Mokymosi sunkumai – tik pradžia
Esu specialios, inžinerinės pakraipos mokyklos mokytoja, baigusi režisūros studijas, galiu pasakyti, jog buvau arčiausiai tų, kurie tai pajuto. Vieni vaikai rašė laiškus, jog nebenori eiti į mokyklą dėl dingusios motyvacijos, kiti džiaugėsi būdami namuose, nes nereikia keltis anksti, treti išsidavė, jog pamokų metu galėjo pažaisti kompiuterinius žaidimus, dar kiti sakė, jog daugiau nenorėtų tokio mokymosi, nes bijojo kalbėti „per ekraną“ ir pan.
Taigi karantinas pakoregavo ne tik mokymosi, bet ir bendravimo įpročius bei gebėjimą planuoti savo laiką. Prireikus mokytis savarankiškai, vieni puikiai susitvarkė, kiti, jei tėvai nekontroliavo, liko taip ir nepajudėję pirmyn: „jei manęs niekas neklausinėja, tai aš už uždengto ekrano galiu daryti, ką noriu“.
Deja, visa tai labai atsiliepė ne tik vaikų žinioms, bet ir gebėjimui komunikuoti. Dalis į mokyklas grįžusių pradinukų vėl iš naujo mokėsi kalbėti prieš klasę, tarsi iš naujo kai kuriems teko išmokti susikaupti.
Inžinerinių kūrybinių darbų bei kitų pamokų pristatymuose neišsiverčiama be viešojo kalbėjimo mokymo. Integruoti inžineriniai dalykai ugdo vaikų erdvinio, matematinio mąstymo gebėjimus, tačiau, užsibuvimas už ekranų sukuria nepasitikėjimo, baimės jausmą, abejingumą. Pasichologai pastebi, jog tai – tik pandemijos pradžios rezultatai. Grįžimas į mokyklas vienas iš būdų susitelkti ties atsiradusiomis mokymosi problemomis, bet tai nepadės išvengti problemų kitose sferose.
Viešojo kalbėjimo įgūdžių lavinimas – ateities pamokos
Pamokose, ypač kalbos mokymosi, pasitarnauja režisūros studijose įgytos žinios, kurias panaudoju efektyvesniam bei vaikams įsimintinesniam mokymosi procesui. Scenos kalbos įgūdžių formavimas prieš pamokas – greitakalbės, skaičuotės ir specialieji kalbos padargų lavinimo bei tam tikri fiziniai pratimai – ne tik padeda atpalaiduoti veido raumenis ir paruošti kalbos „priemones“ darbui, bet ir sumažina įtampą, nuteikia atpalaiduojančiai, mokiniams prieš pamoką sukuria saugumo jausmą.
Dirbdama mokykloje dažnai pastebiu problemą – vaikas mokosi puikiai, bet dažnai vienokie ar kitokie vidiniai trukdžiai – baimės, nepasitikėjimas savimi – neleidžia atskleisti vaiko potencialo. Kyla klausimas, kodėl mokiniai vis dar nėra mokomi psichologijos ir iškalbos meno nuo mažens, juk tai kertiniai dalykai, kurių gyvenime tikrai visiems prireiks.
Pastaruoju metu bendrojo lavinimo mokyklose didžiulis dėmesys sutelktas į verslumo ugdymą, tačiau verslumo idėjoms atskleisti reikia iškalbos, kaip aš tai pateiksiu, kad sudominčiau savo idėjomis kitus. Puiku, jei vaikas yra komunikabilus, pasitiki savimi, jis lengvai susidraugauja, randa bendraminčių. Visai kas kita , kai vaikas – introvertas, tuomet ne tik mokytojui prakalbinti būna sunkiau, bet ir pats mokinys labiau linkęs neiti į kontaktą su savo bendraamžiais, o ką jau kalbėti apie kalbėjimą viešai.
Viešojo kalbėjimo pamokos turėtų būti privalomos nuo pirmos klasės. Deja, valstybinės mokyklos kol kas tuo nesirūpina, atsiranda tik pavienės privačios mokyklos ar studijos, orientuotos į vaikų ugdymą platesniu rakursu. Tikėtina, jog ateityje atsiras privalomos retorikos pamokos bendrojo lavinimo mokyklose.
