Linai, policijos pareigūnai ne visuomet buvo taip gerbiami, kaip šiandien. Jūs išgyvenote visą šį virsmą. Sakykite, kaip jums atrodo, kas įtakojo, kad policija būtų pradėta vertinti? Ar tai lėmė tinkamas policijos vadovų požiūris bei veiksmai, naujų pareigūnų atėjimas ar daugiau strateginės komunikacijos ir sklandžių viešųjų ryšių nuopelnas?

Sakyčiau, anksčiau pati sistema buvo kitokia, daugiau represinė. Bet jeigu kalbant apie pačius žmones, kurie dirbo milicijoje, kurių pažįstu nemažai ir pats pradėjau dirbti 1994-aisiais metais, tai jie išties buvo geri, empatiški pareigūnai, stengėsi padėti, kovoti su nusikalstumumu. Pats virsmas neįvyko greitai, reikėjo, kad pasikeistų visa karta. Įsakymus, nurodymus, teisės aktus galima pakeisti labai greitai, bet supratimą, mąstymą tikrai ne. Kas įtakojo? Mes patys nusprendėme keistis, prieš 15 metų išsikėlėme tikslą ir šūkį: „Ginti, saugoti, padėti“ ir pradėjome kryptingai link jo eiti. Kaip matote, žodžio bausti čia neliko. Aišku, susikurti šūkį nebuvo sudėtinga, pasikeitimams reikėjo laiko, kaip ir laiko, kad tuo šūkiu pradėtume realiai vadovautis. Manau, kad nėra vieno konkretaus žmogaus nuopelno, taip – kažkas turėjo pasakyti, kur link turime eiti, bet tai yra visos komandos nuopelnas. Taip sakydamas nenoriu sumenkinti komunikacijos indėlio, kuris buvo reikšmingas taip pat, bet keitėmės visa komanda, o, ypatingai, tie policininkai, kurie dirbo gatvėje. Joks komisaras, komunikacijos atstovai, kiti vadovai situacijos nepataisys, jei eiliniai pareigūnai, dirbdami tiesiogiai su žmonėmis, ties įvykiais, dirbs netinkamai.

Kas pasikeitė labiausiai?

Mes tapome žmogiški, empatiški, atviri. Pasakėme sau, kad nuo visuomenės nieko neslėpsime, viešinome net ir tuos atvejus, apie kuriuos kitos įstaigos nutylėtų. Trumpalaike prasme tai buvo sunku, ir rūpesčių dėl to atvirumo buvo, nes kai pasakai, kad ir tas, ir anas negerai, tai iš šono atrodo, kad pas mus vien problemos. Gaudavome daug kritikos, bet ilgainiui galvojome, kad tas atvirumas ir sakymas, kaip yra iš tiesų, vieną dieną atsipirks ir kad visuomenė mumis pasitikės. Norint, kad tave gerbtų kiti, reikia pirmiausiai gerbti save, savo profesiją. Tam reikia ne tik požiūrio, supratimo, bet ir žemiškų dalykų: uniformos, darbo aplinkos, darbui pritaikytų automobilių ir pan. Kai tau pasako, kad antroje mėnesio pusėje policininkas negalėjo atvykti į įvykį, nes pasibaigė kuras, tai apie kokį pasitikėjimą ar savigarbą mes kalbame.

Kuomet jūs stojote į policiją, kokia tai buvo profesija? Ar buvo daug norinčių studijuoti?

Tuo metu ši profesija buvo paklausi – norinčių būti policininkais buvo daug. Jeigu paklaustumėte, kada buvo lengviau įstoti – tada ar dabar – tai man atrodo, kad tuomet tikrai buvo sunkiau: reikėjo žymiai geresnių mokyklos baigimo įvertinimų, buvo didžiulė konkurencija. Tikrai nebuvo lengva ir tikrai žinau daug rimtų žmonių, kuriems nepavyko įstoti.

