Vaikų literatūros specialistė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė Inga Mitunevičiūtė – pavyzdys, kaip galima tikslingai siekiant savo svajonių sėkmingai kopti karjeros laiptais. Nors šiuo metu pašnekovė – itin vertinama literatūros specialistė, visas jos profesinis kelias prasidėjo nuo ne itin populiarių rusų filologijos studijų Vilniaus universitete.
Papasakokite apie save. Kaip pasirinkote mokslus, kurie ir atvedė jus ten, kur šiuo metu esate?
Kelias link filologijos mokslų buvo vingiuotas. Besimokydama mokykloje svajojau apie medicinos studijas, tačiau vėliau įkalbėta suaugusiųjų apsigalvojau ir įstojau į teisės studijas. Šie mokslai man labai nepatiko, tad juos mečiau ir pasirinkau filologiją. Esu baigusi rusų filologijos bakalauro ir magistro mokslus. Juos pasirinkau todėl, kad mėgau skirtingas šalis bei savitas jų kultūras, kalbas. Kadangi mokiausi mažoje kaimo mokykloje, turėjau spragų, susijusių su anglų kalba, mat tuo metu buvo didžiulis šio dalyko mokytojų trūkumas, tad šios kalbos filologijos studijų galimybę atmečiau. Kadangi dar besimokydama mokykloje mėgdavau skaityti kokybišką literatūrą, o mano vienas mėgstamiausių rašytojų buvo F. Dostojevskis, nusprendžiau sėkmę pabandyti būtent rusų filologijos studijose. Niekada nesigailėjau šio sprendimo, mat mokslai buvo išsamūs, turėjau galimybę mokytis iš puikių dėstytojų. Studentų nebuvo daug, tad kiekvienam iš mūsų buvo skiriama pakankamai universiteto atstovų dėmesio.
Ką šios studijos Jums suteikė? Kokių kompetencijų įgijote?
Šios studijos suteikė platų bendrąjį humanitarinių mokslų išsilavinimą. Pabaigusi magistro studijas, metus laiko ieškojau savęs ir darbo. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai kriziniu savo gyvenimo metu atradau vaikams skirtą literatūrą. Tai man buvo lyg psichoterapinė priemonė. Niekada nebuvau nustojusi skaityti vaikų literatūros, tačiau niekada apie ją negalvojau kaip apie būsimą darbą, iš kurio galėsiu pragyventi. Pradėjau ja išsamiau domėtis ir įstojau į doktorantūros studijas bei pasirinkau vaikų literatūros kryptį. Doktorantūros studijų metu tyrinėjau ir kitą man labai svarbų ir aktualų objektą – gamtą bei žmogaus santykį su ja. Tai nagrinėjau būtent vaikų literatūroje. Kadangi doktorantūros studijų metu studentai skaito įvairius pranešimus konferencijose, būtent jų metu mane pastebėjo ir pakvietė dirbti į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Vaikų literatūros centrą. Tuo metu ten reikėjo žmogaus, kuris vykdytų įvairius tyrimus ir populiarintų vaikų literatūrą, rengtų seminarus, knygų pristatymus bei diskusijas. Būtent tada ir įsibėgėjo mano karjera.
Kas sekė vėliau? Kaip klostėsi Jūsų profesinis kelias?
Kaip manote, kokių būdo savybių reikia, norint studijuoti filologijos mokslus? Ką šios studijos suteikė Jums pačiai?
Mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame dauguma informacijos komunikuojama tekstu – rašytiniu arba žodiniu. Kiekvieną dieną susiduriame su žodžiais, tekstais. Net ir vaizdinis tekstas yra tekstas, kurį reikia mokėti perskaityti. Filologija yra puikus mokslas, praverčiantis kiekvienam specialistui. Tai yra mokslas, kuris padeda suprasti, kaip reikia susikalbėti su žmonėmis, o tai padaryti šiandieniniame pasaulyje ne visada yra paprasta. Asmeniškai man šie mokslai suteikė labai daug žinių, padėjo išlavinti loginį mąstymą. Filologijos studijomis džiaugiuosi ir jas galėčiau rekomenduoti.
Norint studijuoti filologijos mokslus, būtinas kruopštumas ir kantrybė. Šiuose moksluose svarbus sisteminis ir nuodugnus darbas. Studijų metu teks atlikti daug namų darbų, sugebėti studijoms skirti laiko kasdien.
