T. Danyla pasakoja, kad dar besimokydamas mokykloje svajojo apie karjerą, kur galėtų daug ir gyvai bendrauti su žmonėmis, nenorėjo darbo biure nuo 8 iki 17 val., kur būtų tekę visą laiką leisti prie kompiuterio ekrano.
„Aš labai norėjau vesti renginius ir kai po dvyliktos klasės baigimo sprendžiau, kur reiks toliau mokytis, buvau netgi įstojęs į renginių organizavimą ir vedimą Vilniaus kolegijoje. Deja, tais metais prasidėjo ekonominė krizė ir po diskusijos šeimoje nusprendžiau, kad jeigu aš gebu vesti renginius, vadinasi, man nereikia tam diplomo. Todėl aš galiausiai ir pasirinkau socialinį darbą“, – atviravo vyras.
Tiesa, pridūrė jis, kad pradėjus dirbti, teko ir ne vieną kartą pagalvoti, ar tikrai atsidūrė savo vietoje.
„Tos mintys kažkokiu sunkesniu momentu ateina, tačiau nusiraminus praeina ir pavyksta susikaupti dirbti toliau“.
Viena didžiausių problemų – šeimų nenoras keistis
Socialinį darbą vyras šiuo metu dirba Radviliškio r. Šeduvos seniūnijoje, kur teikia pagalbą socialinės rizikos veiksnius patiriančioms šeimoms.
„Anksčiau jas vadindavo socialinės rizikos šeimomis, tačiau toks įvardijimas buvo pakeistas, kad jų nebežeistų. Viena didžiausių problemų, kurią matau, tai pačių šeimų nenoras keisti savo gyvenimo būdo. Labai sunku įkalbėti spręsti iškilusias šeimos arba asmenines problemas. Man dažnai susidaro toks vaizdas, kad ta pagalba labiau reikalinga institucijai, tiksliau, pačiam socialiniam darbuotojui“.
Pasak jo, dažnu atveju susidaro tokia situacija, kad darbuotojai yra labiau motyvuoti spręsti susikaupusias problemas, nei riziką patiriantys asmenys.
„Šiame darbe sunkiausia yra atmerkti jiems akis, atskleisti, kad tos problemos apskritai egzistuoja. Todėl mūsų darbo dienos niekada nebūna monotoniškos. Jei pirmadienio vakare buvai susiplanavęs antradienio dienotvarkę, viskas atėjus tai dienai dėl kažkokių įvykių gali būti pasikeitę. Jų visose šeimose negali iš anksto prognozuoti, o žmogaus, kuris visą parą prižiūrėtų, nepastatysi“.
T. Danyla paaiškino, kad į šeimas vykstama tiek kartų, kiek priklauso pagal nustatytą grėsmės arba, kitaip sakant, rizikos lygį.
„Žinoma, kartais pasitaiko, kad ir patys vadinamieji klientai kreipiasi pagalbos. Tačiau tai būna dėl tokių žemiškų problemų – ar neturi galimybių kažkur nuvažiuoti, ar negali be mūsų pagalbos sutvarkyti kažkokių reikalų. Retas atvejis, kad kreiptųsi dėl noro užsiregistruoti į priklausomybių ligų centrą.
Nebent tuo atveju, jeigu nebeturi kito būdo išeiti iš sudėtingos situacijos. Pavyzdžiui, nenori patekti į kalėjimą, o parodžius iniciatyvą keistis, tos bausmės galėtų išvengti. Tada jau patys lekia ir griūna pas socialinius darbuotojus“.
Pradėjo svaigintis ne tik alkoholiu
Vyras, dirbdamas su probleminėmis šeimomis, pastebėjo dar vieną tendenciją – svaiginamasi jau ne tik alkoholiu, bet ir psichotropinėmis medžiagomis. Socialinių darbuotojų nesaikingas alkoholio vartojimas seniai nebestebina, tačiau pereinama ir prie stipriau veikiančių medžiagų.