Ar turėjote kitą pasirinkimą, jei būtumėte neįstojęs ir jūs?

Apie kitus pasirinkimus negalvojau. Dešimtoje klasėje žinojau, kad būsiu policininku ir nebuvo jokių kitų minčių. Visuomet buvau tikslo žmogus, žinojau ko noriu, ko tam reikia, labai aiškiai link to ėjau.

Policijos generalinis komisaras – policininko karjeros viršūnė. Išdirbote visą kadenciją – penkerius metus. Kaip jautėtės ją pasiekęs?

Pirmiausia – tai didžiulė atsakomybė ir kartu nerimas, ar man pavyks, ar sugebėsiu, nes minčių, idėjų buvo daug, bet tuo pačiu supranti, kad ir žaidėjų irgi yra daug, turint minty, ne tik policininkus, pačią sistemą ar visą visuomenę, bet ir politikus, kitus sprendimų priėmėjus, be kurių pritarimo niekur neišjudėsi. Kadencijos metu stengiausi būti net tik komisaru, formaliu vadovu, bet tikruoju lyderiu. Idealiausia, kai viskas sutampa. Aišku, ne viskas gaudavosi, bet tokį tikslą visuomet turėjau. Tuo pačiu turėjau galimybę padaryti tai, ką maniau yra būtina padaryti. Daug metų buvau dirbęs sistemoje, mačiau, kas yra gerai, kas blogai, kas yra keistina, ką reiktų patobulinti. Nereiškia, kad ji buvo bloga, tačiau visuomet ateidamas į naujas pareigas nori, kad būtų dar geriau. Supratau ir tai, kad šeimą matysiu dar rečiau, nors ir taip retai matydavau. Tas tikrai mane nuliūdino. Visą laiką galvoji, kaip būti arčiau, o gaunasi vis toliau. Augant vaikams, negalėjau jiems skirti tiek dėmesio, kiek norėjau. Taip pat ir žmonai. Bet buvo gerai tai, kad visuomet jaučiau jų palaikymą, jie suprato, kam ir dėl ko aš tai darau. Tai man buvo labai svarbu. Aišku, kankino nerimas, kad visus rūpesčius užkraunu žmonai ant pečių.

Žmonai daug teko atsakyti dėl naujų jūsų pareigų? Kaip pavyko išlaikyti santykius?

Negaliu sakyti, kad žmona kažko atsisakė dėl manęs, bet jai pavyko suderinti daug veiklų – 3 vaikų mamos pareigas, savo darbą, namų priežiūrą, aktyviai veiklą, dalyvaujant visuomeninėje veikloje. Esame su žmona ne kartą kalbėję apie mūsų situaciją. Manau, jei abu labai nori, tai ir pavyksta, kažkas sunkiau, kažkas lengviau, bet pavyksta. Mūsų atveju, buvo lengvesnis pats pareigų supratimas, nes mano žmona irgi policininkė, tad šis suvokimas dėl ko dirbu, ko reikia atsisakyti, kokia tai yra veikla, padėjo išlaikyti gerus mūsų santykius.

Kalbėdavote namuose apie darbus?

Daugiau nuomonėmis pasidalindavome, nes ji turi patirties, tad pasikalbėti būdavo įdomu. O tų kalbų apie darbus, man ir darbe užtekdavo. Stengiausi neapkrauti jos bereikalingais rūpesčiais. Pasilikdavau rūpesčius sau.

Linas Pernavas

Kuomet tapote komisaru, kokį pirmą darbą inicijavote?

Niekuomet nesikoncentruoju į kažkokias smulkmenas, paskirti ką nors į kažkokias pareigas ir panašiai. Turėjau ribotą laiką – penkerius metus, turėjau patirties su tokio ilgio kadencijoms, tad žinojau, kokiu greičiu reikia judėti, kad įgyvendinti tai, ką planuoji. Suformavau komandą ir pagrindinis darbas buvo parengti Policijos veiklos gaires 2015–2020 metams ir iki pat paskutinės dienos jas įgyvendinti. 90 proc., kas buvo suplanuota, buvo padaryta.

