– Esate garsūs dėl savo pažangių ugdymo idėjų ir gebėjimo atliepti tai, ko reikia šiuolaikiniam mokiniui. Būtų įdomu sužinoti, kaip jūsų mokyklai sekasi laikyti šį nuotolinio ugdymo testą, trunkantį jau daugiau nei metus?
– Pedagoginiais terminais kalbant, galbūt ir normalu visa tai būtų vadinti testu, mums labiau norisi šį laikotarpį vadinti nuotykiu, į kurį praėjusį pavasarį leidomės be pereinamųjų etapų. Džiugu, kad visai bendruomenei pavyko išvengti įstrigimo „kodėl“ stadijoje – visus naujus iššūkius priėmėme kaip naujas galimybes, klaidas – kaip neatsiejamą mokymosi proceso dalį, atradimams skyrėme daugiau dėmesio nei praradimams. Buvome susitelkę ir ypatingai saugojome tarpusavio ryšius. Tai tos pačios vertybės, kuriomis vadovaujamės ugdyme, kada ir kur jis bevyktų.
– Kokias pamokas išmokote, kaip padaryti nuotolinį mokymąsi efektyvų?
– Ryšys – atsakymas į daugelį iššūkių. Svarbu atsispirti nuo ryšio, jei jo nėra – atrasti būdus jį (at)kurti. Reguliariai priminėme vieni kitiems, kad net ir atsidūrę kitapus ekranų, esame tie patys mes, kad net ir nuotolio metu mokykla išlaiko tas pačias filosofines ir vertybines nuostatas. Daug dėmesio skyrėme refleksijai, socioeomocinio klimato įsivertinimui ir mentorystei.
Viena svarbiausių pamokų ugdymo srityje – mažiau yra daugiau. Visada akcentavome mokyklos siekį mokyti(s) tų dalykų, kurie mums atrodo svarbūs vaikų ateičiai, nuotolinis ugdymas dar labiau išryškino poreikį atlaisvinti ugdymą nuo smulkmės ir susitelkti į esmę. Pažadas sudaryti sąlygas mokytis savu tempu nuotolio ugdymo metu taip pat įgavo sparnus – atsivėrė galimybės lanksčiai modeliuoti savarankiško ir grupinio darbo laiką, teikti individualias ir grupines konsultacijas, kurti tarpdisciplininius projektus. Ugdymasis vyksta visada ir visur – kai nuo to atsispiri, belieka tik susikalibruoti techinę bazę ir leistis į nuotykius.
– Kokie DM e-mokyklą lankančių vaikų tėvų lūkesčiai? Kodėl jiems tokia ugdymo forma atrodo priimtina, priešingai nei daugeliui šį procesą valstybinėse mokyklose išbandžiusių tėvų?
– Neabejoju, kad ir valstybinėse, ir privačiose mokyklose yra e-mokyklos fanų, manau, kad esminis skirtumas – tėvų požiūris į mokyklą ir mokymąsi apskritai. Tėvams nuo pat pradžių įvardiname, kad mūsų požiūriu ugdymas – unikali kelionė ir bendrų pastangų reikalaujanti misija. Jei šioje vietoje yra sutarimas, iššūkius pavyks įveikti bet kokiomis aplinkybėmis. Nuotolinis ugdymas mums visiems tik priminė svarbią žinią apie tai, kad mokykla yra bendruomeninė misija, kurioje be tėvų įsitraukimo neretai procesas tampa skausminga ir nuviliančia patirtimi.
Dar vienas svarbus kriterijus – pasitikėjimas mokykla ir savo vaiku.
– Kokia nuotolinio ugdymo praktika pažangiose švietimo srityje šalyse?
– Nuotolinio ugdymo praktika kuriama „čia ir dabar“, o tai reiškia, kad šiame etape turime pasikliauti vidiniais radarais ir ekspertų priminimu apie tai, ką jau žinojome – ryšys yra visa ko pamatas. Aiški struktūra ir komunikacinis nuoseklumas padeda nepasimesti bendruomenei, gera psichinė savijauta – svarbiausias rodiklis konstruojant ugdymą ir procesus.
Nuotolinis ugdymas natūraliai perdėliojo akcentus nuo pasiekimų prie proceso ir jame dalyvaujančių žmonių santykio. Tie, kuriems dar neatėjo šis eureka momentas, pasmerkti skaičiuoti ugdymo(si) praradimus, atsilikimus ir atstumą iki „standartų“, kurie ir iki pandemijos, mano galva, jau buvo senokai netekę savo karūnos.
– Ką manote apie bandomąsias pamokas, kai vaikai reguliariai testuojami ir gali lankyti mokyklą?
– Su visa nežinia ir išliekančiomis rizikomis, tikime, kad pirminis visų mūsų poreikis – žmogiškas ryšys, kurio nepakeis jokios tobulai sustyguotos nuotolinio ugdymo galimybės. Mokytojų ir tėvų sutikimą mūsų mokykloje jau pasitikrinome ir turime, vaikų atsakymą ir be apklausų žinojome – TAIP! Kai tik bus uždegta žalia šviesa – sugrįšime ir vėl mėgausimės vienas kito draugija bei pušyno teikiamais malonumais.
