Tačiau vos pravažiavus kelio ženklą, skelbiantį, kad įvažiavome į „Kybartus“, paaiškėja, kad miestelis nei mažas, nei pilnas nelegalių rūkalų prekeivių. Kad esame pasienyje praneša ir mobilieji telefonai – pypsi žinutės, sveikinančios atvykus į „Rusijos teritoriją“.
Iš pažiūrios miestelis tikrai nemažas – pagrindinę gatvę, kurioje nuolat kursuoja automobiliai, supa įvairios parduotuvės. Prekybos centrai, drabužių parduotuvėlės, greitą automobilių remontą siūlantys garažiukai, barai ir kavinės. Važiuodami Kybartų užkardos link pakliūname į automobilių spūstį. Gyvenimas čia vietoje tikrai nestovi – tokių spūsčių net Vilniuje vidurdienį nepamatysi.
Automobiliams šiek tiek pajudėjus į priekį, pamatome geležinkelio pervažą ir suprantame, kad anoks čia kamštis. Kiek vėliau Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnas patikina, kad Kybartų gyventojams prie pervažos sustojęs eismas – kasdienybė. „Ši pervaža dažniau uždaryta nei atidaryta“, - juokiasi pareigūnas.
Niujorkas ir Paryžius
Prie pat muitinės posto stovi du senoviniai namai, kurie, anot muitinės Kybartų kelio posto viršininko R. Šapokos, vietinių vadinami Paryžiumi ir Londonu. Šie statiniai, pasakoja pareigūnas, čia stūkso dar nuo Vokiečių okupacijos laikų. Dviaukščiuose namuose pagrindiniai gyventojai – romų tautybės.
Stovint šalia šių namų ir kalbant su R. Šapoka, pro mus praeina kelios linksmai nusiteikusių romų grupelės. Rankose jie nešasi pirkinius iš parduotuvės. Tiesa, vos prasilenkę, jie dar žvilgteli pro petį ir nuskenuoja mus nuo galvos iki kojų. Matyt, už akių užkliūva fotoaparatas ir kamera.
„Štai ten, - į vieną langą rodo R. Šapoka, - ant palangės moteris tai pastato, tai nuima gėlę.“ Klausiame, ar tai koks nors ženklas, kaip senovėje buvo laužų deginimas? „Kad ženklas, tai aš jau supratau, bet nežinau, ką jis reiškia“, - juokiasi pareigūnas.
Anot jo, šie gyventojai nuolatos stebi, kada į šalia muitinės esančią stovėjimo aikštelę atvažiuoja ir išvažiuoja svečiai, ne vietiniai gyventojai ar pareigūnai. „Išvažiuosite ir tuoj bus perduota kitiems“, - tikina R. Šapoka. Paklaustas, ar gali būti, kad tokiu būdu dalijamasi informacija ir įspėjami kontrabanda prekiaujantys asmenys, pareigūnas tokios galimybės neatmeta. „Čia pasienis, čia visi vieni kitiems perduoda visą informaciją“, - apie vietinių gyventojų įpročius pasakoja pašnekovas.
Ir iš tiesų – vos tik įlipame į automobilį, antrame aukšte prasiskleidžia užuolaidos ir pasirodo senyvo amžiaus moterytė. Susitikus žvilgsniams užuolaidas ji greit užtraukia tarsi nieko nė nebūtų namuose.
Veriantys žvilgsniai
Nei pareigūnams, nei vietiniams gyventojams ne paslaptis, kur miestelyje vadinamieji kontrabandinių cigarečių „taškai“. R. Šapoka, paklaustas, ar žino, kur prekiaujama kontrabandinėmis cigaretėmis, rodo pirštu: „Ten, prie parduotuvės“.
Nusprendžiame įsitikinti ir patys. Atvykę prie parduotuvės matome būrelį romų. Vieną moterį pastebėjome ir važiuodami muitinės link. Ta pati tamsių plaukų moterytė su maišeliu vis dar sukiojasi prie parduotuvės. Šalia jos – stambesnė moteriškė balta striuke. Parduotuvės sienas trina ir grupelė jaunesnių vaikinukų pasidabinusių sportinėmis aprangomis.