Ar esate komandos žmogus?

Vienareikšmiškai. Kai manęs klausia, ką turi daryti vadovas, tai pirmas dalykas – susirasti geriausią, kokią gali, komandą, pasakyti jai, koks mūsų visų tikslas, kur link einame, kad būtų aiškios gairės, planas ir toliau vadovo darbas, jeigu viskas gerai – skatinti, jeigu negerai – netylėti, bet jokiu būdu netrukdyti komandai dirbti. Policijos sistema yra didžiulė – 10 tūkstančių žmonių joje dirba ir galvoti, kad vienas žmogus kažką gali, tai ne – negali. Yra komanda, kuri gali. O tavo komanda yra stipri tiek, kiek stipri silpniausia jos dalis. Negali nereaguoti į atrodytų nesvarbius dalykus, nes paskui gali turėti didelių rūpesčių.

Daug buvo sunkių momentų?

Iššūkių buvo nemažai, tačiau nėra neįveikiamų dalykų. Galima pasiduoti ir nedaryti, arba daryti ir padaryti. Aš neturėjau tokių minčių, kad galime ko nors nepadaryti, nes kas tuomet gali padaryti? Kitų variantų nėra. Buvo ir rezonansinių įvykių, kuomet buvo didžiulis visuomenės spaudimas. Buvo tų sudėtingų situacijų, bet žinai, ką reikia daryti, imi ir darai.

Buvote ir vis dar esate mėgstamas ne tik savo kolegų, bet ir visuomenės. Tai pasiekti nėra lengva, ypatingai, aukštas pareigas užimančiam žmogui, kuriam taikomi dar kiti reikalavimai bei lūkesčiai. Kaip manote, kodėl jus žmonės palaiko?

Turbūt yra visokių, ir tokių, kurie manęs ir nepalaiko ar nemėgsta, bet toks tas mano darbas. Specialiai tam kad patikčiau, nieko nedariau ir tokio tikslo neturėjau. Gyvenime, tą skiepiju ir vaikams, reikia būti savimi: su savo privalumais, trūkumais, savo geromis, blogomis savybėms. Stengiuosi būti atviras, tiesus, aišku, kartais visai tai išlįsdavo per kitą galą, nes ne visiems malonu išgirsti tiesą. Kai kada susilaikydavau nuo aštresnio žodžio, bet nemelavau ir tesėjau savo žodį. Diskusijos būdavo iki sprendimo priėmimo, po to sprendimas privalėdavo būti vykdomas. Savo sprendimų, nuomonės nekeisdavau. Be to, visada stengdavausi išlikti ir žmogumi. Pareigos – laikinas dalykas ir jos neturi sugadinti žmogaus.

Neretai žmonės didžiuojasi pažinodami policininką, nes neva, atsitikus nelaimei, jis gali užtarti, padėti. Sakykite, kaip elgiasi jūsų draugai ir artimieji? Ar neprašo pagalbos ir ar nebijo prisidirbti?

Policininkas turi padėti, ištikus nelaimei, bet neturi padėti išvengti atsakomybės. Anksčiau išties buvo gajesnis supratimas, kad draugas policininkas padės ne tai nelaimei ištikus, o išvengiant atsakomybės. Tą pagalbą mes iškreiptai suprasdavome. Nėra neklystančių žmonių. Aš toks pats – gyvenime ir klydau, ir buvau prisidirbęs, ir kai kurių istorijų dar ilgai negalėsiu papasakoti ir tai yra normalu, nes esu kaip ir kiti. Tik iš klaidų reikia mokytis, o ne jas kartoti. Niekada nepateisinau tų, kurie ką nors padarydavo tyčia, suprasdami, kad tai yra negerai, bet vistiek taip elgdamiesi. Tuomet man visiškai nesvarbu, ar tai mano artimas giminaitis, ar nepažįstamas žmogus. Turi atsakyti už savo veiksmus. Jeigu atsitiko nelaimė, tai policininko darbas yra padėti visomis prasmėmis, emociškai irgi. Taip aš suprantu pagalbą ir taip supranta mano draugai ir pažįstami, tad bendraujant tokių klausimų nekyla. O kvailų, dviprasmiškų klausimų, prašymų ar pasiūlymų net neatsimenu, kada būčiau gavęs, gal prieš daug daug metų.

