Ką daryti, jei matote, kad pasirinkote netinkamai ir vaikas mokykloje jaučiasi negerai? Kada ir kokius vaiko realius gebėjimus galima pastebėti ir kiek reikia įdėti pastangų ne tik vaikams, bet ir tėvams, kad juos vystyti? Apie visa tai ir daug daugiau kalbamės su socialinių mokslų daktare, edukologe, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įsteigėja ir vadove Austėja Landsbergienė, 4 vaikų mama, šių metų „Login“ konferencijos pranešėja.
Austėja, ne paslaptis, kad visi tėvai nori, kad jų vaikas daug pasiektų. Kokie būtų patys svarbiausi ankstyviausi jų žingsniai?
Na, matote, čia reikėtų tikslinti, ką turite omeny, kai sakote „pasiektų“ ir ką turite omeny, kai sakote „daug“. Nes vieniems tėvams galbūt jau atrodys, kad vaikas daug pasiekė, jei moka vieną užsienio kalbą, o kitiems neužteks, deja, ir trijų. Vieni jau didžiuosis, kad vaikas moka plaukti ir lanko plaukimo būrelį, o kiti nusivils, jei vaikas nestovės ant olimpinės pakylos.
Svarbu atsižvelgti į tai, ką vaikas natūraliai geba, kas jį motyvuoja ir ar turite tam sąlygas. Mažą vaiką gali tekti vos ne kasdien vežioti, pavyzdžiui, į lengvosios atletikos treniruotes. Geriausia, be jokios abejonės, kai yra šių trijų elementų dermė: vaikas ir geba (turi duomenis), ir nori, ir tėvai yra pasiruošę padėti, kiek tik galės (ar galėsite tam skirti laiko?) Blogiausia būna tuomet, kai tėvai verčia vaiką kažką daryti vien dėl to, kad patys vaikystėje to norėjo, o vaikas nei geba, nei nori.
Jeigu vaikas turi duomenis (pavyzdžiui, klausą) ir nori (pavyzdžiui, groti smuiku), o jūs esate pasiruošę palydėti į muzikos mokyklą bei padėti organizuoti bei planuoti laiką (mažam vaikui tikrai reikės jūsų pagalbos!) – kodėl gi ne?!
Neretai tėvus apima nerimas, kai jų vaikas atsilieka nuo kitų. Tarkime, trijų metų būdamas nekalba, nesako eilėraščių, kaip kaimynų ar draugų vaikas ir panašiai. Nekalbame apie sveikatos sutrikimus, bet apie skirtingą vaikų raidą. Kaip tėvams išlikti ramiems ir nelenktyniauti su kitais vaikais bei, svarbiausia, kaip padėti vaikui? Kiek iš esmės reikia lyginti vaikų gebėjimus su kitais ir juos vertinti?
Be jokios abejonės, visų pirma reikia įsitikinti, kad nėra raidos sutrikimų – visų pirma konsultuokitės su šeimos gydytoju/a, apsilankykite pas specialistus, pasiteiraukite antros nuomonės. Jeigu tikrai viskas yra gerai, svarbiausia – dirbti su savimi. Visi vaikai, kurių raida nėra sutrikusi, išmoksta ir vaikščioti, ir skaityti, ir važiuoti dviračiu – raidos ribos yra itin plačios, ypač ikimokykliniame amžiuje. Darykite su vaiku tai, kas jam sekasi, skaitykite knygas ir pamažu, vaiko tempu, vis pasiūlykite naujų veiklų. Vaikui svarbiausia yra dėmesys ir jūsų meilė.
Šiandien yra begalės mokymo metodikų. Kaip atsirinkti geriausią, kuo tikėti ir tikėtis, vadovautis ir sekti? Pavyzdžiui, tokios žinomos metodikos, kaip Valdorfo ar Montessori, jau paseno ar išlieka nesenstančia klasika?
Labai tikiu, kad nėra vienos teisingos – yra teisinga konkrečiai šeimai, konkrečiam vaikui. Dėl to palaikau tėvus ką jie bepasirinktų – svarbiausia, kad jie nesektų kaimynų ar bendradarbių pavyzdžiu arba „eisim ten, kur eis X“. Pasiteirauti – taip, analizuoti – taip, reflektuoti – taip, tačiau pasirinkti turi kiekviena šeima sau.
