Priklausomybės ligų centre Vilniuje jau ketverius metus dirbanti Socialinės ir psichologinės pagalbos skyriaus vedėja Eglė Lydekaitė nuo priklausomybių kenčiantiems žmonės padeda ambulatoriškai. Didžioji dalis gyventojų, kuriems padedama kovoti su nepriklausomybe, – heroino vartotojai.
„Didelė dalis jų 35–43 metų žmonės, kurie pasakoja, kad po nepriklausomybės atgavimo į šalį atkeliavus šiai psichotropinei medžiagai jie nežinojo, kas tai per priemonė, niekas negalvojo apie pasekmes, nes tiesiog nebuvo apie tai pakankamai informacijos“, – priežastis, kodėl į priklausomybės liūną įgrimzdo kai kurie centro klientai, pradėjo vardyti pašnekovė.
Svarbiausias veiksnys – atkurti ryšius su artimaisiais
Kitiems priklausomybė išsivystė dėl vidinių psichologinių problemų – narkotikai tapo pabėgimu nuo bėdų, tačiau jas pakeitė dar didesnė problema – priklausomybė. E. Lydekaitė taip pat neigia stereotipą, kad nuo narkotikų priklausomi tampa socialinėje rizikoje užaugę vaikai. Deja, šią ligą įgyja ir įprastose šeimose augantys vaikai, kuriems tėvai per darbus nerasdavo pakankamai laiko.
Beveik visi pagalbos priklausomybių centre ieškantys asmenys į centrą kreipiasi savanoriškai: „Kai labai pavargsta, pradeda jausti priklausomybės pasekmes, dėl priklausomybės kylančias sveikatos problemas, ieško pagalbos. Daliai prasideda ir teisinės problemos, dalis užsiima vagystėmis ir jiems nusibosta leisti laiką areštinėse ir laisvės atėmimo vietose. Norėdami keisti savo gyvenimą jie atvyksta pas mus“.
Socialiniai darbuotojai nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms padeda, visų pirma, atkurti santykius su artimaisiais. Tai bene vienas svarbiausių veiksnių, padedančių žmogui atsistoti ant kojų.
„Pradedame ieškoti ryšių su šeima, artimaisiais. Juos atkūrus žmonėms būna lengviau pradėti keisti savo gyvenimą ir laikytis naujai pasirinktame kelyje“, – kalbėjo pašnekovė.
Tačiau santykių su artimaisiais atstatymas – ne vienintelė pagalba, kurią žmonėms su priklausomybėmis siūlo centro specialistai. Pastarieji priklausomybę turinčiam žmogui padeda ieškotis darbo, bendradarbiauti su antstoliais, jei žmogus turi finansinių problemų.
Sunku išlaikyti darbą
Nors centro lankytojai nuolat gauna pagalbą iš socialinių darbuotojų, visgi pokyčiai ateina ne taip greitai. Kaip pastebi specialistė, gana daug laiko pareikalauja pokyčiai keisti gyvenimo būdą.
„Šie žmonės būna įpratę gyventi vienaip ir keisti tuos įpročius jiems būna labai sunku. Pavyzdžiui, pradėjus dirbti jiems dažnai būna sudėtinga išsilaikyti viename darbe. Kai nėra patirties, kyla konfliktai, o tokiais atvejais nuo priklausomybės kenčiantis žmogus dažnai reaguoja karštai, o tai lemia išėjimą iš darbo“, – tęsė E. Lydekaitė.
Nereikia tikėtis ir to, kad pokyčių procesas bus greitas. Socialiniai darbuotojai pasiryžę dirbti ilgai ir kantriai su nuo priklausomybių kenčiančiais žmonėmis, kad jie nors kiek pakeistų savo gyvenimo kryptį – ne iškart skubama padėti susirasti darbą.
„Būna ir tokių atvejų, kai atėjusio žmogaus sveikatos būklė sunki, todėl reikia nemažai laiko jai pagerinti. Sakyčiau, kad optimaliausiai dveji metai yra tas laikas, kai galima pasiekti tokį pokytį, kad žmogus galėtų savarankiškai gyventi“, – savo pastebėjimais dalijosi pašnekovė.