Jeigu anksčiau kyšis policininkui buvo gan įprastas reikalas, šiandien apie tokias pakišas seniai nebegirdėti. Sakykite, kuris sprendimas ar sprendimų virtinė padėjo užkirsti pareigūnų papirkinėjimui?

Buvo ilgas kelias. Pirmi dideli žingsniai buvo dar prieš mano vadovavimą Lietuvos policijai. Tuomet buvo įsteigta Imuniteto valdyba, pradėti fiksuoti ir viešinti kyšio davimo atvejai, policijos pareigūnus pradėta skatinti, ekipažuose atsirado daugiau moterų, vyko rotacijos. Kai dirbau aš, su komanda tęsėme šiuos darbus bei pradėjome naujus. „Kyšis išpurvina“ – vienas tų projektų, kuris keitė supratimą ne tik apie kyšio ėmimą, bet ir davimą. Prieš tai kalbėdavome apie vieną pusę, kad policininkas ima kyšį, bet yra ir kita pusė, kuri duoda. Pradėjome dirbti su pačia visuomene, daug dėmesio skyrėme šviečiamajai veiklai. Policijos automobilių su specialia įranga įsigijimas taip pat prisidėjo prie kyšio mažinimo, nes viskas, kas vyko ir dabar vyksta automobiliuose, filmuojama, tad noras nei duoti, nei imti pradėjo labai stipriai mažėti. Kitas svarbus dalykas – buvo didinamas policijos pareigūnų darbo užmokestis, kiek galėjome, kėlėme policininko profesijos prestižą, kad jo darbas būtų vertinamas. Manau, šie pagrindiniai sprendimai lėmė.

Turite tris sūnus. Koks jų kelias?

Du sūnūs gyvena Lietuvoje, jauniausias su manimi. Vyresnieji jau pasirinko savo kelią ir su policija tai nieko bendro neturi. Mano vyriausiasis sūnus studijavo aviacijos mechanikos inžineriją, tą darbą ir dirba. Prieš kelias dienas baigė Aeronautikos magistro studijas, tai jo kryptis labai aiški. Vidurinysis sūnus studijuoja tarptautinį verslą ir dirba. Jauniausias dar matysime, kur pasuks, bet ženklų, kad nori būti policininku nėra. Mes su žmona vaikams visuomet sakėme, kad jie turi pasirinkti savo kelią, kad būtų įdomu dirbti. Tai, kad mes esame pareigūnai, nereiškia, kad ir jie turi jais tapti. Jei vaikai klausia mūsų nuomonės, mes atvirai kalbamės, diskutuojame, bet galutiniai sprendimai yra jų. Yra visiems gerai žinomas posakis – pasirink sau patinkančią veiklą ir visą gyvenimą nereikės dirbti. Čia, aišku, kiek juoko forma, nes darbo būna dar daugiau, nes tas darbas ir patinka, ir įkvepia, o kai taip yra – dirbi neeikvodamas jėgų.

Ar esate griežtas tėtis?

Anksčiau visko buvo, galbūt, dėl patirties nebuvimo, per didelio streso, ar jo nesuvaldymo. Buvo griežtesnių žodžių, kuomet gailėdavausi, ką pasakiau. Bet pastaruosius keletą metų turiu didesnės patirties atskirti darbą nuo šeimos. Tai tikrai mažiau konfliktuojame, pykstamės. Nesakau, kad anksčiau tai buvo dažnai, bet tie pykčiai daugiau buvo beprasmiai. Šiandien, nors atstumas skiria dar didesnis, bendravimas tapo geresniu.