Pavyzdžiui, mūsų pirmagimiui tikrai būtų netikęs Valdorfo darželis, tačiau Montessori, jei nebūtų buvę jokios kitos galimybės, tikrai būtų tikęs. Mes tuokart pasirinkome tarptautinį ugdymą, nes ten yra ir Montessori ugdymo elementų, ir tai, apie ką kalba naujausios ugdymo teorijos bei praktika. Montessori laikais toks pasirinkimas būtų buvęs neįmanomas, nes modernios tarptautinės mokyklos, kurios vadovaujasi naujausiais moksliniais tyrimai, tiesiog dar neegzistavo.
Ar vaikas gali išbandyti kelias mokymosi metodikas, ar visgi reiktų laikytis vienos? Kokie čia būtų pliusai ir minusai?
Aš esu už tai, kad apsisprendus jau nebereikėtų blaškytis. Žinoma, visi galime suklysti, tačiau kai ateina šeima, o trečiokui tai jau ketvirta mokykla, na, supranti, kad nei šis, nei tas – ir tikrai negerai nei vaikui, nei mokyklai.
Jeigu vaikui iš esmės tinka sistema, tai reikėtų toje sistemoje ir būti. Nes juk visiems būna įvairių etapų, tačiau jeigu yra gerai, tai daug geriau yra kalbėti(s) su mokytojais, ieškoti sprendimų, o ne šuoliuoti per mokyklas ar darželius niekur neužsibūnant ir keičiant vien dėl to, kad kažkoks elementas nepatiko ar suerzino. Be to, perėjus iš darželio į mokyklą, iš pradinės į pagrindinę, iš pagrindinės į gimnaziją pirmieji metai yra adaptacijos metai, tad irgi reikėtų palaukti, įsitikinti, kaip yra iš tiesų. Dėl to, manau, reikia atidžiau rinktis ugdymo įstaigą, kad po to būtų kuo mažiau blaškymosi.
Kita vertus, žinoma, jeigu vaikas prastai jaučiasi ir jau įdėjus nemažai pastangų, jam nesiseka – irgi nereikėtų likti vien dėl to, kad „gi nesiblaškysim“.
Gali būti, kad vaikui netinka, nes per aukšti akademiniai lūkesčiai. Gali būti, kad vaikui netinka, nes tiesiog netinkama klasės dinamika, o paralelinės klasės, į kurią galima būtų pereiti, nėra ir panašiai. Taigi, visų pirma rekomenduočiau kalbėtis su mokykla ir bandyti likti, tačiau nesilaikyti įsikabinus, jei vis dėlto matote, kad ir ką darote – situacija negerėja.
Kaip suprasti, kad vaikui netinka sistema?
Pavyzdžiui, mokytojai sako, kad vaikas turėtų paruošti namų darbus per valandą-dvi, o vaikas ruošia keturias-penkias. Ir taip yra ne savaitę ar mėnesį, o nuolat. Vaikas stresuoja, patiria nerimą, pervargsta. Akivaizdu, kad mokyklos akademiniai iššūkiai vaikui per aukšti.
Kurioje klasėje besimokančiam vaikui vis dar tikslinga keisti mokymosi metodiką ir kada jau vėlu? O gal niekad nevėlu?
Į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo nėra. Vienas mūsų sūnus pakeitė mokyklą, kai reikėjo eiti į 11 klasę, nes norėjo mokytis Tarptautinio Bakalaureato sistemoje. Kitas mūsų sūnus pakeitė mokyklą 10-oje klasėje, nes norėjo daugiau akademinių iššūkių. Mūsų dukra pakeitė mokyklą antroje klasėje, nes blogai jautėsi toje, kurią lankė.
Kiekviena situacija – unikali, tad ją reikia taip ir vertinti. Svarbiausia – jau nutarus keisti mokyklą – gražiai išsiskirti, nes tai, kad netiko vaikui, nereiškia (bent jau tikrai ne visada), kad netinkama mokykla ar netinkama sistema. Išsakykite savo nuomonę, tačiau nesuklaidinkite kitų, kurie galbūt mokyklos nepasirinks, o tai būtų buvusi geriausia įmanoma mokykla vaikui.
