Tragedija kvadratu

„Analizės rodo, kad po ketverių-penkerių metų trūks beveik 6000 mokytojų. Tai yra labai didelis skaičius, turint minty, kad regionuose trūksta pedagogų dar daugiau. Vien Šiauliuose atlikę tyrimus, matome, kad trūks dviejų tūkstančių dalykų mokytojų. Situacija yra rimta. Tai ne tragedija, bet tragedija kvadratu, kuri išryškės vos po kelių metų“, – pabrėžia R. Bilbokaitė.

Pašnekovės teigimu, abiturientai nesirenka matematikos, lietuvių kalbos, kitų dalykų profesijos dėl jos nepatrauklumo: „Įsivaizduokime, pabaigia jaunas žmogus mokyklą, joje prasimokęs dvylika metų, čia tas pats kas ėjo į darbą penkias dienas per savaitę. Vaikai susiformuoja tam tikrą vaizdinį, koks turi būti mokytojas, kaip turi mokyti. O kad galima mokyti kitaip, kad yra šiuolaikinės technologijos, inovacijos ir visa kita, jauni žmonės apie tai nepagalvoja. Visoje Lietuvoje sudėtingiausios specialybės, studijų programos yra absoliučiai nepatrauklios. Tad tikrai turime labai didelę problemą šalyje“.

Labiausiai trūksta specialiosios pagalbos, logopedų, tiksliųjų mokslų pedagogų

„Ypatingas didžiulis poreikis šiandien yra 400–500 specialiosios pagalbos pedagogų ir logopedų. Vilniuje yra poreikis virš šimto tokių specialistų, tiek pat ir Šiaurės Lietuvoje. Tiek didmiesčiuose, tiek regionuose labai trūksta matematikos, fizikos, chemijos, biologijos mokytojų. Pradeda trūkti ir lituanistų. Dešimt metų jaunuoliai nesirinko šios studijų programos, tad jau pradedame matyti trūkumą ir jų“, – pastebi pašnekovė.

Pasak pašnekovės, jeigu didmiesčiuose mokytojams užtenka krūvio, tai vykdant optimizavimą tiek pedagogų, tiek mokyklų, tiek aukštųjų mokyklų, ne visi mokytojai regionuose turi pilnus darbo krūvius. „Vadinasi jiems labai prasminga turėti antrą specialybę, baigti antrą studijų programą ir mokyti dviejų dalykų. Čia kartais skiriamas papildomas finansavimas persikvalifikavimui arba naujų kompetencijų įgijimui. Tai tikrai yra naudinga ir vertinga. Tačiau yra ir kita problema, kuomet papildomas kompetencijas renkasi mokytojai fanatikai, kurie nori dirbti, tęsti šį darbą, o jaunus žmones privilioti studijuoti du dalykus yra ypatingai sudėtinga, nes mokslai yra nelengvi. Čia reikia dar visiems padirbėti, bet tikrai matome ženklų pokytį, jeigu lygintume su situacija prieš dvejus, trejus metus“, – teigia R. Bilbokaitė.

Nors situacija geresnė nei buvo, tačiau keičiasi per lėtai

Pašnekovė pastebi, kad situacija, net ir būdama tokia bloga, iš esmės gerėja, o čia prisidėjo ir valstybės parama: „Jeigu visos aukštosios mokyklos, o ypač pedagogų rengimo centrai palygintume situaciją, kuri buvo prieš tai, kai valstybė skyrė 300 eurų stipendijos pedagogams, įstojusiems į pedagogikos programas, tai, aišku, ji gerėja, bet ne taip greitai, kaip mes visi norėtume“.

Studijų ekspertė įsitikinusi, kad jeigu finansavimo priemonės bus vykdomos ir toliau, bus tęstinės, po truputį, kartu valdant ir gerąją pozityvią komunikaciją, tos tragedijos kvadratu galima bandyti išvengti.

R. Bilbokaitė sako, kad šiandien itin aktyviai veikia pedagogų rengimo centrai, rekonstruoja savo studijų programas: „Šiems centrams iškelti gerokai aukštesni reikalavimai, nei toms aukštosioms mokykloms, kurios nėra pedagogų rengimų centrai. Tai ir dėstytojų kvalifikacija, mokslininkams keliami reikalavimai jų mokslo rezultatams, pačioms studijų programoms. Mes atnaujiname infrastruktūrą, laboratorijas, bazes“.

Ne visi mokytojai atlaikė nuotolinį darbą

„Pedagogo profesija yra kaip aktoriaus profesija, kaip orkestro vadovo profesija. Tu stovi scenoje prieš savo mokinius ir valdai auditoriją. Ir staiga, kai tu esi prie ekrano, nematai gyvų vaikų, paauglių akių, nejunti kontakto, nebegali dirbti ir valdyti klasės kaip esi įpratęs. Tai čia kaip ir aktoriui – koks darbas per ekraną. Tai vienas iš momentų, kuomet truputėlį suabejoji kokia tavo profesijos ir kasdienio darbo veiklos prasmė. Kitas dalykas, ne visi mokytojai, mokyklos buvo įvaldę tas technologijas, jiems buvo sunkiau“, – paklausus apie nuotolinio darbo įtaką mokytojo profesijai sako R. Bulbokaitė.

Visgi, pašnekovė tiki, kad tie mokytojai, kurie nori likti, kuriems tai yra prasmingas darbas, jie tikrai liks, ir kurs tą vertę kasdien.

Paklausus, kokius mato jaunus žmones, ateinančius studijuoti, kokie mokytojai ateityje mokys vaikus, pašnekovė sako, kad visų pirma kūrybiški: „Mes, mokytojai, naudojame žinias, gebėjimus, o žinios šiandien labai greitai keičiasi, tad mokytojas turi būti ir lankstus, mokėti spręsti problemas, įdomiai pateikti medžiagą. Tad kūrybiškumas mokytojui yra labai svarbu“.