Įrankių pinklės: nepasimesti padės viena paprasta taisyklė

Stalo įrankių įvairovė gali susukti galvą – įvairių skirtingų šakučių, peilių ir šaukštų yra prikurta vos ne kiekvienam patiekalui. Kam jų reikia tiek daug?

„Versijų yra daugybė. Pirmoji, be abejo, patogumas. Kiekvienas įrankis pritaikytas valgyti tam tikram patiekalui. O po užkandžių juk nelabai malonu ta pačia jau purvina šakute imtis pagrindinio patiekalo.

Tačiau tie, kurie domisi istorija, žino ir kitokių versijų. Viena iš jų, kad britų didikai turėdami daugybę skirtingų įrankių norėjo pasipuikuoti ir parodyti savo statusą. Kita, kad tai tiesiog gamintojų triukas siekiant didesnių pelnų, kam parduoti vieną šakutę, kai gali parduoti penkias?“, – aiškina stalo serviravimo žinovė Dovilė Židonienė.

Iš tiesų stalo įrankių istorija gana įdomi. Labai ilgą laiką Europoje žmonės apsiėjo tik su peiliu ir šaukštu. Panašus įrankis į šakutę buvo naudojamas senovės Egipte, tačiau senovėje ji buvo skirta ne valgymui, o maisto gaminimui. Maždaug apie X a. šakutė kaip stalo įrankis buvo jau gana plačiai naudojama vidurio rytuose ir ypač Bizantijoje.

Tačiau Europą šis įrankis pasiekė kur kas vėliau, Italijoje šis stalo įrankis pradėjo populiarėti tik XIV a., o Britanijoje šakutę tapo visuotinai priimtina naudoti tik XVIII a.

„Iki tol visi nešiojosi su savimi peilį, su juo ir maistą pjaustė, ir jį valgė. Peiliu galėjai apsiginti nuo užpuolikų ir panaudoti visokioms kitokioms reikmėms, todėl tai buvo labai praktiška.

O ir atsiradus šakutei dar iškart nebuvo populiaru namie turėti daugiau stalo įrankių negu reikėjo šeimai. Žmonės atėję į svečius dažniausiai atsinešdavo savo peilį ir šakutę, būdavo net specialūs jiems skirti dėklai“, – pasakoja D. Židonienė.

Pašnekovė priduria, kad XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV rūmuose peilius aštriais galais uždraudė. Taip atsitiko dėl paprastos priežasties – išpopuliarėjus šakutei nebebuvo reikalo maistą smeigti su peiliu, o šis įrankis ilgus šimtmečius ne tik buvo pagrindinė valgymo priemonė, bet ir kruvinai pasibaigiančių konfliktų prie stalo priežastimi.

Įrankių įvairovė

Kaip jau minėjome, skirtingų stalo įrankių yra sukurta vos ne kiekvienam patiekalui. Visų jų įsiminti praktiškai neįmanoma, tačiau neapsikvailinti prie stalo – nesudėtinga.

„Europoje šakutės dedamos kairėje pusėje, peiliai dešinėje. Toliausiai nuo lėkštės dedami tie įrankiai, kuriuos naudojame pirmiausiai, o arčiausiai lėkštės tie, kurių prireiks paskutinių“, – aiškina restoranui vadovaujanti D. Židonienė.

Įprastu atveju toliausiai nuo lėkštės bus užkandžių peilis ir šakutė. Per vidurį būna žuviai arba salotoms skirti įrankiai, priklausomai nuo to, kas bus patiekiama. O arčiausiai lėkštės įprastai bus pagrindiniam patiekalui skirti įrankiai, kurie bus didžiausi.

„Desertų įrankiai dedami kiek kitur, jie yra padėti virš lėkštės. Taip pat galimas ir variantas, kad įrankius desertams atneš kartu su desertu“, – priduria D. Židonienė.

Šaukštas sriubai dedamas šalia peilių, dažniausiai jis įsiterps tarp užkandžių ir pagrindinio patiekalo peilio.

„Jei virš lėkščių bus padėtas nedidelis peiliukas, jis skirtas tepti sviestą ant duonos. Be to, daug kas tepa sviestą ant visos duonos reikės, o reiktų atsilaužti gabaliuką ir užsitepti ant jo“, – paaiškina D. Židonienė.

Peilius ant stalo reikia dėti ašmenimis nukreiptais į lėkštę. Šakutes – dantukais į viršų, o šauktus – iškilumu žemyn.

„Tą turbūt jau visi išmokome darželyje, bet jei kas neatsimena, tai stalo įrankius reikia laikyti kaip rašiklį, trimis pirštais – suspaudus juos nykščiu, smiliumi ir didžiuoju pirštu, o ne suspaudus kumštyje“, – sako D. Židonienė.

Pabaigus valgyti įrankius reikia sudėti į lėkštės vidurį, peilis ašmenimis į vidų, šakutė peiliui iš kairės, dantukais į viršų.