Praėjus daugiau nei dviem metams nuo šio projekto pradžios, jo rezultatai tiesiog stulbinantys: daugiau nei 5000 moterų jau dalyvavo ilgalaikiuose Ateities įgūdžių ir Naujos kartos lyderystės mokymuose, aktyviai veikia daugiau nei 10 tūkstančių „WoW“ moterų vienijanti bendruomenė, sukurtas klubas, kuriam gali priklausyti ir intensyvių mokymų online universitete nelankiusios moterys. Moterims dėstė daugiau nei 130 stipriausių savo srities lektorių, įsteigta virš 400 stipendijų sunkiau gyvenančioms moterims, kurioms studijos padeda pakilti iš naujo. Prie universiteto tarybos ar dėstytojų taip pat prisijungė ir patikėjo daugybė garsių moterų, tarp jų žurnalistės Daiva Žeimytė-Bilienė, Jurga Baltrukonytė, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, garsi pasaulyje mokslininkė profesorė Inga Minelgaitė, marketingo guru Tomas Ramanauskas, Dovilė Filmanavičiūtė ir daugelis kitų.

„Kai idėja gimsta iš širdies ir prasmės, o ne tiesiog ieškant, ką čia pelningo sukūrus, tuomet sėkmė yra gražus apdovanojimas bei pasekmė priežasties, kuri tave veda į priekį, kelia naktį ar priverčia dirbti parą laiko, nes tai yra esminė motyvacija“, – sako Inga, su kuria kalbamės apie jos idėjos realizaciją.

Inga Jablonskė

Inga, nepagalvoji, kad kurdama nuotolinio mokymosi platformą išties nuspėjai ateitį, nes būtent tokios mokymosi erdvės labiausiai reikėjo pandemijos metu, jau nekalbant apie pačias studijų temas?

Nesu ateities pranašas, bet esu tas žmogus, kuris nuolat įsiklauso į save, aplinką, kas vyksta tose temose, kurios yra šiandien svarbios. O man pagrindinė svarbi tema yra evoliucija, kaip vystosi, auga, keičiasi žmogus. Kaip atrodo organizacijos, bendruomenės, kurioje tvyro palaikymo kultūra, gerumas, pagalba vienas kitaip. Kai gyveni savo idėja, kuri asmeniškai liečia ir tave patį, visada atrandi atsakymą, koks yra kitas žingsnis į priekį, kas labiausiai reikalinga, kad būtų sukurta. Mes nesame robotai, bet turėdami viziją galime būti nesustabdomi. Juokiamės, kad nuo pirmos minutės, kai įsikūrė „WoW“ universitetas, šūkis, kurį mes naudojome buvo – „Nesustabdomoms ateities moterims“. Labai simboliška, nes žiūrėdama į komandą, kuri startavo, jaučiu, kad visos tos moterys ir yra tos nesustabdomos ateities moterys. Šiandien, kai matau mūsų studentes, bendruomenės nares, jos tokios ir yra. Bet jos nesustabdomos tapo todėl, kad pradėjo dirbti su savo skausmu, baimėmis, nepasitikėjimu. Juk ne jos vienos jaučiasi kažko negalinčios ar nevertos. Šalia yra daug moterų, kurios tai išgyvena nuolat, nepaisant jų pasiekimų, sėkmės istorijų. Viduje turime nepasitikėjimo krislelį, ir kada pradedame dalintis, pradedame kalbėtis garsiai, nebesijaučiame vieniši. Palaikymas padeda eiti į priekį. Manau, kad visada, kai sunku, reikia atsigręžti, atsiverti ir nebėgti nuo ten kur skauda, bet pažinti tą temą. Dar ką labai dažnai girdžiu iš moterų, kad jos net savo šeimose nejaučia palaikymo, pradeda nusigręžti nuo tikrųjų savo svajonių, norų.

Turbūt ne tik palaikymas, bet ir kritika svarbi, norint realiai matyti situaciją aplink?

Be abejo, kritika labai svarbi, ji padeda mums augti ir kartais tai yra labai racionali ir logiška informacija, bet visada reikia atrasti balansą, kad dalis būtų kritikos, dalis palaikymo. Jeigu manęs klausia, kaip reikia išdrįsti pradėti realizuoti savo idėją, tai visų pirma reikia aplink save sutelkti palaikymo komandą žmonių, kurie tiki, o ne tik kritikuoja, kurie ieško būdų kaip padėti, įnešti šviesos.

