Pasirinko nepopuliarią specialybę ir šiandien labai džiaugiasi: motyvuoja ir 2 tūkst. eurų mėnesinė stipendija

Kartais reikia nebijoti žengti mažiau populiariu profesiniu keliu. Karolina Kuodytė – šiuo metu Europos molekulinės biologijos laboratorijos doktorantūroje studijuojanti lietuvė. Studentė atvira – įstojo mokytis mažiau populiarios specialybės tik dėl to, kad neišsipildė svajonė studijuoti mediciną, tačiau šiandien pripažįsta – šio pasirinkimo nekeistų į nieką kitą. Specialistė papasakojo apie studijų kelią ir pamokas, kurias išmoko nebijodama žengti rizikingesniu, tačiau įdomesniu keliu.

Papasakokite apie save mokykloje. Kaip pasirinkote studijas, kurių keliu žengėte Lietuvoje, o dabar mokotės viename geriausių Europos institutų?

Visada buvau aktyvus vaikas, kuris sunkiai nusėdėdavo vienoje vietoje. Gerai mokiausi, tačiau man niekada to neužteko – dainavau, vaidinau, vedžiau renginius. Buvau mokyklos laikraščio redaktorė. Dešimtoje klasėje, kai reikėjo pasirinkti pamokas, kurias mokysiuosi sustiprintu lygiu, buvo sunku apsispręsti. Kadangi man sekėsi skirtingos sritys, vis pasvajodavau apie žurnalistikos arba medicinos studijas. Tėvai ir kiti artimi žmonės skatino rinktis mediciną – juk šie mokslai daugumai atrodo rimtesni bei užtikrinantys saugesnę ateitį. Pamenu, jutau nemenką spaudimą iš aplinkos tapti gydytoja. Pritrūko labai nedaug, bet, deja, neįstojau į nemokamas medicinos studijas. Prioritetų sąraše buvau įrašiusi ir kitas specialybes – biochemiją, molekulinę biologiją. Tada nelabai įsivaizdavau, ką šiuos mokslus baigę specialistai veikia gyvenime.

Sužinojau, kad buvau priimta į molekulinės biologijos studijų programą Vilniaus universitete. Pamenu, tada buvau labai nusivylusi, mat tikėjausi įstoti į medicinos fakultetą.

Tai nėra labai populiarios studijos. Papasakokite apie jų pradžią. Ar susidūrėte su daug iššūkių?

Pradėjusi studijuoti molekulinę biologiją patyriau šoką. Mokykloje buvau viena iš geriausių moksleivių, o universitete visi yra gerai besimokantys. Pamenu, supratau, kad dauguma už mane protingesni, tad teks įdėti nepaprastai daug darbo į tai, kad įrodyčiau savo gebėjimus. Labai daug mokiausi, tačiau vis tiek nebuvau geriausia.

Kada supratote, kad šios studijos – jums skirtos ir norėsite į jas gilintis kiek įmanoma daugiau?

Antraisiais studijų metais prasidėjo gilesnės molekulinės biologijos studijos. Mokėmės apie genetiką, molekulinę biologiją. Tada supratau, kad man tai tikrai patinka ir yra įdomu. Labai nustebino faktas, kad jau antrame kurse buvome skatinami susirasti praktikos vietą. Taip buvo dėl to, kad kursinis ir baigiamasis bakalauro darbas turėjo būti rengiami laboratorijoje. Man labai pasisekė, mat mane praktikai atlikti priėmė Molekulinės onkologijos laboratorija Nacionaliniame vėžio institute. Čia pradėjau dirbti ir susipažinau su studijų praktine dalimi. Manau, kad šioje laboratorijoje prasidėjo mano mokslininkės karjeros kelias ir susižavėjau mokslo pasauliu. Čia dirbau su vėžinėmis ląstelėmis, kurios buvo naudojamos 2D ir 3D ląstelių kultūroms, kaip modelinė sistema vėžio tyrimams atlikti. Taip pat prisidėjau prie mokslinių publikacijų rengimo.

Kaip atsidūrėte Vokietijoje?

Baigusi bakalauro studijas nusprendžiau mokslus tęsti Vilniaus universitete, magistrantūroje. Taip pat tęsiau darbą toje pačioje laboratorijoje. Šių studijų metu susipažinau su dėstytoja prof. Vytaute Starkuviene, ji dirbo Vokietijoje. Pamenu, po paskaitos priėjau prie jos ir paklausiau, ar nebūtų galimybės atvykti į Vokietiją atlikti praktikos. Būtent šis žingsnis ir buvo lemiamas – išvažiavau pagal „Erasmus“ programą. Ten pradėjau dirbti Heidelbergo miesto universitetui priklausančiame „BioQuant“ institute ir tęsiau savo magistro darbą bei prisidėjau prie kitų tuo metu vykdomų tyrimų. Jau tada tvirtai žinojau, kad mokslininko kelias – man skirtas, ir tai norėsiu daryti visą gyvenimą. Pradėjau domėtis doktorantūros studijomis Vokietijoje.

Ar buvo sunku įstoti į doktorantūros studijas? Kokie iššūkiai laukė?

