Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimu, savivaldybių duomenimis, šiuo metu Lietuvoje socialinė priežiūra teikiama beveik 10,7 tūkst. šeimų. Jose – beveik 20,5 tūkst. vaikų.
Socialinę riziką patiriančias šeimas identifikuoja savivaldybių socialinio darbo specialistai, o nustačius, kad šeimai reikalinga pagalba, organizuojamos ir teikiamos poreikį atitinkančios paslaugos.
Pastebima, kad tokių skaičius didžiausias Kėdainių, Vilniaus ir Jonavos rajonuose, o mažiausias – Neringos, Birštono ir Palangos miestų savivaldybėse.
Su socialinę riziką patiriančiomis šeimomis šiuo metu Lietuvoje dirba apie tūkstantis socialinių darbuotojų. Viena iš jų – jau minėta R. Draudvilienė. Trylika metų su šeimų problemomis kas dieną susidurianti specialistė pastebi vieną pagrindinę problemą, kurią aptikti galima visose, su didelėmis problemomis susiduriančiose šeimose.
Visą karjerą lydėjusi šeima
Vienu metu socialinė darbuotoja vidutiniškai dirba su 15 šeimų, tačiau yra buvę atvejų, kai jų skaičius perkopdavo ir 20. Kiekviena šeima į socialinių darbuotojų globą patenka su savo individualiomis istorijomis, tačiau kai kurios lieka giliai socialinių darbuotojų mintyse ilgam.
Tokią istoriją turi ir R. Draudvilienė. Pašnekovė niekaip negali pamiršti vienos šeimos, kuriai šiuo metu pagalbos nebereikia, tačiau bendravimas su ja užsitęsė daugiau nei dešimtmetį. Priklausomybės, jas sekantis skurdas, socialinių įgūdžių stoka. Šeimoje buvo ne vienas spręstinas sunkumas. Nors socialinėje rizikoje buvusios šeimos moteris suprato, kad negali užtikrinti savo vaikams saugumo, sprendimo vienai nebuvo taip lengva rasti.
„Šeimai paslaugų neteikiame jau apie metus, bet toliau bendraujame su mama, nuolat susiskambiname. Ji mums padeda, pasidalina savo istorija su kitomis šeimomis, visuomet, kai paprašome, į centrą atvyksta atvira širdimi“, – prisimena socialinė darbuotoja.
R. Draudvilienė ne tik rūpinasi žmonėmis dirbdama socialine darbuotoja, bet dirba ir priklausomybių centre, kur padeda gyventojams, turintiems priklausomybių problemų.
„Moteris padeda ir čia. Ji atvažiuoja papasakoti kaip žmona, kaip pati užaugusi alkoholikų šeimoje jaučiasi, kokią kelią reikėjo nueiti, kad atsitiestų“, – pasakojo pašnekovė.
Minėta šeima Jonavoje dirbančiai specialistei įstrigusi taip giliai ir dėl to, kad tai buvo viena pirmųjų šeimų, su kuriomis jai teko pradėti dirbti.
„Buvo metas, kai šeima pakeitė gyvenamąją vietą ir mūsų darbas kartu nutrūko, bet paskui dėl rotacijos darbe susitikome ir buvo taip džiugu vėl būti kartu, kai darbas su šeima buvo baigtas“, – atviravo R. Draudvilienė. Tačiau didžiausias džiaugsmas lydi socialinę darbuotoją ir toliau, nes minėtos šeimos mama tapo savanore, padedančia kitoms, problemų turinčioms šeimoms, rasti stiprybės ir ryžto pakeisti savo gyvenimą.
Pastebi tą pačią priežastį
Ilgus metus su socialinėje rizikoje esančiomis šeimomis dirbanti specialistė sutinka, kad dirbant su šeimomis, turinčiomis problemų, labai svarbu pačių žmonių ryžtas keistis ir suprasti problemą. Visgi ne ką mažesnį vaidmenį čia atlieka ir patys socialiniai darbuotojai.
„Taip, pačių šeimų noras ir ryžtas svarbu, bet taip pat svarbu ir mūsų – specialistų, darbas: kaip mes sėklas išmėtysime. Jei mes sugebame pasėti jų tikėjime sėklas ir laiku jas laistyti, pamatyti, kada sublizga žmogaus akys, kuo jis tiki ir nuo ko reikia pradėti, čia ir prasideda pokytis“, – vaizdingai kalbėjo pašnekovė.
Ilgą socialinio darbo patirtį skaičiuojanti R. Draudvilienė pastebi ir pagrindinę priežastį, kodėl šeimos įgriūna į bėdas, kurios jas pastumia į socialinės rizikos šeimų ratą.
„Šeimos griūna, žmonės nebetiki savimi, netiki gyvenimu. Tai nutinka dėl meilės stokos. O meilės stoka gali atsirasti dar vaikystėje, pradedant nuo santykių su tėvais. Dažniausiai matome nemylėtus tėvus, jie jau turi savo vaikelius ir lygiai taip pat perduoda tą pačią praktiką savo vaikams“, – atviravo pašnekovė.