Kokia buvo pačios pati pradžia?

Prieš gimstant „WoW“ universiteto idėjai, turėjau tam tikrą pauzę: pabaigiau visas anksčiau vystytas veiklas ir sąmoningai sustojau tam, kad pajusti, ką norėčiau kurti, prie kokios idėjos prisidėti. Juokingiausia, kad kaip tik tuo metu gavau labai daug pasiūlymų, kvietimų prisijungti prie įvairių projektų ir startup'ų, tačiau viduje jutau, kad ne – tai yra ne tai, kur norėčiau investuoti savo energiją, laiką, žinias. Manau, daugelis skaitančių žmonių, ypač moterų, yra išgyvenę jausmą, kada kažkas gyvenime baigiasi, nebėra energijos, prasmės tęsti tai, ką darai. Pirmą kartą gyvenime aš iš tiesų sustojau. Nepuoliau stačia galva į naują veiklą, leidau sau pabūti ir išjausti. Sakyčiau, atradau tam tikrą raktą, kaip elgtis tokiose situacijoje – paprasčiausiai duoti sau laiko. Ir nebūtinai mesti veiklas, verslus, kasdienius darbus, tačiau pradėti stebėjimo, reflekcijos kelionę ir atsakymo ieškoti viduje. Žinau, koks tai nelengvas kelias – laukimo kelias, ypač labai veikliems žmonėms. Daug, daug kartų lengviau nuo vieno peršokti prie kito, nei „užsišaldyti“ ir laukti. Galėčiau tai netgi pavadinti kančia, nes pati taip tada jaučiausi. Tačiau, tai buvo kūrybinė kančia. Būtent iš jos ir gali gimti nauji atradimai, patirtys. Mano istorija tai tik iliustruoja.

Kiek ilgai truko, kol gimė mintis?

Labai gerai atsimenu momentą, kai artėjo mano užsibrėžto pauzės laiko pabaiga ir aš dar nežinojau atsakymo, kas toliau. Paskambinau savo mentorei, o ji pasakė labai paprastai: „Inga, atsimink taisyklę: vieta, laikas, žmonės“. Galbūt dar ne laikas, dar neatsirado reikiami žmonės, su kuriais norėtum kurti kartu ir ne vieta tam. Prisimenant šią istoriją, man dabar kyla šypsena, nes tai buvo pranašiški žodžiai. O buvo kaip tik rugpjūčio mėnesio pabaiga, netrukus turėjau grįžti į Vilnių. Grįžau ir sutikau visur skubančius žmones, turinčius daugybę tikslų, idėjų, juk rugsėjis visada tarsi nauja pradžia. Ar galite įsivaizduoti, kaip tuomet jaučiausi aš (juokiasi)? Veiklus, nuolat užsiėmęs žmogus, staiga grįžęs į miestą ir nenusprendęs, ką kurs dabar. Taip prasikankinau beveik tris savaites. Pirmą kartą gyvenime pasijutau tokia beviltiška, nekūrybiška, nieko negebanti, nereikalinga, nieko negalinti pasiūlyti. Man tai buvo neįtikėtina patirtis, labai skaudi, labai nauja – ir čia aš priėmiau sprendimą į ją nerti, o ne ignoruoti ar apsimesti, kad viskas su manimi gerai. Kaip tik sutapo, kad tomis savaitėmis sutikau drauges, kurios man pasakojo panašias istorijas – vienos jų buvo vaiko priežiūros atostogose ir jautėsi iškritusios iš darbo rinkos, nereikalingos, atsilikusios, tokios pat negabios. Sutikau bičiules, kurios kankinosi kasdien eidamos į darbą, bet nesijautė galinčios kažką keisti, lygiai kaip tuo metu aš: nevertos, per mažos...Visoms mums trūko gilaus, tikro pasitikėjimo savimi, o jis juk gali gimti tik viduje, o ne gavus patvirtinimą išorėje, kas viskas atrodė gerai, nors viduje virė audros (šypsosi).

Inga Jablonskė

Tada ir kilo moterų universiteto idėja?

