– Pradedant kalbėti apie aukštąjį mokslą Lietuvoje, nemažai kas užsimena apie prastus studentų pasiekimus. Kokie jie iš tiesų yra?
– Aš esu kiek „privilegijuotas“, nes mano dėstomi moduliai daugiausia skirti studijuojantiems magistrantūroje bei doktorantūroje. Tad šias studijas pasirinkę jau būna praėję tam tikrą atrankos etapą ir didesnių problemų, su išimtimis pavieniais atvejais, nėra.
Kiek kita situacija žemesniuose kursuose – bakalauro studijose. Kita vertus, tai dėsninga, nes praktiškai visi norintys, tarp jų ir, objektyviai vertinant, negalintys, gan lengvai įstoja į aukštąsias mokyklas.
– Mokslininkai dažnai skundžiasi savo padėtimi. Kodėl visgi pasirinkote šį kelią?
– Na, aš nesiskundžiu. Dirbu labai įdomų ir mėgstamą darbą. Kaip jau kažkada minėjau, neplanavau tapti mokslininku. Tiesiog tai aplinkybių bei šeimoje ir mokykloje – baigiau Skaudvilės vidurinę mokyklą – išugdytų asmeninių savybių sutapimas.
Studijuojant Cheminės technologijos fakulteto pirmame kurse grupiokė atvedė į laboratoriją pas savo tėtį prof. S. Kutkevičių, kuris pasiūlė greta studijų dirbti mokslinį darbą. Profesorius buvo ta asmenybė, kuris pamažu įtraukė į šią paslapčių ir netikėtumų pilną veiklą.
– Kaip manote, kokie pokyčiai pagerintų ir mokslininko, ir studento padėtį mūsų šalyje?
– Be jokios abejonės, reikiamas aukštojo mokslo finansavimas. Nenormalu, kai jaunas mokslininkas gali pretenduoti į mažiau apmokamą darbą negu būdamas doktorantūroje.
– Kaip vertinate aukštojo mokslo reformos iškeliamus siekius? Ką pasiūlytumėte iš savo pusės?
– Gerai, kad akcentuojama aukštojo mokslo kokybė, bet visu turiniu to pasiekti nebus lengva ir greita. Mano nuomone, visą sistemą veikiančius svertus reikia taip suderint, kad ji savaime eitų ta linkme.
Pirmieji žingsniai žengiami stipriai vėluojant, pavyzdžiui, konkursinio balo įvedimas stojant į universitetus. Siekiama, bet, deja, praktiškai, bent jau fiziniuose moksluose, nėra konkurso stojant į doktorantūrą, tad į būsimų mokslininkų-dėstytojų gretas ne visada įsilieja patys gabiausieji. Priežastis aš jau paminėjau kiek anksčiau.
Labai gerai, kad pastaraisiais metais buvo didintos ir planuojama toliau didinti doktorantų stipendijas, bet tai dalinis problemos sprendimas, kuris vargu ar paskatins gabiausiųjų įsiliejimą į mokslininkų gretas. Reikia kardinaliai spręsti mokslininkų, dėstytojų atlyginimo klausimą. Jie turi būti ugdomi iš geriausiųjų, tik tokiu atveju daugiau mokslininkų gebės atlikt tarptautinio lygio mokslinius tyrimus, rašyti publikacijas aukšto lygio žurnaluose, vykdyti projektus pritraukiant išorinį finansavimą. Ši kompetencija studijų proceso metu perduodama studentams, ruošiant kvalifikuotus specialistus ūkio subjektams ar būsimus mokslininkus.
– O kaip manote – kiek Lietuvoje turėtų likti universitetų?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Nedirbęs administracinio darbo galiu tik pasamprotaut. Norint atsakyti į klausimą, reikia atlikt kruopščią esamų studijų programų universitetuose analizę. Pritariu, kad programos turi būti atrenkamos konkurso keliu ir iš kelių panašių liktų stipriausia. Tokiu būdu ir liktų tas optimalus universitetų skaičius.
Tikiuosi, kad šiuo keliu ir buvo eita Vyriausybės sudarytoje darbo grupėje. Nors pačiam buvo kiek netikėtas siūlymas palikti Kaune du universitetus. Jau kiek anksčiau buvo deklaruojamas KTU ir LSMU susijungimas – net žengti kai kurie pirmieji žingsniai kuriant bendras studijų programas, kurios pasiteisino.
Jeigu koncentruojamės į klasikinį universitetą, tai, mano nuomone, Kaune užtektų vieno. Jeigu reformuojant Kaune lieka keli universitetai, tai KTU galėtų tęsti technologinio universiteto tradicijas. Tuo mes esam stiprūs ir išskirtiniai ne tik šalyje, bet ir Pabaltijo regione. Pritariu ir Klaipėdos universiteto išsaugojimui, jo jūrinio specifiškumo stiprinimui. Neturiu abejonių ir dėl VU ir VGTU.
– Kokią žinutę norėtumėte perduoti jauniems žmonėms, norintiems tapti mokslininkais?
– Jei jaunas žmogus tikrai žino, kad jis nori tapti mokslininku, pradėti to siekti jis gali dar mokykloje. Dabar yra galimybės motyvuotiems vyresnių klasių moksleiviams lankytis universitetų mokslinėse laboratorijose, ne tik su jomis susipažinti, bet ir pradėti jose eksperimentuoti. Tai puiki galimybė patikrinti savo norus dar pasirenkant studijų vietą ir kryptį.
Kitas noro tapti mokslininku įgyvendinimo variantas – jau studijuojant universitete susirasti dominančioje srityje dirbančią mokslinę grupę, ateiti į laboratoriją ir laisvu nuo studijų laiku joje eksperimentuoti. Svarbiausia, kad jaunuolis tikrai žinotų, ko nori, siektų žinių ir turėtų didžiulį norą tobulėti.
Skatinčiau kuo racionaliau išnaudot šį labai įdomų, bet greit praeinantį studijų laikotarpį, kuris daugiau ar mažiau yra „globojamas“ visų pirma tėvelių, dėstytojų, galų gale valstybės. Šiame etape mokslinių tyrimų finansavimas yra užtikrintas vyresnių kolegų mokslininkų. Jie rūpinasi projektų rašymu, mokslinių tyrimų temų formavimu. Tad linkiu tai išnaudot maksimaliai ir būt pasiruošusiems ateities iššūkiams, kurie laukia savarankiško mokslininko kelyje.
