įrankis, reikia galvoti ne apie prievartą, o apie pasirinkimo privalumus, kuriuos jie rekomenduoja savo vaikui, tai turi būti suprantama bei priimtina jam. Kalbant apie jaunuolį, norint tų pertraukos metų, reikia rinkti kuo daugiau patirčių, nesėdėti dykai savo malonumui, padirbti skirtingose vietose, pabūti praktikantu tam, kad suprasti ar toks darbas tinka, nes paprastai tas pašaukimas atsiranda pabandžius kažką. Ne išmąsčius ar svajojant, bet per praktiką. Patirčių reikėtų daugiau, tiek kitose šalyse, tiek ir čia, bet su skirtingais darbais.
