Šis sąrašas sudarytas remiantis Užimtumo tarnyboje registruotais darbo skelbimais.

Jei pagal tokį pat principą reikėtų sudaryti „nepaklausiausių“ profesijų sąrašą, į jį patektų teisininkai, odontologai, psichologai, kuriems per visą šalį vos vienas kitas darbo pasiūlymas.

Visos trys dabar „nepaklausiausios“ specialybės pateko į 2019 metų populiariausiųjų universitetuose studijų sąrašą.

Paklausios specialybės yra mitas. Iš tikrųjų paklausūs arba ne yra žmonės.
Marija Vyšniauskaitė, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Švietimo centro vadovė

Kodėl būsimi studentai kasmet renkasi prestižinėmis laikomas teisės studijas, bet ne statybos inžineriją? Kuo vadovautis renkantis, kad po ketverių metų studijų nereikėtų papildyti bedarbių gretas ir persikvalifikuoti? Mintimis šia tema pasidalino Lietuvos laisvosios rinkos instituto Švietimo centro vadovė Marija Vyšniauskaitė.

– Koks galėtų būti LLRI patarimas jaunimui, besiruošiančiam studijoms aukštosiose mokyklose? Kaip, ką pasirinkti, kad po kelerių metų netektų gailėtis ir papildyti bedarbių gretas?, – paklausėme M. Vyšniauskaitės.

– Nesirinkti konkrečios specialybės vien dėl to, kad tai populiaru ir to trūksta šiandien, nebent tai būtų sritis, kurioje save įsivaizduoji po 7-10 metų. Svarbu žiūrėti į ateitį ir savo asmenines savybes.

Trūkstamų specialybių sąrašai keičiami nuolatos. Pasirinkus studijuoti šiuo metu populiarias studijas, jei jos nemielos, sumažėja šansų jas sėkmingai pabaigti. Paskutiniu metu daug kalbama apie programuotojų trūkumą ir jų kosminius atlyginimus. Nieko keisto, kad stojimas į programavimą dėl to išaugo dvigubai, bet statistika rodo, jog studijas baigusių ir pagal specialybę įsidarbinusių informatikų nepadaugėjo.

Taip nutinka, kai stojama ne ten, kur pačiam artima, bet ten, kur kažkieno kito nuomone turėtų būti perspektyvu. Kai prisiverti studijuoti tai, kas tau neįdomu, neatitinka tavo polinkių ir gebėjimų – studijos tampa nepakeliama kančia. Ir atvirkščiai – studijuojant ir dirbant sau artimą ir įdomų darbą – natūraliai ir be didelio vargo gali tapti tos srities profesionalu.

Paklausios specialybės yra mitas.

Iš tikrųjų paklausūs arba ne yra žmonės. Tarp tų pačių programuotojų yra didžiuliai skirtumai. Dėl aukštos kvalifikacijos IT specialistų išties kovoja darbdaviai, siūlydami jiems kelis kartus vidutinį darbo užmokestį šalyje viršijantį atlyginimą. Bet jei programuotojo gebėjimai vidutiniai, tai ir jo atlyginimas mažai skirsis nuo šalies atlyginimų vidurkio.

Bedarbių gretų nepapildys tie, kurie gebės iš studijų pasiimti daugiausiai ir sugalvos, kaip įgytus gebėjimus įdarbinti rinkoje. Tai visiškai nepriklauso nuo pasirinktos specialybės. Kartais geriau būti geriausiu virėju ar filosofu nei vidutiniu teisininku ar programuotoju.

Foto: Shutterstock

– Ką atskleidžia COVID-19 pandemija ir karantinas, kokios srities specialistai nejaučia COVID-19 įtakos?

– Visų sričių specialistai jaučia koronaviruso įtaką. Tik vieniems ji neigiama, kitiems gali būti ir teigiama. Laimės arba mažiausiai nukentės tie, kurie mąstė verslininkiškai ir sugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos, pavyzdžiui, suknelių siuvėjos, kurios pradėjo siūti apsaugines kaukes, parduotuvės, kurios pasiūlė pristatymą į namus, kavinės, kurios ėmė gaminti maistą išsinešimui, taip pat šuolį turėjo pajusti internetinė prekyba ir paslaugos.

Liūdniausia tiems, kurių veikla dėl karantino buvo apribota – tai turizmas, viešbučiai, aviakompanijos, grožio ir kitos paslaugos. Taip pat tiems, kurių verslai susiję su kitomis šalimis, nes dėl karantino sutrūkinėjo tarptautinės verslo grandinės.

Covid-19 parodė, kad neįmanoma nuspėti, kas laukia ateityje, koks svarbus yra gebėjimas prisitaikyti, kaip svarbu net geriausiais ekonomikos pakilimo laikais būti pasiruošus atsarginį variantą. Dėl viruso daugiau darbų gali persikelti į virtualią erdvę, dabar žmonės buvo priversti išmokti bendrauti, mokytis, prekiauti, tvarkyti biurokratinius reikalus, pramogauti internetu. Tikėtina, kad dalis jų ir grįžus į normalias vėžes teiks pirmenybę e-paslaugoms. Taigi šios srities specialistų poreikis gali išaugti.