Būdama su šia, pavadinčiau ją tamsa, nuolat dirbau vidinį darbą: klausiau savęs, kas su manimi vyksta, kodėl tai vyksta? Kartu nešiojausi sąmoningą klausimą: kokia tai žinutė man, ką man tai sako? Visiškai staiga gimė impulsas, idėja ir tą pačią akimirką žinojau, kad tai ji. Kryptis, kurios ieškojau, visa širdimi tai žinojau, todėl lengva buvo tam impulsui pasakyti – taip. Skambėjo ji labai paprastai: „Noriu, kad Lietuvoje atsirastų erdvė, kurioje kiekviena moteris, nepaisant jos socialinio statuso, patirties, galėtų įgyti įgūdžius, ateities įgūdžius, kurių dėka įgytų pasitikėjimo savimi ir jėgos, kažką keisti savo gyvenime, jei tam atėjo laikas“. Puikiai žinau, kad žinios, įgūdžiai, gebėjimai mums įpučia drąsos ir tuomet mes drąsesnės svajoti, kurti, norėti. Taip pat pasakiau sau, kad noriu sukurti erdvę, kurioje moterys jaustų begalinį palaikymą, kooperaciją, o ne konkurenciją. Gerai žinau, kaip tai svarbu – ne kartą juodžiausiais momentais, būtent moteriška draugystė padėjo pakelti galvą ir eiti pirmyn, greičiau išbristi iš vidinio skausmo, patikėti savimi.

Neįtikėtina, nes mes šnekamės praėjus nuo universiteto gimimo daugiau nei dvejiems metams, o būtent dabar, mūsų bendruomenėje nuolat girdžiu tokias istorijas – palaikymo, kooperacijos, pagalbos, bendros kūrybos. Labai gera turėti žmones šalia, kurių vertybės sutampa ir kurie nepaisant visko gręžiasi į šviesą, augimą. Iš tiesų, tai pirmą kartą taip atvirai papasakojau, kaip gimė „WoW“ ir jaučiu tam didžiulę prasmę – perduoti žinutę, kuria tikiu: bet kokią kančią, skausmą mes galime paversti kūryba, nes kasdien girdžiu tokias mūsų studenčių istorijas.

Gimus idėjai lyg ir palengvėja, bet kartu neatsirado dar daugiau nerimo, įtampos, ar viskas pavyks? Kaip subūrei savo komandą?

Gimus idėjai, tikėjau, kad atsiras žmonių, kurie norės prisidėti, nes jiems tai vertybiškai bus svarbu. Būtent taip ir atsitiko. Pirmiausiai kreipiausi į mokymų centro „SoulACTION“ bendruomenę, kuri nuolat vysto įvairius kūrybinius, šviesius projektus ir būtent iš ten susiformavo pirminės komandos branduolys. Mes, dvylika moterų, pirmiausia sau išsikėlėme kūrybinę užduotį – išgryninti mokymosi formas, sukurti metodiką, sugalvoti būdus, kaip mokslą priartinti prie bet kurio Lietuvos kampelio. Tuo metu mokytis Lietuvoje nuotoliniu būdu buvo labai nepopuliaru, o mums reikėjo ne tik online transliuoti paskaitas, tačiau ir burti realią bendruomenę, kuri kartu atlieka užduotis ar daro kartu namų darbus ir panašiai.

Mes visos startavome ir daugiau nei metus laiko veikėme savanorystės pagrindu – nebuvo jokių atlyginimų, merginos dirbo savo darbuose ir po jų susiburdavo savanoriauti ir kurti šį reiškinį. Mus vienijo prasmė ir jau tuo metu priėmėme spendimą, kad universitetas moterims niekada nebus komercinė įstaiga, susitarėme, kad norime įsteigti socialinį verslą, kuris pagal visus kanonus gali vystyti komercinę veiklą, bet viską, ką uždirba, reinvestuoja į įtakos darymą savo temoje, taip pat, sukurdamas galimybes užsidirbti prisidedantiems žmonėms. Tuo metu žinojome ir savo temą – moterų įgalinimas. Ji nepasikeitė ir šiandien – tik nuolat plečiasi skirtingais projektais. Moterų įgalinimas – mūsų prasmė ir pagrindinis veiklos variklis.

Pamenu, kaip dar iki starto vieną dieną suskaičiavau, kad turime daugiau nei trisdešimties žmonių būrį: savanorių, komandos, dėstytojų, metodikos kūrėjų, tarybos narių, ambasadorių.

Bet kuriai veiklai reikia ir investicijų. Iš kur gavote pirmąsias?

