Būdai suprasti savo pašaukimą: gali padėti net paprasčiausi metodai
Itin atsakingi, mėgstantys planuoti jaunuoliai apie specialybę pradeda intensyviai galvoti jau 9 – 10 klasėje. Tuomet, sako psichologė Sonata Vizgaudienė, juntamas itin didelis pasimetimas, nors būtent tada moksleiviai turi priimti sprendimus dėl to, kokius dalykus mokysis sustiprintai, kuriuos egzaminus laikys.
Šioje vietoje S. Vizgaudienė pataria pradėti nuo polinkių atpažinimo: „Siūlau pasidaryti patį paprasčiausią minčių lietų: ant lapo rašau visokiausius dalykus, net galimai fantastinius, kurie mane traukia, man patinka, į ką linkstu. Tai gali būti nuo knygų skaitymo, žaidimų iki gėlininkystės ar ko tik nori. Tada galima matyti polinkių lauką. Vėliau pradedame braukyti: iš pradžių išbraukiame tai, kas vis dėlto mažiau patinka, galiausiai paliekami 3–5 stipriausi polinkiai.
Gebėjimai – į juos, sako psichologė, taip pat derėtų atkreipti dėmesį: gali būti taip, kad jaunuolis turi polinkį, bet pritrūksta reikalingo gebėjimo tai atlikti. Jei esama stipraus polinkio ir didelės motyvacijos – gebėjimą galima tobulinti. Vis dėlto, gebėjimai, kalba S. Vizgaudienė, gali riboti, tad reikalingas sąžiningas pažvelgimas į save ir savo galimybes.
Galiausiai, dėmesys turėtų nukrypti ir į poreikius: „Kiekvienas turime savo išskirtinius poreikius. Pavyzdžiui, jei žmogus turi sustiprintą saugumo poreikį ir jausis saugiai tik gaudamas pastovų darbo užmokestį kas mėnesį – galbūt jam nederėtų rinktis, sakykime, aktorystės, nes čia uždarbis galbūt nebus stabilus, tada juntamas stresas. Tokiu atveju reikėtų galvoti, kaip polinkį aktorystei išnaudoti kitokia linkme.“
Internete – gausybė testų, neva padedančių suprasti savo asmenybę, polinkius ir tinkamiausias profesijas. Jie, sako specialistė, nėra blogi ir gali būti naudojami kaip pagalbinės priemonės. Visgi, vienos, visiems tinkančios, metodikos, nėra ir daugiausia lemia įsiklausymas į save bei domėjimasis profesijomis, kurių, pasirodo, per 600 tūkst.: „Reikia skaityti, domėtis ir kalbėtis: su draugais, tėvais, artimaisiais. Jei po šių pokalbių aiškumo trūksta – tikslingiausia kreiptis į karjeros specialistus ar psichologus ir taip išsigryninti savo pašaukimą. Vien metodikų neužteks.“
Pataria tėvams: užgniaužkite savo poreikius ir įsiklausykite į vaiko
Nors specialybės perspektyvumas – irgi svarbu, tačiau, anot psichologės, tai neturėtų tapti pagrindiniu pasirinkimo kriterijumi: „Kiekvienas žmogus, kuris dega aistra kažkokiai sričiai, atranda savo vietą, net jei čia jau yra labai daug specialistų.“ Jei pasirinkimo kelyje jaunuolis vadovausis vien šaltu protu ir specialybę rinksis tik dėl jos perspektyvumo ar prestižo – ateityje tikėtinos didelės problemos:
„Jei specialybė pasirinkta dėl išorinių, o ne vidinių priežasčių – tai gali sąlygoti pasitraukimą iš studijų, neatlaikymą, nes žmogus jausis nelaimingas, supras, kad tai – ne jo. Spaudimas iš išorės, galbūt tėvų – nemažas, tada kyla vidinė kančia, konfliktai su tėvais. Galiausiai nusprendžiama arba palikti studijas, arba jos baigiamos, bet žmogus nedirba toje srityje ir ieško savęs kitur.“ Toks procesas gali lemti vėliau kylantį nepasitenkinimą tėvų atžvilgiu ir įtampą tarp pačių artimiausių žmonių.