– Kaip ruošiatės trečiajai pandemijos bangai, jei vis dėlto vėl būtų apribotas fizinių mokyklų lankymas?
– Realybė parodė, kad nežinia yra tai, kam reikia būti pasiruošus, o tai reiškia – turėti tinkamą požiūrį ir reikiamas kompetencijas turinčią komandą bei palaikančią bendruomenę. Patirtinis mokymasis – ne tik filosofinis principas, bet ir mūsų komandos darbo metodas, todėl ateičiai ruošiamės kasdien – atidžiai stebime ir nuolat tobuliname ugdymo procesą, diskutuojame, prašome grįžtamojo ryšio iš vienas kito, vaikų ir tėvų. Žinoma, atnaujinta IT bazė – didelis pagalbininkas, tačiau ypatingų investicijų neplanuojame, ir gana paprastas technologijas galima išnaudoti labai kūrybingai ir prasmingai.
– Kaip stiprinti vaikų psichinę sveikatą mokykloje, ypač turint galvoje šiuos permainingus metus, kai daugelis yra pavargę tiek fiziškai, tiek psichologiškai?
Turėti laiko pokalbiui, kūrybai, laisvam žaidimui, būti išgirstam, turėti galimybę spręsti – štai kas svarbu šiandienos tvarkaraščiuose. Manau, kad ypatingai svarbu šiuo metu mums visiems pergalvoti, kaip norime išnaudoti tuos būsimus realaus kontaktinio mokymosi langus – ar toliau juos deginsime „programos įsisavinimui“, ar išnaudosime kaip galimybę reabilituoti ir stiprinti gebėjimus, kurie įmanomi tik tarp žmonių kaip bendravimas, bendradarbiavimas. Pertraukos tvarkaraštyje neturėtų būti laikomos mokymosi proceso pauzėmis, kai išjungiame smegenis ir ilsimės nuo „svarbių“ dalykų – tai tiesiog kita mokymosi forma.
– Kaip įtraukti pavargusius tėvus, bendruomenę konstruktyviai partnerystei?
– Aš tikiu, kad žmones tiesiog reikia pakviesti, jei tikslas bendras – į jį bus atsiliepta net didžiausio nuovargio akimirkomis. Nes bendrystė mus, kaip žmones, įgalina ir pakrauna. Didžiausias šiandienos nuovargis kyla dėl sutrūkinėjusių ryšių ir jausmo, kad šioje naujoje realybėje esi vienišas ir bejėgis.
Demokratinės mokyklos bendruomenė susikūrė siekiant bendro tikslo – pokyčio švietimo sistemoje, siekio suteikti vaikams kitokį ugdymą, nuo jo atsispiriame esant sunkiausiems momentams.
– O kaip, jūsų manymu, efektyviausiai būtų galima padėti mokytojams, kad po tokių išbandymų metų apskritai būtų, kas moko Lietuvos vaikus ir tai daro kokybiškai?
– Šiame kontekste ypatingai įkvepia, kiek daug naujose patirtyse paaugo mokytojai. Mokytojai, kurie nebijo kurti ir nuolat mokosi. Galbūt kažkam tai pasirodė netikėta, bet mokytojai, kaip ir kiekvienas mūsų, mokosi visą gyvenimą, bando rasti efektyviausius būdus perteikti turimas žinias ir sodinti į save naujų žinių sėklas.
Nuolatinė nežinia, pokyčiai ir nuotolinio ugdymo metu išsibalansavęs gyvenimo ritmas neabejotinai paveikė mokytojų, net ir pačių atspariausių, savijautą. Šioje, iššūkiais gausioje pandemnėje situacijoje mokytojams padėtų efektyviausiai jų gebėjimus ir energiją išnaudojantys procesai, tam reikalinga iš esmės peržiūrėti ugdymo programos apimtis, mokymosi procesą, pakopų jungtis.
– Ką apie ugdymo ateitį kalba švietimo futuristai? Kokie galimi švietimo ateities scenarijai?
– Mes nežinome, ko mums reikės ateityje, tačiau jau dabar akivaizdu, kad ateities žmogui reikės gebėti lanksčiai prisitaikyti prie pokyčių, gebėti veikti įvairiose erdvėse – realioje, virtualioje ir mišrioje.
Apie ateitį švietime kalbėti gana keista. Ateitis neretai yra iš praeities. Nemaža dalis praeities atradimų vis dar šiandien neatrasta. Pandemijos metu mokykla buvo „išmontuota“, kaip fizinė erdvė, tačiau senosios mąstymo kategorijos iš daugelio galvų niekur nedingo – vis dar daugiau dėmesio skiriama nuostoliams analizuoti, buvusiam status quo atstatyti, o ne esminiams pokyčiams generuoti. Pokyčiai kartais ateina su revoliucija, o ne evoliucija, turime tam būti nuolat pasiruošę. Pandemija suteikė mums galimybę švietime imtis revoliucijos, būtų liūdniausia, jei naujas technologijas ir nuotolinį ugdymą bukai panaudotume siekiui mokyti taip pat, tik per ekranus.
Lankstumas ir atsparumas iššūkiams – vienos svarbiausių šiandienos ir ateities žmogaus kompetencijų.