„Šeduvos seniūnijoje narkotinių medžiagų vartojimas yra tikrai išplitęs, jų gavimas vietiniams didesnių problemų nesukelia. Dažniausiai rūkoma vadinamoji „žolė“, bet nevengiama ir kitų narkotikų. Galima daryti išvadą, kad svaigintis alkoholiu nebeužtenka, norima kažkokių stipresnių pojūčių“, – nuogąstavo jis.
T. Danylos teigimu, vienas baisiausių atvejų, kurį jam, dviejų vaikų tėvui, teko pamatyti, kai daugiavaikėje šeimoje ketverių metų mergaitė su cigarete rankoje mėgdžiojo savo mamą.
„Toje šeimoje auga septyni vaikai, visi pametinukai ir nuolat kyla konfliktų tarp sugyventinių. Tas pamatytas mergaitės „žaidimas“ mane sukrėtė, nes toks jausmas, kad ji negali patirti normalios vaikystės. Tie vaikai turi kažkaip išgyventi aplinkoje, kur mato tik smurtą, konfliktus, prastą tėvų buitį. Skausminga žinoti, kad jie negali ramiai gyventi ir matyti tinkamo pavyzdžio. Skiriama nemažai vaiko pinigų ir įvairių išmokų, bet susiduriame, kad tie pinigai yra panaudojami ne ten, kur reikia“.
Lengviausia paveikti jaunas šeimas
Socialinis darbuotojas sakė, kad šimtaprocentinį rezultatą šiame darbe pasiekti labai sunku ir pasikeisti dažniausiai pavyksta jaunoms šeimoms.
„Dažnu atveju būtent jos yra išbraukiamos iš apskaitos, kadangi išnyksta įrašymo priežastys. Sunkiausia su tomis šeimomis, kuriose problemos yra jau seniai įsišaknijusios. Vietiniai gyventojai, man atvykus dirbti, paprastai papasakoja, kad kokios nors probleminės šeimos tėvus prisimena jau taip gyvenus. Išeina toks užburtas ratas, iš kurio ištrūkti labai sunku. Tie žmonės pripratę taip iš kartos į kartą gyventi ir toks gyvenimo būdas jiems atrodo normalus, nemato reikalo ir neturi tikslo kažką keisti“, – didžiausiais skauduliais pasidalino specialistas.
Anot jo, tokiose šeimose normalu, kad vyras, padirbęs pas ūkininką ir gavęs pinigų skirs juos ne namų aplinkos gerinimui, o nusipirks „bambalinio“ alaus.
„Tiesa, pasitaiko ir tokių atvejų, kai šeima patyrė kažkokią krizę arba nelaimingą atsitikimą ir po to nebegali ilgą laiką pati atsitiesti. Tuomet irgi reikia specialistų pagalbos. Deja, kaip jau minėjau, ne visada ją norima priimti. Mes stengiamės parodyti kitą gyvenimo pusę ir kad ne viskas prarasta, kad galima dar stotis ir eiti į priekį.“
Vis dėlto, tvirtina T. Danyla, didžiausias prioritetas yra darbas su vaikais – jų nuostatų ir mąstymo keitimas, parodymas, kad nebūtina sekti tėvų, o kartais ir vyresnių brolių arba sesių pėdomis.
„Jų mąstymas dar tik formuojasi, mes su jais kalbame, diskutuojame, taip pat įvairiais socialiniais ir psichologiniais užsiėmimais bandome parodyti kitokio gyvenimo perspektyvą. Tam tikrai skiriame daug dėmesio“.
Nemoka elgtis su pinigais
Nors ir specialistas pabrėžia, kad kiekvienos šeimos atvejis yra individualus ir tik per bendravimą surandamas kelias, kokiu būdu pavyks tikslingai dirbti, tačiau pastebi ir bendrų bruožų.
„Konkrečios nuomonės skiriamų išmokų sistemos klausimu neturiu, šeimos su skiriamais pinigais elgiasi irgi savaip – jeigu viena juos skirs gyvenimo sąlygų gerinimui, tai kita trins rankomis, kad gautą didesnę piniginę dalį galės išleisti ne pagal paskirtį. Pavyzdžiui, įsigis kažkokių daiktų, kurių visai nereikia arba prisipirks alkoholinių gėrimų.