Atlikdama praktiką Vokietijoje sužinojau, jog būtent Heidelbergo mieste, kuriame gyvenau, yra viena iš geriausių laboratorijų Europoje. Supratau, kad patekti į šią laboratoriją – mano svajonė. Susiradau, kad čia galima studijuoti doktorantūroje. Turėjau mažai vilties: žinojau, kad būtent čia įstoja tik patys gabiausi studentai iš geriausių pasaulio universitetų. Vos 10 proc. studentų sulaukia pakvietimų į interviu savaitę, o jos metu nusprendžiama, ar tau bus pasiūlyta stipendija ir vieta rengti doktorantūros darbą. Man pasisekė ir gavau pakvietimą rengti doktorantūros darbą dr. Rainerio Pepperkoko vadovaujamoje grupėje.

Kuo ši laboratorija ypatinga?

Tai – pirmaujantis gyvybės mokslų tyrimų laboratorinis centras pasaulyje, kurį sudaro padaliniai skirtingose Europos valstybėse. Nors vienas iš laboratorijos centrų yra Vokietijoje, Heidelbergo mieste, dėl specialaus šios laboratorijos diplomatinio statuso ši laboratorija nėra Vokietijos žemėse. Dėl šio statuso mokami mokesčiai taip pat yra tarptautiniai, bet ne Vokietijos valstybei. Taigi mokami atlyginimai laboratorijoje šiek tiek didesni nei kitur Vokietijoje. Studentui gyvenimas gana patogus, be to, jis gali tikrai neblogai pragyventi besimokydamas. Šiuo metu vidutinė stipendija besimokant minėtoje laboratorijoje – apie 2000 eurų, jau sumokėjus visus mokesčius. Tiek užtenka pragyventi ir net išeina pasitaupyti.

Kokie Jūsų planai pabaigus šias studijas? Ar planuojate grįžti ir žinias pritaikyti gimtojoje šalyje?

Studijuoti man liko metai. Toliau norėčiau tęsti mokslininkės kelią ir po doktorantūros išvykti į stažuotes. Kur nuves mane šie mokslai, šiuo metu pasakyti negaliu. Manau, kad baigusi studijas žinias toliau kaupsiu kur nors kitur, galbūt Europoje, o galbūt – kur nors už Atlanto. Norėčiau į Lietuvą grįžti su dideliu žinių bagažu, kuris man leistų vadovauti mokslinėms tyrimų grupėms. Tam reikia įdėti labai daug darbo ir pastangų. Mokslo pasaulyje tarptautiškumas – labai svarbu. Didelis pliusas mokslininkui, jei jis mokėsi skirtingose šalyse, stažuotes atliko įvairiuose institutuose. Taip specialistas didina kolegų ratą bei gali sukaupti skirtingos patirties.

Ką šios studijos jums suteikė kaip žmogui, o ne kaip specialistei?

Išvažiavau iš Lietuvos gyvendama paprastą, tačiau patogų gyvenimą. Vokietijoje buvau vienui viena – neturėjau draugų, nemokėjau kalbos. Teko ne kartą peržengti per save, susirasti vietą gyventi, draugų. Pamenu, iš pradžių kompleksavau net dėl anglų kalbos gebėjimų, tačiau tai – jau praeityje. Būtent dėl pasirinkimo studijuoti Vokietijoje supratau, kad gyvenime reikia viską daryti atvira širdimi ir nebijant kliūčių. Niekas kitas už tave nenuvers kalnų, tad svarbu nebijoti ir bandyti šimtą kartų, jei tik to prireiks. Šios studijos buvo vienas geriausių gyvenimo sprendimų.

Kaip manote, kokių būdo savybių reikia norint studijuoti molekulinę biologiją? Kokiems žmonėms šie mokslai skirti?

Norint pasiekti aukštų rezultatų šioje srityje, būtinas smalsus požiūris į pasaulį ir supančią aplinką, prasmingas laisvalaikio leidimas, reikia būti itin užsispyrusiam ir turėti begalinę kantrybę. Dirbant laboratorijoje tenka susitaikyti, kad didelė dalis eksperimentų nepavyksta, tad būtina norėti bandyti vėl ir vėl. Reikia mokėti save motyvuoti bei paskatinti.

Jei sutiktumėte save dar mokykloje, kokių patarimų sau duotumėte?

Pasakyčiau sau, kad nereikia bijoti rizikuoti, daryti klaidų, svarbu iš jų mokytis. Nereikia bijoti plataus pasaulio, kuriame daugybė nuostabių žmonių, – iš kurių galima tiek sužinoti ir plėsti akiratį. Pasakyčiau sau, kad nėra neištaisomų dalykų, – nereikia įnirtingai laikytis tik vieno kelio. Tai, kad šiuo metu savo gyvenimą paskyriau molekulinės biologijos mokslams, suteikia man pilnatvės jausmą. Visiškai neįsivaizduoju savęs gydančios žmones bei kiekvieną dieną kontaktuojančios su pacientais. Gyvenimas nuostabus, mat niekada nežinai, ką jis tau yra paruošęs. Pasakyčiau sau, kad nebijočiau iš jo pasiimti visus gražiausius dalykus bei sunkiausias pamokas.