Kai pradėjome garsiai šnekėti apie idėją, misiją, kurią norime įgyvendinti, vis daugiau atsiliepdavo žmonių, kurie norėjo prisidėti: kas finansiškai, kas konsultacijomis, savo investuojamu laiku. Tačiau suprantama, kad veiklai pradėti reikėjo ir investicijų. Šį klausimą iškėliau šeimoje. Tai tikrai nebuvo lengvas sprendimas, nes tuo metu kaip tik buvau baigusi visas savo veiklas ir neturėjau jokio pajamų šaltinio, tikrai nedrąsu buvo tartis, kad mes įdėtume į šį projektą asmeninius pinigus. Tai man buvo didžiulė atsakomybė ir įsipareigojimas. Tikriausiai mano istorija niekuo neišskirtinė, juk visi startup'ai gimsta garažuose ir šeimose, artimiesiems investavus visas santaupas. Skirtumas buvo tik tas, kad tai nebuvo tikras verslas, nes tai yra socialinis verslas, kuriame nėra akcijų ar niekada nebus dividendų.

Nebuvo tokių, kurie netikėjo, kad gali ir nepasisekti?

Oi, tikrai buvo tokių, kurie sakė, kad čia nesąmonė, kad nieko verta idėja, nes kas gali norėti mokytis Lietuvoje nuotoliniu būdu. Buvo sakančių, kad tai bus nesėkmingas projektas, bet kvietė pabandyti. Tačiau mano ir komandos motyvacija kurti buvo ne ieškojimas sėkmės, o norėjimas sukurti reiškinį, kurio jautėme, kad reikia.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Projektas startavo kartu su pirmąja pandemija. Kaip pavyko išlaikyti blaivų protą, nepasiduoti panikai ir tęsti tai, ką pradėjai? Kiek pandemija buvo sąjungininkė, o kur kišo koją?

Paskelbus karantiną, buvo likusios nepilnos dvi savaitės iki pirmosios mūsų sesijos pradžios. Buvome visiškai susiruošę mokyti ir bendrauti online, turėjome visą mokymo struktūrą, formas, numatytas paskaitas. Per maždaug pusę metų gimus idėjai, įgavus jai aiškesnę formą, mes jau buvome suradę rėmėjų, partnerių, subūrėme stiprią Tarybą, dėstytojus. Į pirmąją pilotinę Ateities įgūdžių sesiją planavome surinkti per 300 moterų ir jau buvome surinkę didžiąją dalį. Susibūrus visiems tiems žmonėms, atrodė, kad viskas teka pagal planą. Ir čia ateina krizė. Esame nežinomybėje, turime pokytį, kurio negalime aiškiai įsivardyti ir net suvokti. Tą pačią dieną, kai buvo paskelbtas karantinas, mes su kolegomis sulaukėme krūvos laiškų iš mūsų studenčių su prašymais grąžinti pinigus, nes jos nežino, kokia bus ateitis, gal ta pinigų suma, kurią sumokėjo, nors ji nėra didelė, reikės išmaitinti šeimą, kad negali planuoti ir panašiai. Tą pačią dieną mūsų partneriai, su kuriais turėjome finansinius susitarimus, visi atsiuntė sąskaitas ir paprašė kaip galima greičiau jas apmokėti. Visi palaikytojai ir rėmėjai labai gražiai atsiprašė, kad turi sustabdyti šį bendradarbiavimą, nes gali būti krizė ir mažiausiai ko jiems reikia, tai šiandien imtis naujų rėmimo projektų. Gavome iš Tarybos ir dėstytojų užuojautos laiškus ir klausimus juose apie tai, kada perkelsime veiklą, kada stabdysime. Tądien iš tokio puikaus numatyto starto, mes staiga praradome beveik viską. Būtent tada atvirai su komanda uždavėme sau klausimą – ką darome su šia situacija.