Dar vienas niuansas, kad tos šeimos nelabai moka prioritetizuoti, kam reikia skirti gautus pinigus, ir prisiperka įvairios elektronikos arba buitinės technikos, kurios joms visai nereikia. Galima labai lengvai atskirti, kai išmokų diena ir tiems žmonėms, atrodo, paskutinis centas drasko piniginę – prasideda važinėjimai taksi, dovanų pirkimai kaimynams ir t. t.“
Jis paminėjo, kad prisiimama ir greitųjų kreditų, perkami išsimokėtinai telefonai su mobiliaisiais planais, tačiau viskas būna gražu tik pradžioje, kai nereikia grąžinti pinigų.
„Prasidėjus atsiskaitymų laikotarpiui susidaro įsiskolinimai, galiausiai atsiranda antstolių išlaidos ir nieko kito nebelieka, kaip prašyti socialinių darbuotojų pagalbos“.
Teko padėti kepti bulves
Dar viena tokių šeimų opi problema, be alkoholizmo, tai socialinių įgūdžių trūkumas. T. Danyla prisiminė, kaip viena moteriai, kuri galėtų būti jo mamos amžiaus, teko padėti kepti bulves vaikams ir mokyti, kaip tai daryti.
„Ji prisigalvoja įvairios veiklos ir neva sprendžia kitų žmonių problemas, sako, kad galėtų padėti ir patekusiems į apskaitą. Deja, ši moteris nenorėjo matyti, į kokį liūną pati yra patekusi: nei savo buities, nei savo apleistų vaikų, todėl teko ją prispausti, kad bent jau pagamintų jiems šiltus pietus“, – kalbėjo jis.
Moteris skuto bulves, tęsė pasakojimą socialinis darbuotojas, o jis pats viską aiškino ir rodė, kaip jas kepti, todėl tądien vaikai buvo normaliai pamaitinti.
„Aišku, kol kas jos progresas nėra žymus, toliau reiktų mokyti, kaip auklėti vaikus ir su jais bendrauti, bet bent jau išmokėme, kad reikia juos šiltai pavalgydinti. Tiesa, jos problema ne tik socialinių įgūdžių trūkumas, bet ir psichinė negalia“.
Pasak jo, tokių šeimų, su įvairiomis problemomis turi dešimtimis, todėl visada reikia susidėlioti tinkamą veiksmų planą. Lavinti socialinius įgūdžius padeda ne tik socialiniai darbuotojai, bet ir rengiami tėvystės įgūdžių mokymai, konsultuoja psichologai, toks darbas yra kompleksinis.
Valstybė daro ir meškos paslaugą
T. Danyla sutinka, kad valstybė turi palaikyti ir ginti savo piliečius, padėti jiems išbristi iš problemų liūno, tačiau ne viskas jam patinka mūsų sistemoje.
„Kai kuriais atvejais valstybė daro meškos paslaugą ir, pavyzdžiui, prie lengvai dalinamų išmokų tie žmonės greitai pripranta. Palyginus su kitomis Europos šalimis, mes teikiame pagalbą šiek tiek ne taip, kaip reikėtų. Manau, mūsų klaida, kad mes remiamės stipresnės ir galingesnės valstybės socialiniu modeliu ir bandome jį čia pritaikyti. Tačiau mums jis netinka, visų pirma, dėl kitokio mentaliteto.
Manau, Vokietijos socialinis modelis būtų tinkamesnis, kadangi ten žmogui arba šeimai, susidūrus su kažkokia nelaime arba krize, šalies institucijos tam tikrą laiką padės ir parems įvairiomis išmokomis. Vis dėlto, jeigu per tuos metus, kai buvo suteiktos galimybės atsitiesti, niekas nepasikeitė, tuomet tai lieka tavo problema. Mūsų atveju, kol paskutinis vaikas nesulauks pilnametystės, tol ir bus teikiamos visos išmokos ir lengvatos“, – pagrindinį dalyką, kuris ne visai patinka, kritikavo specialistas.