Vaikų literatūrą populiarinate ir netradiciniais būdais. Kelionių metu, visur su Jumis galima išvysti mielą pliušinį meškutį. Kas jis toks ir kokia jo nešama „žinutė“?
Tai – populiarusis meškutis Pedingtonas. Jo istorija prasidėjo nuo to, kad man pradėjus savo profesinį kelią, pajaučiau, kad jaunimas nepakankamai domisi literatūra. Būtent dėl šios priežasties pradėjau organizuoti knygų klubą. Kilus šiai idėjai išpublikavome skelbimus, kad galima registruotis į šiuos susitikimus. Nors norinčių atsirado nemažai, kai reikėjo atvykti į pirmąjį susitikimą sulaukėme vos vienos mergaitės. Tuomet kilo daugybė dvejonių, ar dirbti su vienu vaiku, mat tai – nemaža prabanga. Tačiau tuometinė direktorė palaikė mano idėją ir leido su šiuo vienu vaiku pabandyti organizuoti eksperimentinį knygų klubą. Pirmojo susitikimo metu nusprendėme skaityti knygą „Meškiukas vardu Pedingtonas“, tad aš pradėjau svarstyti, kaip sugalvoti interaktyvių veiklų, kurios papildytų pačios knygos skaitymą. Atsiminiau, kad yra toks žaislas ir pradėjau jo visur ieškoti. Išmaišiau daugybę parduotuvių, tačiau Pedingtono niekur neradau. Tačiau po ilgų paieškų internete radau, kad mama pardavinėja sūnui nepatikusį meškiną. Tad patį paskutinį vakarą prieš knygų klubą nupirkau Pedingtoną. Buvęs nereikalingas kažkam kitam, man jis buvo be galo reikalingas. Jis ir tapo šių susitikimų simboliu, o vėliau ir darbo kabineto pažiba. Vieną kartą važiavome su kolegėmis į seminarą ir supratome, kad kabinete Pedingtonas lieka vienas. Nusprendėme jį pasiimti ir taip prasidėjo jo kelionės. Šiuo metu šis meškutis yra aplankęs daugiau nei 20 šalių. Jis skleidžia pozityvą, priverčia net suaugusius prisiminti vaikystėje mėgstamas knygas.
Jūsų gyvenime svarbios ne tik knygos ir vaikų literatūra, tačiau ir gyvūnai. Papasakokite, kaip ėmėte kovoti už gyvūnų teises ir juos saugoti?
Meilė gyvūnams – įgimta. Visada buvau iš tų vaikų, kurie pamatę benamį šunį ar katiną visada nori jį neštis namo. Kadangi gyvenome su tėvais bute, jie neleido laikyti augintinio, tačiau dabar viskas labai pasikeitė – pačių tėvų sodyboje gyvena net dešimt augintinių, dauguma jų – buvę benamiai ir išgelbėti. Ypatingai myliu arklius. Susižavėjimą šiais gyvūnais paveldėjau iš brangios močiutės. Intensyviau domėtis arkliais pradėjau 2013-aisiais metais, kuomet Lietuvoje vyko teisminis procesas byloje, kurioje vienas stambus ūkininkas buvo kaltinamas gyvūnų nepriežiūra bei iš jo buvo konfiskuota net 140 arklių. Šie gyvūnai buvo apleisti, sergantys ir neprižiūrėti. Kol vyko teisminis procesas arkliai buvo apgyvendinti valstybiniame žirgyne, o pasibaigus visam procesui valstybė nebeturėjo teisės jų laikyti, tad buvo paskelbtas aukcionas jiems įsigyti. Tuomet aš pamačiau skelbimą, kad prašoma šiuos arklius nupirkti, o jei neturi sąlygų laikyti, galima padovanoti asociacijai, kuri pasirūpins jų gerove. Žinojau, kad kitu būdu šie gyvūnai atsidurs mėsininkų rankose. Būdama dar studentė, įkalbėjau mamą ir močiutę visoms drauge išpirkti vieną arklį. Taip ir padarėme, tad dabar esu atsakinga už vieną arklį bei esu jo globėja. Iki šiol esu savanorė Arklių slėnyje ir padedu rūpintis šiais nuostabiais gyvūnais. Taip pat ir rašau įvairius tekstus šiai arklius globojančiai asociacijai. Tad išsilavinimas pravertė net šioje srityje.