Šiandien esate ir dviejų šimtų tūkstančių lietuvių bendruomenės dalis Jungtinėje Karalystėje. Sakykite, ar tai, kaip įsivaizdavote šį darbą sutampa su tuo, ką dirbate?

Kalbant apie policijos atašė pareigybę, tai dėl jos poreikio pradėta diskutuoti man dar nebūnant komisaru. Įsteigti tokią pareigybę nėra paprasta, pradėkime vien nuo to, kad tam turi pritarti kelios ministerijos. Buvo žinoma, ko iš policijos atašė tikisi lietuvių bendruomenė, ambasada, ko pati policija nori iš tos pareigybės. Nėra taip, kad nėriau stačia galva ir nežinočiau, kur einu. Bet iš kitos pusės, tai buvo nauja pareigybė, tad reikėjo išsikelti uždavinius, konkrečius tikslus, kas ir kaip bus daroma, susikurti darbo vietą, santykius su pačiais britais ir panašiai. Kad dirbsiu būtent šį darbą, tuomet negalvojau.

Kiek įdirbio reikėjo paruošti tinkamą planą?

Pirmiausiai buvo daug diskusijų su kolegomis, nes prisiplanuoti galima daug, bet klausimas, kiek galėsi įgyvendinti. Mes išsikėlėme 4 tikslus, vienas iš pagrindinių – darbas su lietuvių bendruomene, pagalba jos nariams. Eina kalba ne tik apie darbą su bendruomene, esančia Jungtinėje Karalystėje, bet ir visus kitus lietuvius, nes užklausas gaunu ir iš Lietuvos, kuomet klausimai susiję su šalimi, kurioje reziduoju. Antra yra darbas ties konkrečiais tyrimais, bylomis, pagalba ir tarpininkavimu, kad viskas vyktų operatyviau, kokybiškiau. Trečias uždavinys yra glaudžiai susijęs tiek su pirmuoju, tiek su antruoju uždaviniu ir visuomet išliks svarbus, tai – kontaktų suradimas, užmezgimas ir palaikymas. Tai yra didžiulė valstybė, čia nėra centralizuotos policijos, nėra vieno vadovo, todėl tie kontaktai yra gyvybiškai svarbūs. Paskutinis uždavinys – apsikeitimas gerąja praktika. Šis uždavinys dėl pasaulinės pandemijos nukentėjo labiausiai, dar ir šiai dienai dėl visiems suprantamų priežasčių negalime visokeriopai išnaudoti šios srities. Aišku, nuotoliniu būdu organizuojame susitikimus, konferencijas, bet to neužtenka. Tai yra pagrindiniai mūsų uždaviniai, kurie yra realūs, pamatuoti, apskaičiuoti ir realiai įvykdomi.

Neretai girdime, kad mūsų tautiečiai pakliūna į teisėsaugos akiratį. Ar mus pasiekia tik išskirtinės ir retos situacijos ar darbo su lietuvių nusikalstumu yra išties daug?

Mano asmenine nuomone, visur yra visokių žmonių ir čia kalba eina ne tik apie lietuvius. Ši Jungtinėje Karalystėje esanti bendruomenė pagal savo dydį, galėtų būti tarpinis variantas tarp Klaipėdos ir Kauno. Paskaitykime šių miestų suvestines ir matysime, kad reikalų yra pakankamai. Tarp jų yra ir rezonansinių įvykių, kurie papuola į žiniasklaidą. Antras fenomenas, kurį mes visi suprantame – kad apie tuos, kurie veikia ką nors įdomaus ar išskirtinio, pasiekia karjeros aukštumų ir panašiai, kalbama gerokai mažiau. Kuomet atsitinka kas nors nusikalstamo, visais įmanomais kanalais apie tai transliuojama.