Norintys siekti karjeros, dirbti keliose srityse, keisti darbo profilį, mokosi ne 12 plius 4 metus, bet visą gyvenimą.
Marija Vyšniauskaitė, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Švietimo centro vadovė

– Kokia būtų jūsų prognozė, jei reikėtų įvardinti specialistus, kurie bus paklausūs po penkmečio?

– Tiksliai pasakyti, kaip keisis darbo rinka, kokios specialybės ateityje egzistuos, o kurios nyks – sudėtinga. Užimtumo tarnyba spėja, kad iki 2030 metų Lietuvoje augs IT, kultūrinės, pramoginės veiklos, finansų specialistų paklausa, trūks mokytojų. Bet reikia prisiminti, kad tai tik spėjimas, kuris nebūtinai išsipildys nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

Štai dar prieš kelerius metus vežėjai kalbėjo apie vairuotojų trūkumą, prekybos atstovai apie pardavėjų poreikį, bet dabartinė situacija rodo, kad vairuotojų ir pardavėjų poreikis žymiai sumažėjo, ateityje jų reikės vis mažiau. Vairuotojų poreikį užpildė darbuotojai iš kaimyninių šalių, kasininkes sparčiai keičia automatinės kasos.

Svarbu prisiminti, kad šiuo metu vyksta ketvirtoji revoliucija, daugelis mums įprastų rutininių funkcijų automatizuojama. Dideli pokyčiai laukia ir dėl tobulėjančio dirbtinio intelekto. Jei iki šiol mechanizmai keitė fizinį darbą, tai dabar keičiasi ir protinio darbo sritis.

Robotas
Foto: Shutterstock

– Kokiomis savybėmis turės pasižymėti būsimas ateities specialistas?

– Kartais atrodo, kad šiandien svarbiausia – technologijos ir perspektyvų turi tik tie, kurie supranta skaičius. Humanitarų laukia skurdi ateitis kokiame nors muziejuje ar bibliotekoje.

Tai nėra tiesa. Šviesios perspektyvos ir įdomiausios užduotys laukia tų, kurie supras, kaip veikia pasaulis, gebės kurti strategijas, įtikinti kitus, atliepti visuomenės poreikius.

Didžiausios kliūtys tam pačiam dirbtiniam intelektui šiandien yra ne technologinės, o moralinės ir socialinės. Reikia spręsti, kieno gyvybę turėtų saugoti savaeigis automobilis, kada atjungti gyvybę palaikančius aparatus, kas turėtų prisiimti atsakomybę už dirbtinio intelekto veiksmus ir pan.

Kritinis mąstymas, bendradarbiavimas, kūrybiškumas – tai vienos svarbiausių XXI amžiaus kompetencijų. Su jomis nepakonkuruos net išmaniausias dirbtinis intelektas. Šias savybes turintys žmonės galės nesudėtingai prisitaikyti bet kurioje srityje, kurti nestandartines idėjas ir generuoti užduotis tiems patiems robotams.

Kad būtum naudingas darbo rinkoje reikia mokėti spręsti problemas. To ieško darbdaviai ir už tai yra pasiruošę mokėti klientai. Nesvarbu, ar sugalvosi, kaip sumažinti gamyklų taršą, ar kaip užauginti skanius pomidorus žiemą Lietuvoje.

Tavo reikalas, ar dirbsi su technologijų pagalba, ar senoviniais metodais. Kiekvienas, kuris palengvins kažkieno kito gyvenimą, tą padarys geriau, kokybiškiau, greičiau ar pigiau nei kitas – ras savo vietą ateities pasaulyje.

Svarbiausia – gebėjimas ir norėjimas mokytis, savarankiškai mąstyti ir visą tai paversti nauda kitiems, kurie už tai norėtų mokėti.

– Jūsų manymu, ar patys universitetai, kolegijos spėja koreguoti studijų programas, keisti stojančiųjų skaičių pagal pokyčius darbo rinkoje?

– Pokyčiai rinkoje vyksta greičiau nei į juos gali sureaguoti mokymo įstaigos. Bet iš aukštojo mokslo ir nereikėtų tikėtis, kad bus atlieptos pačios naujausios darbo rinkos tendencijos ir išmokyta būti kiekvienos konkrečios ir siauros specialybės atstovu. Tai labiau profesinio mokymo sritis.
Aukštojo mokslo tikslas – išmokyti mąstyti ir spręsti problemas savarankiškai, suteikti įrankius, kuriuos vėliau būtų galima pritaikyti bet kurioje darbovietėje.

Konkrečiam darbui reikalingų įgūdžių galima ir tenka išmokti kiekviename darbe. Darbdaviams naudinga atrasti ir motyvuoti darbuotojų talentus. Net perėjus dirbti iš vienos logistikos įmonės į kitą, tenka mokytis dirbti su naujomis programomis, prisitaikyti prie kitokios darbų planavimo sistemos, išmokti naują kalbą ir pan.