Ką padariau pirmiausiai, tai pervedžiau savo asmeninius pinigus, apmokėjau visas sąskaitas ir pasakiau komandai, kad padarykime pauzę, eikime miegoti, atsikelkime ryte ir nuspręsime, ką darome. Kitą dieną, kai susiskambinome su komanda, pirmiausia tarsi grįžome į pirminį tašką, paklausdamos savęs: kodėl mes tai kuriame, kur yra visa to prasmė? Tada mes supratome, kad tai, ką mes jau sukūrėme turime maksimaliai priartinti prie tos situacijos, kuri atsirado tądien, iš kur kyla didžiausios baimės, panika, kaip tvarkytis su pokyčiais. Taip per keletą dienų, pasitelkę specialistus, konsultantus, peržiūrėjome pirmosios sesijos struktūrą, visas paskaitas ir naujai ją perdėliojome. Nuo pirmos paskaitos startavome su baimių ir pokyčių valdymo konsultante Lina Mieliauskiene, kuri yra viena geriausių specialisčių Lietuvoje. Pirmąją paskaitą padarėme visiškai nemokamą, kad bet kuri moteris, prisijungusi, galėtų gauti jai tuo metu reikalingas žinias, kad padėtų psichologiškai susitvarkyti su nežinomybe, pokyčiais. Šalia to, mes pradėjome drąsiau eiti pas verslo atstovus, kad būtent to labiausiai ir reikia šiandien moterims, kad tai yra labai aktualu, tada jie mus naujai išgirdo, atrodė, tarsi įvyko stebuklas – mums pavyko pritraukti naujus rėmejus.

Tad galima sakyti, kad pandemija mums ir padėjo, nes tai buvo saugi galimybė mokytis, ir ne tik saugi, ir realiai prieinama kur tu bebūtumei: ar savo namuose, ar sodyboje, kai mes negalėjome bendrauti, susitikti su žmonėmis. Nuotolinis mokymasis buvo vienintelis šansas perkeltine prasme užeiti už namų sienų ir staiga iš savo virtuvės ateiti į universitetą.

Pačiai nebuvo baimės eiti tolyn?

Aišku, kad buvo baisu, reikėjo išlaikyti tvirtumą, koncentraciją, nepasiduoti visuotinei panikai. Labai daug konsultavausi ne dėl to, kaip padaryti, kad idėja būtų sėkminga dėl pandemijos, bet kaip padaryti, kad ji būtų labiausiai reikalinga, kad iš tiesų tai būtų reikšminga, naudinga, kad galėtų prisidėti bendros gerovės. Supratau, kad baimė dingsta, kai atsigręži į prasmę ir neturi to vienintelio noro – sėkmės, kad neišvengiamai ji būtų, nes tada tampi labai ribotas. Kai prasmė yra tavo variklis, kada suburi žmonių komandą, kuri palaiko, nori kartu auginti idėją, komandą, kuri visą savo širdį gali įdėti į tai, kad projektas galėtų realizuotis, kad tai iš tiesų įvyktų, tai man atrodo tada visos tos baimės pasitraukia, nes jos nebetampa reikšmingos. Baimės dažniausiai kyla iš ego būsenos, kai žiūri į save, rūpiniesi savimi, kaip aš jaučiuosi, kas man bus. Bet kai kažkas tampa didesnio už tave, o šiuo atveju man tai buvo prasmė realiai sukurti platformą, kur moterys galėtų stiprėti ir mane pačią tai stipriai vedė į priekį. Ir šiandien drąsiai sakau, nes ir man pačiai tai buvo nauja, stipri situacija, smarkiai transformavusi mano pačios gyvenimą. Kai žiūriu į komandos nares, į savanores, kurios nuolat prisijungia prieš šio projekto, visuomet jose matau tą patį – kaip jos nugali baimes, atrasdamos prasmę tame, ką daro.

Kuo remiatės kurdamos studijų programas?

Nuo pirmos minutės idėja buvo sukurti holistinę mokymosi sistemą, į kurią dabar linksta geriausi pasaulio universitetai. Tai reiškia, kad bet kokias žinias, kurias įgyji ir vėliau suformuoji kaip įgūdžius savo gyvenime, kam aišku, reikia laiko, gali pritaikyti bet kurioje gyvenimo srityje. Tarkime, išmoksi emocinio intelekto, kurį puikiai gali pritaikyti derybose verslo situacijose, kaip ir pokalbyje ar susitarime su savo vaiku ar net su pačiu savimi.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Nuolat seku, kuo šiandien gyvena pasaulis. Paimkime verslo sektorių, kai pasaulinių korporacijų vadovų klausia, kokius žmones jie siekia pritraukti dirbti, tai visi ieško nebe žmonių, kurie turi tik profesinių, labai gerai išvystytų įgūdžių, bet ieško žmonių, kurių vertybės atitinka tos organizacijos žmogiškąsias vertybes, pavyzdžiui, kad ir tas pats emocinis intelektas būtų išvystytas. Kaip sako vadovai, kad jie gali išmokyti profesinių įgūdžių, nes tai gana paprasta ir užtrunka X valandų, bet negali taip lengvai pakeisti žmogaus vertybinės sistemos ir minkštųjų įgūdžių, kuriuos reikia tobulinti, ties kuriais reikia dirbti ir juos integruoti.

