- Šiemet nuo rudens semestro vėl dėstysi SMK Estetinės kosmetologijos studijų programos studentams Vilniuje makiažo praktiką. Jei vėl ryžaisi šiam tikrai atsakingam darbui, atimančiam daug laiko ir energijos, vadinasi, Tau patiko? Kas paskatino Tave tęsti dėstytojos darbą?
- Pirmiausia mane paskatino grįžtamasis ryšys iš mano studenčių. Šiemet mano dėstomo dalyko, makiažo praktikos, studijas lankė virš šimto Estetinės kosmetologijos studijų programos II kurso studentų. Jie mokėsi pagal mano autorinę programą, kurią sudariau remdamasi trimis, mano nuomone, svarbiausiais dalykais, mokant ir mokantis makiažo meno: teorija, praktika ir kontekstu. Pastorojo Lietuvos grožio rinkoje labai pasigendu. Jau po pirmųjų teorinių paskaitų, kuriose studentėms pasakojau apie makiažo istoriją, legendines šios srities asmenybes, pastebėjau, kad šią informaciją jos tiesiog gerte geria.
Mano planas buvo išmokyti jas ne tik gebėti atlikti makiažą, bet ir suvokti, kam apskritai makiažas reikalingas ir koks jo vaidmuo. Paprastai makiažo kursuose daugiausia dėmesio skiriama praktikai, tai, žinoma, labai svarbu, bet mano siekis – ugdyti profesionalus, galinčius pagrįsti savo sprendimus, pasirinkimus, apginti savo nuomonę. Studentai, gavę diplomą, bus ne tik auksarankiai meistrai, bet ir turės platų suvokimą apie savo pasirinktą darbo sritį. Vienas iš paskutinių mano paskirtų baigiamųjų darbų studentams buvo kūrybinė užduotis. Jos esmė – pristatyti pasirinktą makiažą iš patikusios fotosesijos, „raudonojo kilimo“ vakaro, televizijos ar filmų ekrano, paanalizuoti, kokiomis technikomis jis buvo atliktas, kokios priemonės buvo naudojamos, kokia tokio makiažo paskirtis, kur jis tiktų, ir pabandyti pačioms tą įvaizdį atkurti. Sakiau studentams rinkitės tai, kas tikrai patinka jums, nebandykite „taikyti“ į mano skonį ar kažkokius standartus. Tik taip galėsite pačios „užsidegti“ idėja ir atrasti kažką naujo.
Buvau priblokšta, kiek darbo, idėjų ir laiko studentai skyrė šiai užduočiai, jau nekalbant apie tai, kokių meistriškai atkartotų variantų teko pamatyti pristatymų metu. Studentai savo darbuose paminėjo ir socialines temas, „kapstėsi“ po makiažo istoriją, nagrinėjo garsenybių makiažo paslaptis, bandė kardinaliai keisti įvaizdį. Man tai tik dar kartą patvirtino, kad sudomintas ir išklausytas jaunas žmogus gali nuversti kalnus. Tai ir buvo didžiausia motyvacija sugrįžti ugdyti naują kursą.
- Ar tiesa, kad, tapę dėstytojais, žmonės tarsi suauga, atsakingiau pradeda į viską žiūrėti, elgtis? Įdomu, kaip Tave pakeitė dėstytojos pareigos?
- Manau, didžiausia atsakingumo mokykla man buvo, tada, kai teko vadovauti žurnalui - buvau jauniausia vyriausioji žurnalo redaktorė Lietuvoje. Tada, galima sakyti, galutinai ir subrendau. Visada buvau atsakinga asmenybė, o dėstymą matau ne kaip galimybę „surimtėti“, bet kaip vieną iš „giving back“ formų. Manau, kad visi, šio bei to pasiekę (ir tai nepriklauso nuo amžiaus ar darbo stažo), turėtų skirti dalelę savo laiko pasidalinimui sukaupta savo patirtimi su tais, kurie dar tik pakeliui į savo tikslą arba yra pasiklydę.