Tačiau studijos turėtų būti paremtos naujausiomis mokslo žiniomis ir atradimais, to susiejimu su realiu gyvenimu ir pamatiniais studijuojamos srities principais. Reikėtų nepamiršti ir neapsigauti, nes dažnai už moderniai skambančių studijų programų slepiasi tos pačios senos paskaitos.

Lietuvoje labai vertinamas, kartais ir pervertinamas aukštasis mokslas. Abiturientą veikia bandos jausmas – reikia stoti, nes stoja visi. Jaučiamas spaudimas iš bendraamžių, šeimos, visuomenės.
Marija Vyšniauskaitė, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Švietimo centro vadovė

– Senoviniais metodais dirbančių dėstytojų ir nenaudingų programų keitimas – universitetų, ministerijos ar pačių studentų atsakomybė?

– Studentai privalo būti reiklūs studijų kokybei. Renkantis, kur studijuoti, neužtenka tik įsivertinti universiteto ir studijų programos pavadinimo. Pažiūrėkite, kokie dėstytojai ten dirba, kokiose srityse jie specializuojasi, kokius tyrimus atlieka, kaip dėsto, kaip juos vertina kiti studentai. Peržiūrėkite konkrečius pasirinktos studijų programos dėstomų dalykų sąrašus, sužinokite, ko tiksliai mokysitės.

Gal studijos prikimštos nesvarbių, bendrų ar jūsų nedominančių paskaitų.

Kartais universitetai moko to, ką moka mokyti, kokius dėstytojus turi, o ne tai, ko reikia studentams. Jei paskaitos nekokybiškos, dėstymo metodai atgyvenę – patys studentai turi inicijuoti problemos sprendimą, kreiptis į fakulteto vadovybę ir prašyti spręsti situaciją.

Nėra protinga 4 metus švaistyti laiką, kai tuo metu būtų galima veikti žymiai naudingesnius dalykus. Neužtenka pasyviai sėdėti netenkinančiose paskaitose, o pabaigus studijas pykti, kad blogas universitetas, blogi dėstytojai nieko neišmokė. Dažnai paskui tokie žmonės nori sėdėti ofise ir gauti gerą atlyginimą tik todėl, kad turi universiteto diplomą. Taip nevyksta. Kiekvienas turi būti reiklus pirmiausia sau, o paskui ir aplinkai.

Marija Vyšniauskaitė

– Kodėl dešimtmečiais būsimų studentų gretose populiariausių specialybių sąraše – vis teisės, verslo vadybos, psichologijos studijos? Suveikia tėvų, mokytojų, visuomenės spaudimas rinktis „prestižinę“ specialybę?

– Tam yra bent dvi priežastys – psichologinė ir kultūrinė. Kai tau yra 18 metų nuspręsti, ką nori studijuoti ir paskui veikti gyvenime – labai sunku, nes greičiausiai be pamokų ir būrelių dar esi mažai ką išbandęs. Tik labai maža dalis mokinių tvirtai žino, ką norėtų veikti. To nežinantiems psichologiškai saugus variantas – pasirinkti patikrintas, „prestižines“ studijas jei tik pavyks įstoti.

Kadangi tarp populiariausių studijų yra gan plačios socialinių mokslų specialybės – daugeliui tai nebūna blogas pasirinkimas. Galima išmokti pagrindų, kuriuos vėliau tobulinsi specifiškesnėse magistro studijose ar pritaikysi konkrečioje darbovietėje.

Antroji priežastis – Lietuvoje labai vertinamas, kartais ir pervertinamas aukštasis mokslas. Abiturientą veikia bandos jausmas – reikia stoti, nes stoja visi. Jaučiamas spaudimas iš bendraamžių, šeimos, visuomenės.

Išorinį spaudimą sudėjus su vidiniu pasimetimu ir skubėjimu gali išeiti taip, kad netikėtai atrasi savo kelią, bet gali būti ir taip, kad 4 metus investuosi į veiklą, kuri tau neturės jokios vertės.

– Tad kuo turėtų vadovautis specialybę besirenkantis jaunuolis?

– Nuo klausimo, ką norėtum veikti po 7 ar 10 metų. Nuo įsivertinimo, kokį darbą nori dirbti ateityje, kokioje srityje, kaip turėtų atrodyti tavo darbo diena. Pažiūrėti į savo asmenines savybes – ar tau artimesni skaičiai, ar bendravimas su žmonėmis, ar esi labiau lyderis, ar sekėjas, ar prisiimi atsakomybę, ar nori tiksliai suformuluotų užduočių, kokio dydžio komandoje tau komfortiška dirbti, ar nori ramaus darbo nuo 8 iki 5, ar nori iššūkių ir esi pasiruošęs neskaičiuoti laiko.

Ir nepervertinti studijų, nes tai nėra nuosprendis visam gyvenimui. Norintys siekti karjeros, dirbti keliose srityse, keisti darbo profilį, mokosi ne 12 plius 4 metus, bet visą gyvenimą.

Asociatyvi nuotr.
Foto: Shutterstock