Dirbame su konsultantais, studijuojame mokslinius tyrimų, kokia ta ateitis, kokie tie įgūdžiai bus reikalingi, prijungiame savo partnerius, Tarybos narius, tarėmės su jais. Tokiu būdu gimė metodika. Žiūrime, kas nebeaktualu, kas miršta tame pačiame verslo kontekste, ieškome nuolat atsakymų, kas turi gimti naujo, kas dabar gali tapti ateitimi, kurios reikia žmonėms. Ir aišku, kad tos visos temos, kurios yra keliamos, būtų pateiktos profesionaliausių ekspertų, dėstančių ne tik teoriją, o turinčių patirtį, kad jos būtų suprantamos skirtingoms moterims, turinčioms skirtingą žinių bagažą, patirtį.

Kurios temos šiandien yra pačios aktualiausios moterims?

Tai du skirtingi, bet kartu labai susiję dalykai – kūrybiškumas ir kritinis mąstymas. Šioje vietoje suradome tarpinį sprendimą – praėjusią vasarą vyko meno ir mokslo pažintinis kursas ir mes į vieną vietą sudėjome naujausius meno atradimus, kokios ir kodėl kūrybinės idėjos yra pačios sėkmingiausios pasaulyje ir šalia sudėjome mokslą nuo kvantinės fizikos iki dirbtinio intelekto ir kt. temų. Tikime, kad kūrybiškumo ir kritinio mąstymo auginimas sudaro balansą. Tai yra tos temos, kurios labai paklausios. Bet pati paklausiausia tema yra laiko planavimas ir projektų valdymas, kur mes esame pasitelkę kitokį priėmimą prie šios temos – padeda studentėms gauti atsakymą, ne tik kaip planuoti laiką, bet ir kaip greitai realizuoti bet kokią idėją, ar tai būtų asmeninė idėja, ar profesinė.

Kuo gyvenate šiandien?

Asmeniškai gyvenu klausimu, kaip padėti Ukrainos moterims, vaikams, žmonėms. Taip kartu su kitomis veikliomis Lietuvos moterimis, gimė iniciatyva „Lietuvos moterys stoja už Ukrainos moteris“.

O kalbant apie universitetą, šiandien praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo mūsų socialinio verslo pradžios, galiu drąsiai pasakyti, kad mes ne tik sustiprėjome, augame, pati idėja įgavo daugiau naujų formų, bet ir tapome artimesni kiekvienai moteriai. Savo ruožtu kaip organizacija atsisukome daugiau į vidinius procesus nei išorę, kad kiek įmanoma būtume ne didesni ar orientuoti į plėtrą, o kuo stipresni savo temoje, kad būtų dar daugiau kokybės, sistemos, darnos. Atsirado mūsų bendruomenės klubas, į kurį persikelia baigusios kursus moterys, arba bet kuri norinti prisijungti, čia mes turime šūkį „Auk savo ritmu“, kas skiriasi nuo mūsų kursų, kurie vyksta intensyviu ritmu. Tai yra terpė, kur pagal savo ritmą ir laiko resursus gali prisijungti ir pradėti augimo kelionę savo ritmu. Šalia to atsirado kiti nuostabūs projektai, kurie vyksta įsitraukus ir mūsų universitetui. Vienas jų – 12–17 metų mergaitėms skirtas antreprenerystės įgūdžių lavinimo projektas „Future heroes“. Dar vienas projektas „Aš esu Tu“ kilo mudviem su mūsų dėstytoja, Tarybos nare, mokslininke, Islandijos universiteto profesore Inga Minelgaite. Pagrindinė žinutė yra kalbėti apie tai, kad nėra profesijų, kurios yra vyriškos ar tik moteriškos, kad kiekvienas vaikas ir mes suaugę būtume laisvi pasirinkti savo profesinį kelią ir kad mūsų neturi riboti stereotipai. Gimus projektui, per mėnesį suradome finansavimą, suradome skirtingų profesijų profesionalų vyrų, kurie pasirašė idėjai – sudalyvauti fotosesijoje, kurioje jie fotografuotųsi su savo dukromis ir palinkėtų, būti laisvoms profesiniame pasirinkime. Taip gimė paroda, kuri praėjusią vasarą buvo eksponuota Palangoje, vėliau Kauno Akropolyje, ir svarstome toliau tęsti jos kelionę po Lietuvą. Dabar vyksta kūrybinis procesas dėl naujos šio projekto temos – moterų amžiaus darbo rinkoje iššūkių.