Su kokiomis situacijomis dažniausiai susiduriate šiame darbe?

Pačiomis įvairiausiomis. Paskutinis žiaurus įvykis buvo savo vyro nužudyta 5 vaikų mama. Liko maži vaikai, kurių mažiausiam nėra vienerių metų. Reikėjo greitai spręsti daugybę klausimų, suburti žmonių komandą, kuria labai didžiuojuosi ir kurios dalimi tapau. Užduočių turėjome daug, o laiko labai mažai. Viena jų – pasirūpinti kuo sklandesniu vaikų grąžinimu į Lietuvą, jų saugumu, sveikatos patikromis, globėjų dokumentų tvarkymais ir panašiai. Tai buvo didelis darbas kartu su Lietuvos ambasados kolegomis, lietuvių bendruomenės pirmininke, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kitų tarnybų atstovais, socialiniais darbuotojais. Atsimenu vieno socialinio darbuotojo pasakymą, kad dar nematė tokio suderinto, konstruktyvaus darbo. Tai yra didelis įvertinimas mums visiems, nors situacija buvo labai labai skaudi. Tai tų užduočių yra įvairių, aišku, tokių siaubingų niekada neturi planuose, bet kai jos atsitinka – darai viską, ką gali geriausiai ir tai, kas nuo tavęs priklauso.

Kaip atrodo jūsų darbo diena?

Darbą planuoju mėnesiui, dviem, kai kuriais atvejais trim mėnesiais į priekį priklausomai nuo to, kokias užduotis, planus turime. Rytą pradedu nuo pačių svarbiausių darbų, dalis darbo, kaip ir pas visus, vyksta nuotoliniu būdu. Nėra taip, kad darbas prasideda 8 ryto ir 18 val. pasibaigia, išjungi telefoną ir esi ramus. Mano telefonas visuomet įjungtas, el. paštas nuolat tikrinamas. Darbas vyksta ir vakarais, ir savaitgaliais, jeigu reikia. Yra dokumentų, kurie yra ne vieno šimto lapų, reikia ne vienos savaitės, kad į juos įsigilinti, begalė įvairių analizių, visa tai, aišku, anglų kalba, tad darbo netrūksta. Atostogų metu stengiuosi atitrūkti ir net kažkada seniau bandžiau metu neskaityti laiškų, tuomet ne tik pailsėjau, bet ir pasiilgau darbo. Telefono niekada negaliu padėti į šalį, kaip ir didžioji dalis policininkų. Jeigu nesugebi atsiriboti nuo darbų, ko Jungtinėje Karalystėje aš dar nesugebėjau padaryti, tai momentais sunku, nes visuomet mintimis būni darbe. Dėl to atmosfera paskutinių atostogų metu su šeima buvo įtempta, tad sau pažadėjau, kad per ateinančias atostogas skirsiu visą dėmesį tik jai.

Linas Pernavas

„Sergate“ profesine liga?

Sergu. Manau, kad visi policininkai serga šia liga, nes tai yra ne profesija, o gyvenimo būdas. O kas sako, kad gali atsijungti ir nepastebėti, kas vyksta gatvėje, tuomet kyla daug klausimų. Policininkas visuomet mato, kas vyksta aplink, turi padidintą budrumą ir aš esu toks pats, kaip ir visi – pasakau ir pastabą, ir reaguoju. Jei matau, kad vyksta negeri dalykai, negaliu nieko nedaryti.

Ar tie pomėgiai, kuriuos turėjote Lietuvoje, išliko ir Londone, kur dabar gyvenate? Galbūt atsirado naujų?