Tėvai nori savo vaikams paties geriausio, tačiau, pasak psichologės, atžalos specialybės pasirinkimo kelyje reikėtų užgniaužti savo atrodančius teisingus poreikius ir įsiklausyti į tai, ko nori vaikas: „Geriau daug kartų kalbėtis, diskutuoti, bet atsisakyti savo argumentų, spaudimo, leisti lemiamą žodį dėl profesijos pasirinkimo tarti pačiam žmogui, kuriam ir teks studijuoti, galimai dirbti. Tai – labai didelė gyvenimo dalis ir niekas kitas be paties žmogaus negali to nuspręsti.“
Neretai vaikai tampa tėvų neišsipildžiusių svajonių įkaitais, ar žmonėmis, kurie neva turi pratęsti „giminės tradiciją“, pvz., kai šeimoje daug medikų ar teisininkų. Nors, pasak pašnekovės, tokie norai kyla iš siekio perduoti atžaloms žinias ir įdirbį, kartais – net profesinį pamatą, dažnai pamirštama tiesiog įsiklausyti į tai, ką bando pasakyti vaikas: „Tai ir vėl gali vesti į jau minėtas psichologines problemas. Tėvų batai nėra vaiko batai. Gali būti kelios medikų kartos, bet vienoje kartoje nėra šio potraukio ir viskas“.
Vis dėlto, tėvų misija – argumentuotai pasakyti vaikui, kad metai po mokyklos negali būti iššvaistyti: šeimoje reikėtų susitarti, ką vaikas ketina daryti po mokyklos – jei į universitetą nestos, tada galbūt dirbs, savanoriaus ar pan. Tėvų vaidmuo šioje vietoje – užtikrinti, kad atžala suvoktų nebesantis mažas vaikas ir turi planuoti savo laiką, o metai po mokyklos negali virsti sėdėjimo ant sofos su kompiuteriniu žaidimu priešakyje laiku.
Noras mesti studijas ir daryti pertrauką: į kokius ženklus atkreipti ypatingą dėmesį?
Pasitaiko ir atvejų, kuomet žmogus nutraukia studijas pirmą, antrą, o gal ir dar daugiau kartų, vis jausdamas, kad ši specialybė – ne jam. Čia, anot psichologės, itin svarbus skaičius: jei tai nutiko vieną kartą – tikrai tikėtina, jog pirminis studijų pasirinkimas buvo netinkamas. Visgi, jei tendencija kartojasi, problemų reikėtų ieškoti ne studijose:
„Tokiu atveju reikėtų ne skubėti vėl mesti studijas, o konsultuotis su specialistais, kas yra, kad antrą kartą studijas rinkausi, tarsi žinodamas, ko noriu, bet vėl kyla noras nutraukti.“ Neretai tokius jausmus, anot specialistės, ypač antrais – trečiais studijų metais, iššaukia mokymosi krizės, kurias atlaikius, neretai mokslai tęsiami sėkmingai. Noras nutraukti studijas trečią ar daugiau kartų gali rodyti ir asmenybės nebrandumą ar kitas, neretai su pačiomis studijomis, nesusijusias problemas.
Metų pertrauka po mokyklos, žinoma Gap year pavadinimu – vis populiaresnis jaunimo pasirinkimas: vieni tuo metu dirba, kiti keliauja ar savanoriauja. Anot psichologės, ši praktika nėra bloga, o tyrimai rodo, kad 90 proc. jaunuolių, nestojusių mokytis iš karto, tai sėkmingai padaro vėliau.
Požymiai, rodantys, kad galbūt jaunuoliui tikrai nederėtų skubėti su studijomis ir verta galvoti apie metų pertrauką, pasak S. Vizgaudienės, yra likęs pasimetimas profesijos klausimu. Taip pat neseniai išgyventa trauma – netektis ar kitas traumuojantis įvykis, po kurio žmogus mažiau atsparus emociškai. Galiausiai – paties vaiko aiškiai išsakytas poreikis pailsėti nuo mokymosi procesų.
Mėgautis procesu – štai, ką galų gale pataria psichologė: gyvename laikais, kuomet skatinamas mokymasis visą gyvenimą ir tikėtina, jog pirmoji specialybė nebus vienintelė. Tad, anot S. Vizgaudienės, vertėtų mažiau sureikšminti specialybės pasirinkimo procesą ir orientuotis į tai, kad studijavimas neštų džiaugsmą.