Inga Jablonskė

Jau gegužės mėnesį planuojame leistis į universiteto turą per Lietuvą, kur skirtinguose miestuose susitiksime su savo studentėmis, bendruomenės narėmis, kviesime išsipasakoti, su kokiais iššūkiais susiduria, kokias problemas sprendžia, kuo gyvena, kur ieško galimybių. Vasarą startuosime su nauju kursu, kuris kalbės apie mūsų sveikatą – kokie naujausi yra mokslo atradimai, atsakantys į klausimus, kaip pristabdyti senėjimą, išvengti senatvinių ligų, kaip stiprinti imunitetą per mitybą, judesį, į šį kursą išskirtinai pakviesime ne tik moteris, bet ir vyrus, nes tokių žinių reikia kiekvienam žmogui. Kuriame naujas persikvalifikavimo programas, bet apie jas dar anksti šnekėti.

Ar pastebite skirtumą tarp prieš tuos dvejus metus atėjusių ir dabar prisijungusių moterų?

Jos tokios pat: smalsiomis, švytinčiomis akimis, pasiruošusios kažką naujo išgyventi. Moterys ateina, kurios iš tiesų trokšta pokyčių savo gyvenime, kartais didelių, nuo noro keisti darbą ar profesiją, kartais mažesnių, kaip esamame darbe ar kuriamame versle pasijusti geriau. Ateina su klausimais, kaip labiau pasitikėti savimi, ieško realizacijos, kaip dėka naujų įgūdžių susigrąžinti tikėjimą, kaip iš apdulkėjusio stalčiaus susigrąžinti svajones ir jas realizuoti. Pradžioje moterys neretai tikrai būna nedrąsios, nes daugelis jų turėjo stiprias konkurencingas patirtis tarp moterų, tad nuolat klausinėja, ar čia mes tikrai taip palaikome viena kitą? Tuomet po truputį patiki tuo nuoširdumu aplink, ir tada pradeda dalintis ir pačios pradeda norėti kartu su mumis vystyti idėją toliau. Štai šiandien turime daugiau kaip 50 moterų savanorių, kurios laisvu laiku prisideda prie to, kad visi kartu augtume kaip reiškinys Lietuvoje. Pastebiu, kaip moterys ne tik dalinasi savo patirtimi, bet ir viena kitai siūlo darbus, kartu daro verslus, palaiko viena kitą naudodamos jų teikiamomis paslaugomis.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Žmonės neretai bijo dalintis geromis savo idėjomis, nes kiti jas gali pavogti. Nebuvo tokių minčių?

Tikrai ne ir kviečiu kitas ir kitus nebijoti dalintis, pasakoti, kviesti prisijungti ir atsikratyti šio stereotipo, kad reikia viską daryti tyliai, nes galbūt atsiras žmonės, kurie tą idėją nugvelbs. Reiktų suvokti paprastą dalyką, kad kiekvienas mūsų turime savo stiprias vietas. Mano stiprioji vieta – antreprenerystė ir šiuo atveju tai buvo suburti aplink save komandą, partnerius, kurie atneša skirtingus talentus, savo potencialą, stiprybę. Tai yra akseleratorius, lūžio taškas, dėl ko vienos idėjos tampa labai greit išsisukančios ir tampa reiškiniais, o kitos taip ir lieka stagnacijos stadijoje. Reikia daryti tai, kam tuo metu jauti pašaukimą. Mano atveju, tai buvo moterų įgalinimas, kuris užpildė visą širdį.

Ką pačiai davė šie metai?

Man tai tarsi kosminė odisėja. Susipažinus su tiek daug skirtingų žmonių, matant jų gerumą, norą dalintis, prisidėti, norą investuoti energiją, dėmesį, kad kažkas gimtų gražaus, aš pati labai pasikeičiau, mano širdyje tikrai gimė daug meilės žmonėms. Labai aiškiai pamačiau, kad kai žmonės susiburia, gimsta stebuklai. Mano pokytis ir yra didžiausias tas, kad aš patikėjau stebuklais.

Dėkinga už pokalbį.