Prieš pradėdama dirbti socialine darbuotoja Samanta ketverius metus dirbo socialine pedagoge mokykloje. Anot jos, darbas kardinaliai skiriasi – anksčiau teko užsiimti su vaikais, dabar priešingai – daugiausia dėmesio skiria suaugusiems, šeimoms. „Prie vaikų prisiliečiu, kai važiuojame lankyti šeimų į namus ar kai reikia padėti išspręsti problemas“, – šypsodamasi sakė pašnekovė.
Po „medaus mėnesio“ prireikia ir pareigūnų pagalbos
Su kokiomis problemomis susiduria globėjų šeimos? „Globojami vaikai ateina iš socialinę riziką patiriančių šeimų, jie neturi tinkamų įgūdžių. Neretai vaikai yra patyrę smurtą, nepriežiūrą, turi elgesio problemų, raidos, emocinių sutrikimų, nemažai sveikatos problemų, su jais reikia daug dirbti. Globotiniai nežino taisyklių, nežino, kaip bendrauti, kaip kalbėti, valgyti, praustis, pamokas ruošti... Jų niekas nemokė, pavyzdžio nerodė“, – dažniausiai iškylančius sunkumus vardijo ji.
Mokymuose šeimos raginamos priimti iššūkius. „Tikslas – ne mokyti, o paruošti iššūkiams, su kuriais greičiausiai gali tekti susidurti. Tokius vaikus reikia kuo daugiau pagirti, paskatinti, palaikyti, išklausyti, pasitikėti ir tikėti, leisti pasijausti saugiems, rūpimiems, mylimiems, leisti klysti ir vėliau iš savo klaidelių pasimokyti, labai daug kalbėti ir rodyti tinkamą pavyzdį, ko savo šeimose nepatyrė. Tai – paprasčiausi dalykai, kurie gali atverti kelią į vaiko širdį, padėti pasiekti gerų rezultatų“, – sakė S. Lapinskaitė.
Atrodytų, tik pasiėmus vaikutį viskas būna gerai, bet kiek vėliau prasideda įvairios bėdos. „Pažinties pradžią vadiname „medaus mėnesiu“, tai yra metas, kai viskas gerai. Vėliau iššūkiai tokie dideli, kad kartais prireikia greitosios ar policijos pareigūnų pagalbos. Įvyksta skaudžių istorijų, nuo to niekur nepabėgsi. Tam, kad globėjai neišsigąstų, jie iš anksto turi žinoti, su kuo gali tekti susidurti, ir svarbu, kad ištikus bėdai būtų drąsūs, kantrūs ir iškart skambintų mums. Galime pasidžiaugti, kad tokių skaudžių įvykių pasitaiko nedažnai“, – pasakojo pašnekovė.
Į globą patekę paaugliukai pradeda maištauti – juk jų namuose nebuvo jokių taisyklių ar tradicijų, o pas globėjus visa tai formuojama.
„Vaikui apsipratus, jis neretai pradeda demonstruoti netinkamą elgesį. Prieinama iki daiktų mėtymo ar net indų daužymo. Globėjams yra tekę patirti vaiko pykčio priepuolių – jų metu vaikas gali ir ranką pakelti prieš globėją ar kartu augantį vaikiuką, visko būna“, – atvirai kalbėjo socialinė darbuotoja ir pridūrė, kad tokios situacijos gali išgąsdinti globėjus. Tačiau čia svarbu nenuleisti rankų, turėti daug kantrybės, žinoti, kad yra žmonių, kurie visada pasirengę padėti ir palaikyti.
Dėl to, ką pamatė, suspaudė širdį
Jei globėjai turi problemų, jie patys kreipiasi į globos koordinatorius. „Žmonės nebijo, prašo pagalbos – visi kartu bandome spręsti iškilusius sunkumus“, – sakė S. Lapinskaitė.
Paklausta, koks atvejis labiausiai įsiminė per visus darbo metus, pašnekovė pasakojo, kad stipriausiai ją paveikė pamatytas vaizdas: vaikas laukė specialistų, kad jį paimtų pas globėjus, ir jau buvo susikrovęs savo daiktelius.
„Tai pats baisiausias dalykas – vaikas susikrauna mažą lagaminiuką, nori išeiti iš savo namų. Mane tai šokiravo, skaudu matyti. To nebuvau patyrusi, net neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Būna, vaikai pabėga iš namų, juos suranda policija, prisijungia ir psichologai – širdeles pavyksta atverti, viskas palaipsniui susitvarko. Bet šiuo atveju... Ne kiekvieną dieną matai tokius dalykus“, – dalijosi patirtu išgyvenimu S. Lapinskaitė.
Galbūt tai – tik vaikiškas kaprizas? „Jei į situaciją pažiūrėtume kaip į vaiko išsigalvojimą – tai gali baigtis didelėmis problemomis; kad vėliau nebūtų šaukštai po pietų“, – apie rimtus signalus kalbėjo ji.
Kiekvieną rytą nori eiti į darbą
Rinkdamasi profesiją S. Lapinskaitė galvojo apie policininkės ar kariškės darbą, tačiau dėl sveikatos šio sumanymo teko atsisakyti. Teko rinktis šioms profesijoms artimesnę sritį – tapo socialine darbuotoja. „Džiaugiuosi šiuo darbu, čia – ir pagalba, ir bendravimas. Žmonės atsiveria, išsipasakoja, tiki, kad tu gali padėti išspręsti problemas“, – su užsidegimu kalbėjo Samanta.
Ypač ją džiugina tie atvejai, kai šeimos, negalinčios sulaukti savų vaikučių, suranda globotinių. „Pakelia ūpą, kai vieni kitus suranda. Tai – toks pozityvas! Kiekvieną rytą keliesi, nori eiti į darbą. Jei randame šeimą, kuri atitinka vaiko poreikius, šokinėjame iš džiaugsmo – ir vaikas, ir šeima laimingi“, – džiugiąją darbo pusę atskleidė pašnekovė.
Darbe būna ir sunkių akimirkų, kai tenka ašaras braukti. „Būna skaudžių momentų. Tačiau kai
laikini globėjai pastato vaiką ant kojų, o biologinė šeima susitvarko, norisi eiti pirmyn“, – sakė S. Lapinskaitė.