Visose savo veiklos srityse sulaukiu žinučių su prašymais patarti, pasidalinti. Štai šį savaitgalį praleidau su mados instituto „Suprasti madą“ stiliaus kūrimo kurso studentais, skaičiau paskaitą apie makiažą kaip mados koncepto dalį būsimiems stilistams. Žaviuosi savo kolegos, taip pat SMK dėstytojo, „Suprasti madą“ įkūrėjo Arnoldo Remeikos idėja organizuoti kursus apie madą, stilių, mados dizainą, kurių lektoriai – šiandien dirbantys Lietuvos mados industrijoje ir užimantys kertines jos pozicijas žmonės. Studentai ateina mokytis iš žmonių, kurie yra dirbantys savo srities profesionalai, lygiai toks pats principas galioja ir SMK dėstytojams.
Tai viena iš priežasčių, kodėl sutikau dėstyti šioje kolegijoje. Šiandienos valiuta – laikas, Z karta nenori nė akimirkos švaistyti veltui, jie tikisi gauti žinių „koncentratą“ iš autoritetų. Jie nenori mokytis to, ką patys gali susirasti internete (šiandien savarankiškai galima visko išmokti), todėl šiandieniniam dėstytojui tenka užduotis ne tik gerai paruošti studentą, jį sudominti, bet ir nuolat motyvuoti jį nerti giliau. Ugdyti Z kartą – ir iššūkis, ir malonumas, nes, pakreipus juos reikiama linkme, sukūrus santykį, kuriame dėstytojas – studentą gerbiantis pagalbininkas, o ne visažinis sienomis apsistatęs senų gerų laikų vis pasiilgstantis niurzga, galima pasiekti puikių rezultatų.
- Esi jauna dėstytoja. Todėl tikriausiai nėra sudėtinga su studentais rasti bendrą kalbą, o gal kaip tik, priešingai, jiems patinka Tave provokuoti? Kokia Tu esi dėstytoja?
Tikiu, kad visi pasaulio žmonės atsineša į šį gyvenimą kažkokį talentą, deja, atrasti, koks tas talentas iš tikrųjų, nėra lengva užduotis, bet ieškoti jo tikrai verta. Nesvarbu, kurią sritį pasirinksi, išpildyk savo svajones maksimaliai. Tą ir kartoju savo studentėms: dabar jūsų laikas mokytis! Tai reiškia, iš manęs turite „išspausti maksimumą“, aiškintis tai, ką sunku suprasti, aš kolegijoje esu ne tam, kad parodyčiau daug gražių paskaitų skaidrių, o kad padėčiau rasti atsakymus į visus iškilusius klausimus. Savo paskaitose reikalauju studentų, kad gerbtų save, mane ir aplinką. Jei jau atėjai į paskaitą, būk joje 100 procentų, išsinešk iš jos viską, ką gali. Esu sąžininga su savo studentėmis, to paties reikalauju ir iš jų. Jos nebijo man pasakyti, kai kažkas nesiseka, jos žino, kad į mane visuomet galima kreiptis, bet tuo pačiu jos suvokia, kad esu jų dėstytoja, o ne draugė, mes susirenkame mokytis, o ne švaistyti laiko ir pliurpti apie niekus. Būna visko: studentės ateina į popietines paskaitas pavargusios, jų žvilgsniai laksto, joms sunku susikaupti. Aš tai suprantu, tačiau jos turi suprasti, kad tai jų, suaugusių žmonių, pasirinkimas čia būti. Ne dėl manęs jos turi lankyti paskaitas. Kartais juokaudama primenu, kad aš paskaitų medžiagą lyg ir neblogai moku.
