Smalsumo ir susižavėjimo tolima šalimi vedina, Agata pasirinko papildomas korėjiečių kalbos ir kultūros studijas Karaliaus Sedžiongo institute (KSI) Vilniuje. Mykolo Romerio universiteto (MRU) kartu su Dongseo universitetu (DSU) 2014 m. įkurtas institutas yra pirmoji tokia mokslo įstaiga visoje Šiaurės Europoje. Studijos tarptautinėje aplinkoje, pasak moters, dar plačiau atvėrė išskirtinių galimybių duris ir padėjo ne tik tobulinti korėjiečių kalbos žinias, bet ir augti kaip asmenybei, plėsti pasaulėžiūrą.

Septintus metus Pietų Korėjoje gyvenanti Agata dabar juokiasi, kad tik neseniai įsidrąsino staliuką kavinėje užsiimti kaip vietiniai, kurie palieka rankinuką, piniginę ar telefoną ant stalo be baimės būti apvogti ir eina užsisakyti maisto.

„Asmeninių daiktų čia niekas neliečia net palikus telefoną ar piniginę metro. Didelė tikimybė, kad rasite juos savo vietoje po kelių valandų arba lost&found centre kitą dieną. Čia nereikia bijoti, kad asmeniniai daiktai dings nusisukus į kitą pusę“, – pasakoja moteris.

Studijos – ne vien sausas kalbos mokymasis

Agata prisimena žavėtis Korėja pradėjusi dar 2007-aisiais: viskas prasidėjo nuo muzikos ir filmų. Metams bėgant ji teigia supratusi, kad Korėja yra kur kas daugiau negu pop kultūra: tai šalis su giliomis tradicijomis ir unikalia filosofija. Todėl po vidurinės baigimo atvykusi studijuoti į Vilnių, moteris ieškojo bendraminčių.

Studijų metais ji prisijungė prie tuo metu veikusių Korėjos kalbos ir kultūros klubų „HanVilnius“ ir „Hanul“, kur susipažino su mainų programų studentais iš Pietų Korėjos, natūraliai Agatos norą pažinti kalbą ir kultūrą paskatinusiais dar labiau.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.


„Būtent tuo laikotarpiu atsidarė KSI Vilnius Mykolo Romerio universitete, pirmasis KSI Lietuvoje. Tuo metu jau truputį buvau pramokusi kalbėti korėjietiškai, tačiau kadangi pamokos KSI buvo nemokamos, nusprendžiau prisijungi ir mokytis toliau. Institute vykdavo ne tik kalbos pamokos, bet ir įvairūs renginiai, skirti supažindinti lietuvišką publiką su Korėjos kultūra. Renginiuose ne tik dalyvaudavau – kartais padėdavau jiems pasiruošti. Tai man suteikė galimybę įgyti patirties ir susipažinti su kultūra giliau ir dar labiau pamilti šią tolimą šalį“, – prisimena A. Ivaško.

Nors studijas pradėjo galvodama, kad tai bus tiesiog paprastos korėjiečių kalbos pamokos, Agata greitai suprato, kad jos yra daug platesnės negu sausas kalbos mokymasis. KSI organizuojamuose renginiuose moteris teigia klausiusis tradicinių korėjietiškų muzikos instrumentų, mokiusis rankdarbių, maisto ruošimo technikos.

Po dviejų semestrų mokslus tęsė Pietų Korėjoje

Studijos KSI Agatai nebuvo pagrindinės, tačiau papildomai mokytis po paskaitų tuometinė studentė motyvacijos ir energijos nepritrūko. Ir nors paprastai šios studijos trunka aštuonis semestrus (taigi, ketverius metus), Agatos patirtis buvo kiek kitokia.

„Studijas KSI pradėjau būdama ketvirtame kurse ir tęsiau būdama magistro studijų studentė, o po kelių semestrų išvykau į Pietų Korėją, kur kalbos toliau mokiausi viename geriausiai žinomų Pietų Korėjos universitetų – Kyung Hee“, – pasakoja Agata.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Mokslai Pietų Korėjoje buvo viena didžiausių moters svajonių, o studijų metais, pasitaikius progai ten išvykti pagal mainų programą, Agata šia galimybe nedvejodama pasinaudojo. Tiesa, ji atvirauja, kad taip pasiseka toli gražu ne visiems norintiems. Reikšmingas, pasak Agatos, čia buvo studijų KSI vaidmuo.

„Visų pirma, korėjiečių kalbos žinios ir motyvacija išskyrė mane iš daugelio kitų kandidatų, norėjusių važiuoti į Korėją tuo pačiu metu. Kadangi mokiausi korėjiečių kalbos, pažinojau kultūrą ir turėjau savanoriavimo patirties, stovėjau vienu laipteliu aukščiau, ir tai man davė didelį postūmį į priekį“, – pasakoja A. Ivaško.

