Šiuolaikiniame pasaulyje – ne tik žmonių gyvenimuose, bet ir viešajame bei privačiajame sektoriuje – viskas keičiasi greitai. Organizacijos turi būti pasiruošusios pokyčiams, kurie, kaip parodė pandemija bei karas Ukrainoje, gali įvykti bet kada. Norint, kad pokyčiai būtų ne grėsmė, o galimybė, reikia jiems ruoštis. Valstybės institucijos, siekdamos tinkamai reaguoti į XXI a. iššūkius, užtikrinti visuomenės kibernetinį saugumą, didinti sveikatos priežiūros, socialinių, švietimo paslaugų prieinamumą ir kokybę, skatinti inovacijų diegimą ir maksimaliai orientuotis į piliečių poreikių patenkinimą, savo veikloje pradeda diegti privačiajame sektoriuje pasiteisinusias projektų valdymo metodologijas. Pasak MRU docento, viena iš tokių metodologijų yra Agile. Ji pradėta taikyti nuo 2001 m., kai pasirašytas Agile manifestas. Iš pradžių ši metodologija buvo siejama tik su privačiojo sektoriaus informacinių technologijų sfera, tačiau vis dažniau taikoma ir viešajame sektoriuje – įvairių su viešosios politikos tikslais susijusių projektų valdyme.
„Įdomu tai, kad Agile kontekste labai didelis dėmesys yra skiriamas žmonėms, neformaliai komunikacijai ir bendradarbiavimo stiprinimui, greitam reagavimui į pokyčius, suinteresuotoms šalims, decentralizacijai, lyderystei, nuolatiniam mokymuisi. Šios Agile vertybės yra žymiai svarbesnės nei išsami dokumentacija, griežtos procedūros, taisyklės ar turimos priemonės. Kaip atskleidė konsultacinės įmonės „McKinsey & Company“ atliktas tyrimas, Agile metodologijos taikymo iššūkiai pirmiausiai susiję su institucijos kultūra. Galima daryti prielaidą, kad veiksmingai taikyti šią sistemą viešajame sektoriuje gali būti sudėtinga, procesai gali trukti žymiai ilgiau. Kodėl? Lietuvoje ir kitose Centrinės ir Rytų Europos šalyse vis dar būdinga biurokratinė valdymo kultūra. Esminėms vertybėms priskiriamas stabilumas, nedidelė rizikos tolerancija, formalizuoti santykiai, didelės kontrolės laipsnis, procedūrinė orientacija, institucijų uždarumas, aukšta centralizacija. Dažnai stokojama darbuotojų socializacijos programų, eksperimentavimo galimybių, valstybės tarnautojų įtraukimo į jiems svarbius sprendimus ir projektus. Institucijose dažnai matoma ir „kaltės kultūra“, kuomet siekiama sumažinti individualią arba institucinę atsakomybę, stengiamasi kaltę dėl nepasiektų rezultatų primesti kitoms suinteresuotoms šalimis, perkeliant ją į aukštesnį lygmenį, o ne prisiimti atsakomybę bei ieškoti sprendimų, leisiančių šios situacijos išvengti. Hierarchinė kultūra neatsiejama ir nuo institucijos struktūros“, – pasakoja A. V. Rakšnys.
Anot pašnekovo, dauguma veiksmų turi būti derinami aukštesniu hierarchijos lygmeniu, vadovų ir darbuotojų kiekis yra didelis, būtina laikytis įvairių taisyklių ir procedūrų, o tos sritys, kuriose reglamentavimas itin svarbus (pvz., atsakomybės ir funkcijos), ne visada yra išgrynintos ir apibrėžtos, dažnai susiduriama su prieštaringais tikslais ir interesais, viešosios politikos įgyvendinimo kompleksiškumu, biudžeto apribojimais, o Agile metodologija remiasi daugiafunkcėmis komandomis, kurioms suteikta teisė veikti ir siekti rezultatų. „Agile metodologija orientuojasi į nuolatinio ryšio su klientu kūrimą ir atvirą komunikaciją. Labai svarbus elementas yra neformalus projektų komandų bendradarbiavimas, nuolatinė refleksija. Visgi viešojo sektoriaus institucijų veikloje susiduriama su įvairaus pobūdžio komunikaciniais iššūkiais. Vengiama arba neefektyviai teikiamas grįžtamasis ryšys, neatsižvelgiama į tarnautojų idėjas, nenorima vertinti įvairius argumentus, informacijos ir žinių prieinamumo laipsnis nedidelis arba priešingai – stokojama koncentruotos informacijos šaltinių“, – pastebi A. V. Rakšnys.
Pašnekovas pabrėžia, kad kitas svarbus iššūkis – kompetencijos. Lietuvos valstybės tarnyboje vis dar susiduriama su dideliu projektų valdymo kompetencijų poreikiu. Institucijoms sudėtinga pritraukti tiek jaunus talentingus žmones, tiek aukščiausias kompetencijas ir projektų valdymo patirties turinčius vadovus, kurie būtini veiksmingam Agile taikymui. Privatusis sektorius geba pasiūlyti finansiškai palankesnes sąlygas, jame žymiai labiau išplėtotos formalios ir neformalios motyvacinės programos, tad Lietuvos valstybės tarnyboje susiduriama su didele tarnautojų kaita. Valstybės tarnautojai, įpratę prie formalių funkcijų, ne visada supranta Agile sistemoje naudojamas pareigybes, pvz., kuo skiriasi Scrum meistras nuo produkto savininko?
Šiuo metu institucijose labai trūksta veiksmingų mokymų, kompetencijų stiprinimo programų bei tinkamai parengtų projektų vadovų, kurie galėtų taikyti projektų vadybos metodus įvairiose verslo bei visuomeninio gyvenimo srityse. Reaguodamas į viešojo ir privačiojo sektoriaus bei nevyriausybinių organizacijų poreikius ir siekdamas veiksmingai įveikti minėtus iššūkius, Mykolo Romerio universitetas siūlo Projektų vadybos magistrantūros studijų programą, kurioje stiprinamos Agile, PMBOK 6 (angl. Project Management Body of Knowledge 6th Edition), PRINCE 2, komunikacijos, bendradarbiavimo, kokybės, rizikos, pokyčių valdymo ir lyderystės kompetencijos. Projektų vadybos magistrantūros studijų programos absolventams atsiveria realios galimybės prisijungti prie didelių tarptautinių kompanijų, veikiančių Lietuvoje ir užsienyje, bei save realizuoti svarbiose viešojo sektoriaus institucijose.