Esu griežta, bet visiems suteikiu vienodas galimybes. Netoleruoju bandymų gudrauti, manipuliavimo savo talentais, nepagarbaus bendravimo. Tačiau nieko panašaus šiais metais neteko patirti, turime labai gražų santykį. Neleidžiu sau tapti ta dėstytoja, kuri tik skundžiasi jaunimo elgesiu ir pasakoja, kad jos laikais viskas buvo kitaip. Tai lengviausias kelias. Aš esu linkusi kiekvienam studentui duoti šansą, visus priimu atvira širdimi ir atiduodu visą savo patirtį. Džiaugiuosi, kad tai nenueina veltui, studentės prie auditorijos visuomet laukia su šypsena, pasipasakoja, pasitiki manimi.
- Dažnai juokaujama, kad grožio ir sveikatingumo sritį renkasi pačios gražiausios Lietuvos merginos. Ar tai tiesa? O kaip Tu manai, kokios merginos renkasi grožio industrijas? Ko jos tikisi?
- Gal ir banaliai nuskambės, bet, mano nuomone, kiekviena moteris ir mergina yra savaip graži. Taip, Lietuvos merginos tikrai labai simpatiškos, deja, toli gražu ne kiekviena savyje tai pastebi. Mano studentės – ne išimtis. Oi, kiek per pastarąjį pusmetį savikritikos girdėjau... Neslėpsiu, kai jaunas žmogus, kuris dar tik skleidžiasi, dar tik žengia į gyvenimą, graužia save dėl išvaizdos, man plyšta širdis. Iškreiptas kūno vaizdas – labai opi problema Lietuvoje, savo paskaitose apskritai prašau nevartoti žodžių „gražu-negražu“, vietoj jų kviečiu diskutuoti, argumentuoti, grožį įžvelgti visur, nes tai tikrai įmanoma. Dirbant grožio srityje, reikia labai tvirtai laikyti ir puoselėti savivertę, unikalumą. Jei to nėra, dažnai nusukama savęs „tobulinimo“ keliu, prasideda injekcijų, įvairių korekcijų manija.
Mes gyvename laikais, kai didžiulę įtaką turi socialiniai tinklai, nors su realiu gyvenimu jie retai ką turi bendro. Mėgstu savo studentes provokuoti, leistis į diskusijas. Kai mokėmės kontūravimo, aš paklausiau, kodėl, jų nuomone, apskritai optinė korekcija makiažu egzistuoja? Išgirdau, kad reikia „mažinti“ dideles nosis, „siaurinti“ žandus, „didinti“ lūpas. Aš nepasidaviau, klausiu, o kam? Mano paskaitose argumentas „nes gražiau“ negalioja, todėl studentėms teko sukti galvas.
Tuomet ir išsiaiškinome, kaip žmogiškosios smegenys simetriją ir proporciją atpažįsta kaip patrauklumą, grožį, kodėl tos „niekuo nenusidėjusios“ nosys mažinamos, o skruostai gilinami...
Manau, kad toks gilesnis suvokimas išlaisvina, padeda išvengti savęs vertinimo. Kai į išvaizdą, bruožus pradedi žiūrėti kaip į unikalią matematikos lygtį, nekyla noras savęs lyginti su kitais. Noriu išmokyti savo studentes būti aukščiau grožio-negrožio karų, nes grožis – dalykas laikinas, o žinios, išsilavinimas, taktas amžini.
- Ar tiesa, kad po Tavo paskaitų į gerą pasikeitė studenčių grožio suvokimas? Kaip?
- Vienas ryškiausių vardiklių, apjungiančių visas mano paskaitas, yra idėja, kad vieno tobulo makiažo nėra, vieno tobulo veido nėra. Aš stengiuosi savo studentams pristatyti makiažo pasaulį kuo išsamiau. Mes nagrinėjame, koks makiažas skirtas renginiams, koks – fotosesijoms, kuris makiažas tinka tik instragrame ir kodėl geriau jo nereikia atkartoti realiame gyvenime. Mano misija – skatinti studentes būti žingeidžiomis ir kartu tolerantiškomis. Buvo labai miela, kai viena studentė, į pirmą paskaitą atėjusi su storu pudros sluoksniu ir labai ryškiais antakiais, po baigiamojo egzamino priėjo prie manęs ir pasakė: „Dėstytoja, po jūsų paskaitos nusivaliau antakius ir daugiau nebenoriu jų taip ryškiai dažytis“.