Dar vienas aspektas, su kuriuo turi susitaikyti tiek patys pagalbos dėl priklausomybių ieškantys žmonės, tiek su jais dirbantys socialiniai darbuotojai, – atkryčiai.
„Tai yra natūrali ligos eiga, kai esant tam tikriems gyvenimo įvykiams, tai nutinka, pavyzdžiui, įvykus konfliktui darbe ar susipykus su antrąja puse“, – pasakojo E. Lydekaitė. Pasak jos, socialinių darbuotojų užmegztas ryšys su žmonėmis padeda jiems vėl atsitiesti ir tokiomis akimirkomis.
Paprašyta įvardyti svarbiausius laimėjimus darbe, priklausomybių centro atstovė pirmiausiai įvardijo pokyčius klientų mąstyme. Vien tai, kad jie nustoja perženginėti įstatymo ribas – jau didžiulis pasiekimas.
O tada jau laukia kiti darbai kartu su socialiniais darbuotojais. Tarp jų ir kultūrinių renginių lankymas.
„Svarbu, kad žmonės būtų užimti. Jei jie neturi ką veikti, vėl greitai gali įsitraukti į priklausomybės pinkles. Todėl siūlome jiems įvairias savanoriškas veiklas, keliaujame į renginius, teatrą. Yra ir tokių žmonių, kurie pirmą kartą pamato, kad gyvenimas gali būti ir kitos, nes iki tol jie nėra buvę teatre, o matę tik taborą ir narkotikus“, – prisipažino pašnekovė.
Prie gijimo prisideda ir gyvenimas bendruomenėje
Respublikiniame priklausomybės ligų centre dirba ir Svetlana Volujevič. Socialinė darbuotoja dirba su Minesotos programoje esančiais nuo priklausomybės kenčiančiais asmenimis. Čia jie praleidžia beveik mėnesį, gyvena bendruomenėje ir bando atsisveikinti su gyvenimą žlugdančia liga.
Jau septynerius metus priklausomybių centre žmonėms padedanti socialinė darbuotoja pastebi, kad daugiausia žmonių šioje programoje – priklausomi nuo alkoholio. Tačiau yra ir tokių, kuriems gyvenimą sunkina narkotinės medžiagos, medikamentai ar lošimas.
Nors priklausomybės objektai ir skiriasi, visgi, dažnu atveju, pasekmės panašios, ypač santykiuose su aplinkiniais. Santykiai griūna, o likus vienam su priklausomybe gyventi darosi vis sunkiau.
„Žmonėms padedame ne tik su individualiomis konsultacijomis, bet ir organizuojame grupinius užsiėmimus. Gyvenimas bendruomenėje taip pat turi didelę įtaką sveikimo procesui. Kai žmogus atvyksta, susipažįstame su jo situacija, sudarome planą, išsiaiškiname, kuo mes galime padėti ir kokias socialines problemas padėsime spręsti“, – savo darbo specifiką nupasakojo S. Volujevič.
Socialinė darbuotoja teigė itin besidžiaugianti, kai į Minesotos programą žmonės patenka dėl aplinkinių motyvacijos, tačiau gydymo eigoje atsiranda ir vidinė motyvacija.
„Kai žmogus supranta, kad nori keistis dėl savęs, o ne dėl to, kad yra įpareigotas kokios institucijos ar raginamas artimųjų – tokie pokyčiai mus labai džiugina Ypač kai matai, kad žmogus tampa vis labiau savarankiškas“, – atviravo socialinė darbuotoja.
Pasak S. Volujevič į priklausomybių centrą užsuka ne tik nuo jų kenčiantys žmonės, bet ir jų artimieji. Jiems socialiniai darbuotojai taip pat turi ką papasakoti, patarti.
„Pastebiu, kad atėję artimieji labai dažnai kalba tik apie žmogų su priklausomybe: klausia, kaip jam padėti, ką patys turėtų daryti. Tačiau labai svarbu, kad ir pats artimasis pradėtų gyventi savo gyvenimą, nes to nedarydamas jis nepadeda nei sau, nei artimajam. Artimasis neturi būti gelbėtojas ar daryti tuos dalykus, kuriuos turėtų pasidaryti pats priklausomybę turintis žmogus“, – patarimu dalijosi moteris.