Korėjoje kone būtina kalbėti korėjietiškai

Vykdama į Pietų Korėją Agata jau nebuvo visiškai žalia: mokėjo kalbą, buvo susipažinusi su šalies istorija, tad kultūrinio šoko nepatyrė. Vis tik ji pastebi, kad nors korėjiečiai anglų kalbos mokosi nuo labai jauno amžiaus, dauguma angliškai nešneka: bijo ar gėdijasi tai daryti. Taigi, kasdienėje aplinkoje atvykėliui būtina žinoti korėjiečių kalbos pagrindus.

„Pažįstu nemažai užsieniečių, kurie visiškai nešneka korėjietiškai ir kažkaip išgyvena, bet asmeniškai drįsčiau teigti, kad korėjiečių kalbos žinios man suteikė galimybę ne tik lengviau susikalbėti ir išvengti nereikalingo streso, tačiau ir leido atrasti naujas sritis ir galimybes, kurios nėra matomos tiems užsieniečiams, kuri kalba tik angliškai“, – atvirauja A. Ivaško.

Ryžiai – pusryčiams, o Kalėdos – pasimatymams

Kaip ir apie kiekvieną šalį, apie Pietų Korėją galima rasti labai įdomių faktų. Pavyzdžiui, plastinė chirurgija čia laikoma visiškai įprasta procedūra, o vos gimusiam kūdikiui jau skaičiuojami vieneri metai. Tiesa, Agata pasakoja, kad dabartinis šalies prezidentas Yoon Seok-youl tokios skaičiavimo sistemos nori atsisakyti.

Kalbant apie maisto įpročius, Agatai buvo neįprasta, kad korėjiečiai itin valgo didelėmis porcijomis, o štai ryžius kerta ir pusryčiams. Pradėti dieną jie gali net nuo aštrios sriubos su ryžiais ir mėsa.

Paklausta, ko labiausiai pasiilgo Lietuvoje, moteris nedvejoja: draugų, sūrelių ir kalėdinių tradicijų. Kalėdos Pietų Korėjoje, pasak Agatos, yra komercinė porų šventė. Žinoma, praktikuojantys krikščionys renkasi bažnyčioje, tačiau dauguma Kalėdų nelaiko prasminga švente ir gruodžio 25-ąją tiesiog ilsisi namuose arba eina į pasimatymus.

„Išėjus į miestą Kalėdų dieną, matysite tik poreles. Žinoma, daugėjant užsieniečių skaičiui Korėjoje, Kalėdos po truputį vertinamos labiau: savaitgalį prieš Kalėdas vyksta trumpa europietiška Kalėdų mugė, bet korėjiečiams tai yra labiau užsienietiškos kultūros patirtis, o ne ilgalaikė tradicija“, – pasakoja A. Ivaško.

Skaičiuoja per 70-80 lietuvių

Lietuvių Pietų Korėjoje, pasak Agatos, nėra daug. Pati būdama Korėjos lietuvių bendruomenės nare, su keturiolika oficialių šios bendruomenės narių ji susitinka įvairiuose renginiuose, o mūsų tautiečių visoje, daugiau nei 50 milijonų gyventojų turinčioje šalyje, neoficialiais duomenimis, gali būti vos 70-80.

„Prieš pusmetį čia buvo atidaryta Lietuvos ambasada. Dalyvavau Joninių renginyje, į kurį susirinko tikrai daugiau žmonių, nei jų yra mūsų bendruomenėje, taigi manau, kad ateityje susitikimai su Korėjos lietuviais dažnės ir į juos atvykstančių žmonių daugės“, – šypsosi A. Ivaško.

Be veiklos vietos lietuvių bendruomenėje, tris dienas per savaitę Agata dirba, taip pat užsiima individualia veikla medijose: filmuoja, kuria turinį ir pan. Nors dažniausiai būna užimta visas septynias dienas per savaitę, ji džiaugiasi, kad, skirtingai negu dauguma korėjiečių, atostogų grafiką vis dėlto gali reguliuotis pati.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.


„Pietų Korėjoje nėra tokių ilgų atostogų, kaip Lietuvoje. Dažniausiai dirbantys žmonės turi vieną dieną atostogų per mėnesį, todėl dauguma šias dienas taupo ir išnaudoja pasiimdami apie savaitę atostogų vasaros metu arba prieš Kalėdas. Man pasisekė labiau, nes turiu truputį daugiau laisvų dienų. Tačiau laiko veltui nešvaistau ir jį išnaudoju kelionėms ir tolesniam, gilesniam šalies pažinimui“, – pasakoja A. Ivaško.

Agata neabejoja, kad didelės įtakos jos asmenybei turėjo studijos KSI. Nuo vaikystės buvusiai tyliai ir kukliai, ši patirtis padėjo tapti atviresnei ir drąsesnei. Tai ypač pravertė atvykus į Pietų Korėją, kur teko ir ieškoti darbo, ir kasdien bendrauti su šimtais nepažįstamų žmonių.

„Manau, kad bet kurios studijos, vedamos smalsumo, taigi ir mano studijos Karaliaus Sedžiongo institute Vilniuje, suteikia ne tik akademines žinias, bet ir galimybę vystytis kaip asmenybei ir atrasti save srityse, kuriose prieš tai savęs nė neįsivaizdavai“, – sako Agata Ivaško.