Deja, ilgai stebėti gyvenimo prie parduotuvės peripetijų nepavyksta. Mūsų automobilis jau po kelių minučių patraukia čia besisukiojančių vietinių dėmesį. Galbūt, kaip ir minėjo muitinės pareigūnas, į akis krinta nevietinis automobilis, o gal nematyti veidai jame. Dar po kelių minučių jaučiamės tarsi identifikuotas taikinys karo lauke. Visų iki šiol čia ramiai besisukiojusių, besijuokusių romų veidai surimtėja, o į mus nukrypsta nepatenkinti žvilgsniai.
Netrukus saulėgrąžas prie parduotuvės šlemštusių vaikinukų grupelė išsilaksto. Viskas trunka kelias sekundes, o pats procesas primena evakuaciją suskambus pavojaus signalui. Mūsų automobilio link pradeda judėti moteris balta striuke. Ji kažką įnirtingai, rodos, net piktai pasakoja telefonu. Priėjus arčiau automobilio moteris vis šnairuoja į mus ir toliau rėkia į telefono ragelį.
Netrukus nutariame atsitraukti ir mes.
Pasakoja, kad nusipirkti itin sunku
Pakalbinti vietiniai gyventojai kaip susitarę kartoja vieną ir tą patį – nusipirkti kontrabandinių cigarečių Kybartuose sunkiau nei galima įsivaizduoti. Netoli parduotuvės, šalia kurios, pareigūnų teigimu, galimai prekiaujama kontrabandinėmis cigaretėmis, stūksto ir drabužių parduotuvėlė.
Įėjus į vidų nosį riečia sintetikos kvapas. Kažkur tarp drabužių kabyklų girdisi dviejų moterų balsai. Sveikinuosi, prisistatau ir teiraujuosi, kaip gyvenimas verda Kybartuose. Moterys patikina, kad gyventi čia nelengva – darbo vietų mažai, atlyginimai nedideli, todėl daug kas emigruoja.
„Gal dėl to ir sklinda kalbos, kad ne vienas Kybartų gyventojas verčiasi prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis? Viskas iš sunkaus gyvenimo?“ - klausiu. Tačiau moterys patikina, kad nusipirkti kontrabandinių cigarečių miestelyje kone iššūkis. „Dabar žmonės tiesiog emigruoja, kontrabandininkų daug išgaudė, niekas nenori užsiimti“, - sako moteris.
Mums besišnekučiuojant į prekybinę salę iš tarnybinių patalpų ateina plikas žemo ūgio vyriškis sportiniu kostiumu. „Apie ką kalbam?“ - klausia jis. Moterys suskuba pasakyti, kad apie kontrabandines cigaretes. „Tai, kad čia jau nieko nėra. Iš parduotuvės visi perka“, - sako vyras. „Seniau tai ant kiekvieno kampo buvo galima nusipirkti, o dabar jau sunku“, - priduria vyriškis.
Paklaustas, kodėl jo nuomone, užsiimančių nelegalia prekyba taip sumažėjo, vyras tikina, kad žmonėms tiesiog nebeapsimoka, be to, didelė rizika, kad būsi sučiuptas. Kita vertus, vietiniai gyventojai smerkti gabenančiųjų ir prekiaujančių kontrabanda neskuba.
„Bet iš ko žmonėms gyvent? Darbo nėra. Nebent emigruot“, - sako pardavėja. „Tik vogt belieka“, - juokaudamas sako vyriškis.
Buvo subūrę gaują
Aplink Kybartus išsimėtęs ne vienas ir ne du kaimeliai. VSAT pateigūnai pasakoja, kad kai kuriuose jų vos keli namai, todėl kaimą sudaro keliolika gyventojų. Kai kurie iš miestelių įsikūrę visai prie pat sienos su Rusija, todėl esą kontrabandos gabenimu susigundyti tikrai nesunku – tereikia perbėgti lauką, pereiti kelią ir tu jau šalia sienos.