- SMK misija yra ne tik suteikti žinių, bet ir ugdyti išskirtines asmenybes. Kokių patarimų Tu duodi studentams? Kokią pagrindinę žinutę sieki jiems perduoti?
- Savo studentėms kartoju, kad jos gali viską. Su sąlyga, kad tikrai daug ir nuosekliai dirbs, neužmigs ant laurų ir neužries nosies. Aš universitetą baigiau Didžiojoje Britanijoje, visi mano dėstytojai buvo asmenybės iš didžiosios raidės, iki šiol širdyje nešiojuosi jų patarimus, pastabas, laikas nuo laiko su jais susirašome. Ir nepamiršiu, kokią žinutę mano kursas gavo baigiamojo egzamino išvakarėse. „Nenuvilkite blogais rezultatais darbo, kurio tiesiog nepadarėte“. Tiesiai į dešimtuką. Studentai kartais tikrai nori matuotis ribas, derėtis, „praslysti“. Primenu savo kursui: „praslysdamos“ tik nuskriaudžiate save ir atimate iš savęs galimybę tobulėti. Vienas ar kitas pažymys, po kurio laiko nueis užmarštin, o įgūdžiai ir tikrosios pamokos liks amžiams.
- Išduok paslaptį, kaip išsirinkti gerą vizažistą,? Kokius svarbiausius dalykus turi žinoti kiekvienas geras vizažistas?
- Geras vizažistas yra tas, kuris yra geras tam konkrečiam klientui. Kiekvienas meistras turi savo braižą, stilių, todėl pirmiausiai reikėtų pasidomėti vizažisto darbais ir, jei patinka tai, ką matote nuotraukose, didelė tikimybė, kad tai – jūsų meistras. Nepasitikėkite aklomis rekomendacijomis, niekada neikite pas meistrą prieš tai nematę jo ar jos darbų. Gyvename vizualų laikais, visi meistrai turi vienokią ar kitokią socialinių tinklų paskyrą, o jei neturi, ar tikrai norite pirkti katę maiše?
- Ar norint tapti profesionaliu vizažistu, reikia talento, pašaukimo?
- Reikia noro. Noro domėtis, dirbti, ieškoti, klysti. Dažnai žmonės, susižavėję vizažisto specialybe, įsivaizduoja, kad tai „glamūriškas“ gyvenimas: grimuoji įžymybes, keliauji po pasaulį, dažai nuotakas prabangiausiuose viešbučiuose, tavo darbai puošia žurnalų viršelius... Tai tik kruopelės, kurios atsiranda po daug metų dažnai nematomo (pradžioje ir neapmokamo) darbo. O kur visa praktinė pusė: dešimtis kilogramų sveriantys makiažo lagaminai, lempos, kėdės, klientų įnoriai, beprotiški darbo grafikai (jei fotosesija 5 val. ryto saulei kylant, makiažas bus pradedamas 3 val. ir t.t.), gyvenimas „kelyje“... Visiems, klausiantiems, ar verta būti makiažo meistru, sakau: jei gali nedažyt, tai nedažyk. Nes jei nedažyt negali, tai ir be klausimų dažysi, dažysi, dažysi...
- Kokias pagrindines grožio klaidas šiandien daro jaunos merginos?
- Nesirūpina savo veido oda, deginasi soliariumuose, miega nenusivaliusios makiažo, gerokai per anksti susižavi injekcijomis (nesvarbu, kaip brangiai sumokėsite už lūpų injekciją, ji matysis ir taškas!), permanentiniais antakiais. Jei galėčiau, kiekvienai į kišenę įdėčiau kremą su SPF, nes saulė – didžiausia odos sendintoja. Dar merginos be gailesčio eksperimentuoja su savo plaukais. Instagrame įžymybės kasdien rodosi su vis kitos spalvos šukuosenomis, o sekėjos nesuveda galų, kad tai yra perukai, ir balina savo plaukus, kol jie tiesiog nutrupa. Aišku, svetimų klaidų nebūna, ir kol pačios nenusvyla, nagai tikrai niežtės pabandyti. Nieko, plaukai atauga (juokiasi).