Du pagrindiniai pomėgiai – sportas ir knygos išliko, nors pastarųjų skaitymas nukentėjo, nes turiu įsisavinti labai daug darbinės informacijos. Prisidėjo ir kiti pomėgiai - su jauniausiu sūnumi žiūrime filmus, serialus. Sūnui tuoj bus 16 metų, o aš tik čia radau laiko su juo pažiūrėti pirmąjį filmą. Tai man kažkas tokio ir mums abiems tai labai svarbi patirtis. Filmus renkamės pagal sritį, nėra taip, kad žiūrime tik vieno žanro filmus, mėgstame detektyvus, karinius, istorinius, komedijas. Dar vienas atsiradęs pomėgis – kelionės nuo Londono parkų, žymių vietų iki ilgesnių kelionių po Didžiąją Britaniją, kai jau buvo galima keliauti, aišku. Džiaugiuosi, kad Londone pavyko atsisakyti automobilio, čia puikiai išplėtotas viešasis transportas. Iki to laiko daug vairavau ir tas vairavimas jau buvo įgrįsęs iki negalėjimo. Nėra tie mano pomėgiai specifiniai ar dideli, bet tai, kad leidžiame laiko daugiau ir turiningiau kartu su sūnumi, man labai daug reiškia.

Kokie jūsų tolimesni planai, siekiai? Neatrodytų, kad ramiai nusėdėtumete vietoje, jei išeitumėte užtarnauto poilsio.

Aš niekada neturėjau planų, ką veiksiu, pabaigęs kažkurią iš kadencijų. Visuomet koncentruodavausi į tą darbą, kurį tuo metu atlieku ir taip jau gaudavosi, kad pabaigoje kadencijos, naujas darbas pats mane susirasdavo. Tai dabar apie jokius kitus darbus tikrai negalvoju. Jeigu bus kažkokie pasiūlymai, tuomet svarstysiu, jei ne, tuomet galvosiu, kur toliau. Tai vyks 3–4 mėnesiai iki kadencijos pabaigos, bet tikrai ne anksčiau. Manau, kad jeigu pradedi anksčiau koncentruotis į tai, kas toliau, atsiranda daug pašalinių dirgiklių ir trikdžių: galbūt nepadarysi visko, ką gali, elgsies ne taip, kaip reikia, o kaip saugiau ir panašiai. Pats suvaržai darbą, kurį dirbi ir bent aš negalėčiau normaliai atlikti savo pareigų – būti atviras, tiesus, išsakyti savo nuomonę. Aišku, šiandien man nereikia vadovauti didelei įstaigai, priimti tokių strateginių sprendimų, jie yra daugiau praktinio lygio. Bet tikiuosi, mano naujasis darbas bus susijęs su kažkuo nauju, ir kur aš galėsiu panaudoti savo žinias. Niekada pareigose nesu užsibuvęs ilgiau nei penkeri metai, nes tuomet nespėji apkerpėti dirbdamas vienoje vietoje. Yra nauji darbai, nauji iššūkiai, nuolat turi spausti save, stumti į priekį, mokytis naujų dalykų. Aišku, iš kitos pusės, tai nėra paprasta, nes nuolat esi tokioje lengvoje įtampoje. Bet aš gerai jaučiuosi, kai turiu didesnių, ar mažesnių iššūkių.

Kai keliaujate po svečias šalis, be abejonės, pastebite ir saugumą jose. Kaip Lietuva atrodo tame kontekste?

Išties teko nemažai pakeliauti, pagyventi svetur, tai galiu užtikrintai pasakyti, kad saugumo prasme mes gyvename rojuje. Pažiūrėjus, kas vyksta Londone, nereikia net vakaro ar nakties, žmonės būna užpuolami ir vidury dienos, taip pat užpuldinėjami ir policininkai. Kad tai įvyktų Lietuvoje, tai būtų neįtikėtina. Jeigu ir buvo kažkada, tai tie laikai seniai praėjo. Tad, kai pakeliauji, supranti, kaip saugiai mes gyvename. Aišku, visko buvo, yra ir bus, ir visiško saugumo nebus niekur niekada, bet imant bendrąja prasmae – Lietuva yra tikrai fantastiška šalis.