Vienas tokių kaimelių – Matlaukys. Šis pavadinimas ne kartą skambėjo sulaikant jaunus greitų kojų kontrabandininkus. Tačiau idėja aplankyti šį kaimelį ir pabendrauti su jo gyventojais nustebina R. Šapoką.
„Važiuosit į Matlaukį, pas žulikus?“ - šypsodamasis klausia pareigūnas. Sakome, kad pamėginti verta. Kitas lyg juokais, lyg ne visai klausia: „Nebijot, kad sumuš?“ Pasidaro šiek tiek neramu. „Reikėjo paprašyt, kad policija palydėtų“, - pratęsia pareigūnas.
Teiraujuosi, ar pareigūnai juokauja, ar tame kaime tokie agresyvūs gyventojai. „Na taip garsėja Matlaukys. Nežinau, kaip dabar, bet anksčiau ten buvo ne mažai agresyvių jaunuolių“, - sako R. Šapoka. Anot jo, šiame kaimelyje netgi buvo suburta gauja, kuri agresyviai elgdavosi ne tik su atvykėliais, bet ir su pareigūnais.
Darbo nėra, bet prabangus automobilis - ne retenybė
Tačiau Matlaukyje, kaimo parduotuvėje dirbanti moteris, patikina, kad vietovė čia gana rami. Yra jaunų šeimų, jaunuolių, tačiau dauguma jų taikingi. Moteris pasakoja pati Matlaukyje negyvenanti – važinėja čia iš kito kaimo.
Apie kontrabandą pašnekovė teigia nieko negirdėjusi nors esą parduotuvėje jau dirba ne vienerius metus. Paklausta, ar vietiniai gyventojai parduotuvėje perka tabaką, moteris patikina, kad perka ir pakankamai daug.
„Perka ir tikrai labai daug. Aš skaitau, jei čia kažkas pardavinėtų, tai jau ir nepirktų“, - svarsto pardavėja. Paklausta, kuo žmonės verčiasi pasienyje, jei darbo striuka, pardavėja patikina, kad didelė dalis dirba savo ūkiuose, o keli važiuoja laimės ieškoti į miestą.
Nemažai žmonių, anot moters, sotesnio duonos kąsnio išvyko medžioti į užsienį, tačiau čia likusių jaunuolių dar apstu. „Daug jaunimo ir vaikų daug. Keista, bet šitam kaime daug“, - sako moteris.
Tiesa, moteris neslepia, kad pageriančių žmonių kaime yra, tačiau, ar dažnai ateina apsipirkti nemalonūs klientai, nedetalizuoja. „Visko būna, reikia gražiai su žmonėms elgtis“, - sako moteris.
Kad įsidarbinti tokio dydžio kaime praktiškai nėra kur, suvokti nesunku. Po pokalbio su parduotuvės darbuotojomis apsukame kelis ratus miestelyje. Nė gyvos dvasios. Prasilenkiame tik su būreliu vaikų ir su juodu, prabangiai atrodančiu BMW, kuris, tikėtina, įkandamas ne kiekvienam lietuviui. Viename iš kiemų stovi ne ką prasčiau atrodanti „Audi“. Tokie automobiliai kiemuose Matlauky tikrai ne retenybė - kai kurie gyventojai puikuojasi net dviem ar daugiau transporto priemonių.
Nuo Matlaukio iki Rusijos sienos – vos trys kilometrai, tačiau ir pasienio pareigūnai tikina, kad susigundančių lengvais pinigais vis mažiau ir mažiau. Tuščias, ramus miestelis, kuriame kur ne kur kieme sujuda vėjo blaškomas krūmas ar lange užsidega šviesa. Nei agresyvių piliečių, nei gaujų nematyti, bet temstant pasidaro nejauku.
Visi tądien kalbinti pasienio miestelių ir kaimų gyventojai pasitiko įtariais, veriančiais žvilgsniais. Vieni prakalbo, tačiau labai atsargiai, kiti pratarė vos vieną kitą žodį. Norom nenorom čia pasijauti tarsi svetimkūnis sudrumstęs įprastinę rutiną.