- Vytaute, Tavo ilgametė darbo žurnalo ir portalo „Panelė“ vyriausiąja redaktore patirtis yra nepaprastai vertinga, nes Tu gali atverti studentams tikrą grožio industrijos realybę, parodyti ir paaiškint, kaip iš tiesų kuriami žurnalų viršeliai, grožio rubrikų nuotraukos… Ar kalbate su studentais apie tai, kad iš žurnalų viršelių besišypsančios tobulos gražuolės toli gražu neatitinka realybės?
- Žinoma, visuomet pabrėžiu, kad tobulų nebūna, kad net ir supermodelių nuotraukos yra stipriai retušuojamos ir mūsų akys tokius natūralius dalykus kaip odos poros, strazdanos, raukšlelės ar celiulitas mato kaip trūkumus. Inovatoriški grožio priemonių gamintojai eina prieš srovę ir pristato reklamas „be fotošopo“, ragina rūpintis savimi, o ne ieškoti, ką čia dar užmaskuoti ar paslėpti po filtrais.
- Esi ne tik profesionali vizažistė, žurnalo „Laimė“ grožio rubrikos redaktorė, bet ir influencerė, daug dėmesio skirianti socialiniams tinklams. Ar tai daro įspūdį studentėms?
- Studentės – karta, užaugusi su socialiniais tinklais. Joms tai normali gyvenimo dalis, joms didesnę nuostabą kelia žmonės, nežinantys, kas tas instagramas . Tai žinodama jau per pirmąją paskaitą pasakiau, kad į žinutes mokslų klausimais atsakinėsiu tik oficialiu kolegijos elektroniniu paštu, nes jauni žmonės neskirsto savo gyvenimo į asmeninį ir „darbinį“. Jei jau jie kažką seka socialiniuose tinkluose, tai per tuos socialinius tinklus ir bendrauja. Užbėgdama įvykiams už akių, išvengiau perpildytos instagramo dėžutės, nes didžioji dauguma mano studenčių seka mano darbus, kasdienybę, atėjusios į paskaitas klausia, kokias priemones naudojau fotosesijos makiažui ir t.t.
Jauniems žmonėms esi įdomus tik tada, kai kalbi jų kalba. Aš neturiu galvoje kažkokio žargono, labiau ne tai, kaip sakai, bet ką sakai. Rodydama makiažo tipus, renkuosi instagramo įžymybes, serialų aktores, garsius modelius, nes tai pavyzdžiai, kurie joms artimi, žinomi, todėl tikimybė šiai informacijai ilgiau išlikti galvose yra didesnė.
Manau, studentės mane mėgsta ne tik dėl mano darbų ar gyvenimo būdo, bet todėl, kad aš paskaitose sukuriu draugišką atmosferą, nebijau taktiškai pajuokauti, domiuosi, kaip joms sekasi, ką mokosi kitose paskaitose, kaip sekėsi egzaminuose ir t.t. Jei kuriai prasčiau sekasi, randu būdą kaip pakomentuoti ir tuo pačiu motyvuoti. Ne viena mano studentė semestrą pradėjo prastesniu pažymiu, bet sužibėjo egzamine. Raginu neužstrigti ties vienu blogu pažymiu, o priimti jo pamoką, išsitaisyti klaidas ir judėti tolyn. Tai patarimas visam likusiam gyvenimui, nes kiekvieną dieną mes sprendžiame problemas, ieškome atsakymų, bandome visur spėti ir ne visada prieš miegą save galime įvertinti dešimtuku. Bet rytoj – nauja diena ir nauja galimybė.