Pažvelgus, kaip abiturientams sekėsi lietuvių kalba, norisi griebtis už galvos: tačiau ekspertai kaltina tikrai ne mokinius

Naujausiais „TaMo“ dienyno duomenimis, susirūpinimą abiturientų ateitimi kelia ne tik tikslieji mokslai – abiturientai savo gimtąją kalbą vargiai moka šešetui. Tačiau moksleivius puola ginti kalbininkai ir švietimo ekspertai. Anot jų, beraščiai ne vaikai, o programų kūrėjai.

Auga beraščių karta?

Pagal „TaMo“ dienyno pateiktą statistiką, abiturientams ne tik sunkiai sekasi matematika, bet ir gimtoji lietuvių kalba. Abiturientų vidurkiai parodo, kad ir matematiką, ir lietuvių kalbą ir literatūrą jie įkanda vienodai: yra verti šešeto.

Anot Švietimo ir mokslo viceministro Gražvydo Kazakevičiaus, teigti, kad auga beraščių karta, nevertėtų. „Tačiau situacija, kai beveik visi dešimtokai, laikantys Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimą, pasiekia patenkinamą lietuvių kalbos lygį mažiau nei trečdalyje savivaldybių, tikrai nėra gera“, – sako jis.

Prasčiausiai lietuvių kalba ir literatūra sekasi Rokiškio, Visagino, Ignalinos, Švenčionių ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse.

Neaišku, ar reikia keisti egzaminą, ar visą programą

Merginoms lietuvių kalba ir literatūra sekasi šiek tiek geriau. Šios problemos opumą geriausiai iliustruoja valstybinio brandos egzamino rezultatai. „Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą bent pagrindiniu pasiekimų lygiu (36-100 balų) išlaiko tik kas trečias vaikinas (šį lygį pasiekia 55 proc. merginų). Atsižvelgiant į tai, kad tokie dideli skirtumai kituose egzaminuose tarp lyčių nepastebimi, kyla klausimų, ar egzaminas yra vienodai tinkamas tiek vaikinamas, tiek merginoms, o galbūt reikalinga ugdymo turinio peržiūra“, – teigia MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas.

Kaip tikina viceministras, ministerija nesnaudžia ir imasi veiksmų: pailgino mokslo metus, kad atsirastų daugiau pamokų, keičia ugdymo procesą mokyklose. „Siūloma užduoti mažiau namų darbų, daugiau dirbti klasėse naudojant veiksmingesnius mokymo metodus, pamokas kartkartėmis pakeisti kitomis, mokiniams patrauklesnėmis ugdymo formomis ir būdais. Netrukus bus pakeista ir mokinių vertinimo sistema, atsiras kaupiamasis balas, – bus svarbu mokiniui tolygiai ir nuosekliai mokytis visą laiką, o ne vien tik prieš egzaminus ar patikrinimus", – ateities veiksmus vardija G. Kazakevičius.

Jis tikisi, kad įvedus mokytojų etatinio darbo užmokestį, mokyklas papildys jauni ir geri mokytojai, taip pat ir lituanistai.

Beraščiais vadina programų sudarytojus

Pasiteiravus, kaip tokius abiturientų rezultatus vertina Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, šis tikina, kad problema yra ne mokiniuose. „Problema yra tų žmonių, kurie kuria programą. Jeigu tai būtų daroma natūraliau, prieinamiau, racionaliau viskas būtų kitaip, nes literatūra pati iš savęs yra įtrauki. Įdomias knygas yra įdomu skaityti. Reikėtų gerai pagalvoti, kokios knygos yra įdomios vaikams ir kiek jų reikėtų skaityti. Keista, kad dvyliktokams liepiama skaityti J. Kunčiną“, – stebisi direktorius.

Anot jo, tokie kūriniai atbaido moksleivius nuo literatūros, o pati programa skatina juos mąstyti šabloniniu formatu. „Tai parodo, kokia yra ydinga sistema. Mokinys apsimetinėja, kad jam patinka kūrinys, kai kurie nedrįsta net pasakyti, kad jiems nepatinka. Baisiausia, kai yra neišreiškiama laisva valia ir nuomonė“, – sako direktorius.

Tokiai pozicijai pritaria ir kalbininkė Loreta Vaicekauskienė. Anot jos, reikėtų kalbėti apie tai, kaip yra atsilikusi mūsų švietimo sistema, o ne vaikai.

„To pasekmės: galime paruošti žmones universitetui, galime juos paruošti įgauti gebėjimus, kurių mums reikia šiandien, bet to nedarome. Neauga ir neaugo beraščių karta. Beraščiai yra tie, kurie juos vertina, sudaro mokymo programas.

Raštingumas keičiasi, bet mes nemokome tų permainų. Mes mokome kažkokio savadarbio, kitur nesančio, klaidų sąrašo. Mūsų valstybėje yra iškreiptas požiūris į kalbą ir į raštingumą. Ir taip mes žalojame savo vaikus. Sistema iš principo turi keistis. Pažymiai tikrai neatspindi moksleivių raštingumo“, – teigia kalbininkė. Anot jos, mokykla turėtų mokyti retorikos, laisvai ir įdomiai reikšti mintis bei mokyti tų stilių ir žanrų, kurių šiandien reikia.

Lietuvių kalbos pamokos: saviraiška ar „orveliška“ priežiūra?

Kaip teigia S. Jurkevičius, prasto raštingumo problema Lietuvoje ir toliau tęsis. „Žmonės neva žino, kurie yra labai vertingi ir nevertingi kūriniai. Vargšai tie vaikai, visuomenė, kuri įtiki tam tikrais dalykais. Rezultatas – formuojamas tam tikras mentalitetas. Jei mokiniai skaitytų tai, kas programoje ir imtų tai į galvą – būtų negeras rezultatas jų dvasiniam pasauliui. Juodai pajuokaujant, dalis į tai rimtai nežiūri, neskaito ir tai gelbsti situaciją“, – niūriai pastebi S. Jurkevičius.

Į kritiką, kad kai kurie kūriniai yra netinkami, atbaido moksleivius nuo literatūros bei formuoja ydingą pasaulėžiūrą, Švietimo ir mokslo viceministras atsako, kad mokytojas lituanistas ir yra tam, kad išaiškintų mokiniams kūrinių sukūrimo kontekstą, aplinkybes, autoriaus motyvus, atskleistų kūrinių struktūrą.

„Į mokyklos programą tikrai nededami tokie kūriniai, kuriuos galėtų suprasti tik išėjusieji filologijos mokslus, o ir tokio itin detalaus mokslinio kūrinių nagrinėjimo mokykloje nereikalaujama. Įtaigūs kūriniai gali paveikti jauno žmogaus mąstyseną ar emocijas, tačiau tam ir yra lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, yra mokytojai, o turime išties puikių lituanistų – galima apie tai diskutuoti, aiškintis, argumentuoti“, – sako G. Kazakevičius.

Anot jo, galbūt iš tiesų yra mokytojų, kuriems reikia pateikti šabloniškus, nenuoširdžius atsakymus, tačiau G. Kazakevičiaus nuomone, tai tikrai yra maža dalis lituanistų. „Literatūros pamokos yra kaip tik palankiausia erdvė ugdyti ir skatinti nestandartinį, kūrybinį mąstymą“, – tikina viceministras.