Kokiame amžiuje jau galime matyti bei suvokti kiek ir kam vaikas yra gabus?
Kartais matome iškart, ypač, kai kalbame apie gabumus muzikai, sportui, dailei. Būna, ateina vaikas, ir viskas jam einasi kaip per sviestą. Kartais vaikas sužiba jau perėjus į dalykinę sistemą pagrindinėje mokykloje, tačiau esu mačiusi ir gimnazijoje atsiskleidusių vaikų, nes atrado užsiėmimą arba taip susidraugavo su mokytoju/a, kad tiesiog sužibėjo visomis spalvomis. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi didžiulį potencialą, o gabus žmogus yra ne tik akademiškai gabus.
Tėvai neretai pervertina vaiko galimybes arba kaip tik neįvertina. Kaip rasti tą viduriuką? Ir kas bei kaip galėtų padėti tėvams įvertinti realius vaiko gebėjimus?
Aš tėvams patariu visų pirma pasitikėti mokytojais ir mokykla. Mokykloje mes matome labai daug vaikų, o tėvai mato net visus aplinkoje sudėjus – tikrai ne tiek daug! Muzikos mokytoja(s) gali įvertinti vaiko klausą, kūno kultūros – sportiškumą, pradinių klasių – akademinius gebėjimus ir t.t. Žodžiu, nebijokite klausti ir būkite pasiruošę girdėti. Dažnai mokytojai nedrįsta pasakyti šiuolaikiniams tėvams, kad jų vaikas yra nuostabus normalus vaikas, nes visi dabar nori būti ypatingi. Viena vertus, kiekvienas bei kiekviena ir esame ypatingi, tačiau, kita vertus, yra normalu būti normaliu žmogumi.
Tad jeigu jūsų vaikas sveikas, iš esmės gerai jaučiasi ir iš esmės gerai mokosi – viskas su juo yra tiesiog puiku. Ir apskritai, aš tėvams visada rekomenduoju samdyti korepetitorius ne tam, kas vaikui nesiseka (jūs norite, kad vaiką pritemptų iki „viduriuko“, ar kaip?!), o tam, kas vaikui sekasi – tebūnie jis dar nuostabesnis ten, kur jam jau ir taip sekasi. Pavyzdžiui, mes savo dukrą, turinčią nuostabų balsą ir klausą, skatinome eiti į papildomas dainavimo pamokas, o ne į, pavyzdžiui, krepšinio treniruotes. Lygiai taip pat kita dukra gražiai fotografuoja, tai pasiūlėme rinktis fotografijos būrelį. Tegul vaikas mėgaujasi, tegul auga savivertė, pasitikėjimas savimi, išskirtinumas, o ne tegul būna „per viduriuką“.
Šiandien į pirmą klasę vaikai neretai ateina mokėdami skaičiuoti, rašyti. Sakykite, ar tai gera praktika? Ko tada jie mokinasi toje klasėje ir ar nepradingsta paties vaiko noras mokytis, kai jau viską žino?
Viskas priklauso nuo to, kaip vaikas viso to išmoko. Jeigu per žaidimą – kodėl gi ne?! Pavyzdžiui, mes „Vaikystės Sode“ didelį dėmesį skiriame ugdymui, mums yra svarbu, kad vaikas, kai yra pasiruošęs, gautų jo vertą iššūkį, o ne tiesiog „marinuotųsi“ iki mokyklos. Tad, tikimės, mūsų tėvai pasirenka mokyklas, kurios pasitinka vaiką ten, kur jis yra, o ne kur norėtų, kad jis būtų – tą mes praktikuojame ir Karalienės Mortos mokykloje. Žinoma, yra ugdymo standartas ir tam tikri lūkesčiai, tačiau vis vien žiūri, koks vaikas atėjo ir stengiesi diferencijuoti bei personalizuoti, kad jis ir vėl sulauktų savęs vertų iššūkių.
Kaip iš esmės turi būti pasiruošęs būsimas pirmokas ir kam jo tėvai?
Apie tai rašiau savo knygoje „Pradinukų abėcėlė“, tai ją ir norėčiau rekomenduoti tėvams, nes trumpo atsakymo į šį klausimą tiesiog nėra (šypsosi).