Pasak jos, būtent nuo nemeilės ir prasideda priklausomybės, noras pasirodyti vaikui ar paaugliui kieme, noras įsitraukti į neigiamą įtaką darančią grupę.
„Ir ne visada padedant spręsti problemas pradedame nuo paties problemą turinčio žmogaus. Kartais pagalba prasideda, pavyzdžiui, nuo moters, jos stiprinimo, kai priklausomybę turi vyras“, – savo pastebėjimais dalijosi specialistė.
Daugiau nei dešimtmetį savo gyvenimo atidavusi darbui su šeimomis ir vaikais R. Draudvilienė nė minutei neabejoja savo darbo prasme ir nauda jai kaip asmenybei: „Galvoju, kad tai pats geriausias darbas pasaulyje. Nekalbant apie tai, kiek jis prasmingas, žinoma, būna visokių situacijų, visokių šeimų, bet per kiekvieną pavyzdį augi ir kaip specialistas, ir kaip žmogus: pasitikrini savo kantrybę, turėti stiprybės pastovėti už šeimas, kai jos nesulaukia aplinkinių paramos. Jei nori kažką gero palikti po savęs, tai tikrai šis darbas yra tas, kurį galima rinktis“.
Kaip nurodo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, socialinį darbą Lietuvoje išskirtinai dirba tik socialiniai darbuotojai. Kad jie galėtų tinkamai padėti į sudėtingas situacijas patekusiems žmonėms, šeimoms, norintieji dirbti šį darbą turi būti įgiję išsilavinimą ir turėti reikiamą kvalifikaciją. Šiuo metu šalyje jaučiamas socialinių darbuotojų, kurie galėtų vykdyti atvejo vadybos procesą, trūkumas.
Reikia pačios šeimos noro pokyčiui
Su socialinėje rizikoje esančiomis šeimomis dirba ir Panevėžio socialinių paslaugų centro socialinis darbuotojas Kasparas Vaičelis. Tiesa, jo patirtis kol kas nepilni pusantrų metų.
„Šiame darbe matau prasmę. Tikiu, kad teikiant kompleksinę pagalbą galima padėti šeimoms“, – užtikrintai kalbėjo pašnekovas.
Dar studijuodamas jaunas vyras susipažino su socialinio darbuotojo darbu, tačiau realybė buvo šiek tiek kitokia pradėjus pastoviai dirbti.
„Kai pradedi dirbti, turi optimizmo, kad gali viską pakeisti. Vėliau susiduri su realybe, kad jei šeima nenorės priimti pagalbos, negali būti atsakingas už šeimos sprendimus. Mes tikrai labai stengiamės daryti poslinkį šeimoje, gerinti šeimos sąlygas, didinti socialinius įgūdžius, bet kartais žmonės turi savo suvokimą ir sunku tai pakeisti“, – apie darbo kasdienybę pasakojo pašnekovas.
Kita vertus, K. Vaičelis pastebi, kad ypač jaunesnės šeimos dažnu atveju noriai priima pagalbą, o tuomet ir teigiamas pokytis lengviau matomas.
„Tai ir motyvuoja dirbti. Jei pasieki mažą pergalę, tada pačiam atsiranda motyvacijos ir matai prasmę“, – kalbėjo socialinis darbuotojas.
Šiuo metu vyras turi 12 šeimų, su kuriomis dirba nuolat. Jei dažnai visuomenėje galvojama, kad socialinę riziką patiriančios šeimos dažniausiai susiduria su priklausomybių, alkoholio problemomis, tai tarp K. Vaičelio kuruojamų šeimų tokių tik dvi. Socialiniam darbuotojui tenka daugiausiai dirbti sprendžiant paauglių agresyvumo problemas veikla, smurtu artimoje aplinkoje, nepakankama vaikų priežiūra.
Sakė, kad valstybė neaiškins, kaip gyventi
Nors su šeimomis jaunas specialistas dirba dar visai neilgai, jis jau atmintyje nešiojasi ir pavyzdinių istorijų.
„Pamenu tarp sugyventinių, kurie turėjo vaikų, įvykusį konfliktą. Šeimoje buvo vartojama ir daug alkoholio. Šeimai buvo pradėtos teikti socialinės paslaugos. Bendradarbiaujant ir su kitais specialistais suaugusieji buvo nukreipti į programą apie smurtą artimoje aplinkoje. Iš pradžių vyras sutiko nenoriai, teko jį labai motyvuoti. Po konsultacijų dėl smurto šeimoje situacija kardinaliai pasikeitė“, – džiaugėsi pašnekovas.
K. Vaičelis pastebėjo, kad po kurio laiko teikiant šeimai socialines paslaugas ir šeimai lankantis konsultacijose moteris pradėjo žydėti, vyras pradėjo kitaip bendrauti su vaiku, alkoholio vartojimo problema šeimoje išnyko.
„Po visko pora nusprendė ir vaiką pakrikštyti ir patys susituokė, prieš mūsų bendravimą šeima buvo ant skyrybų ribos ir dažni buitiniai konfliktai“, – gražiu pavyzdžiu dalijosi specialistas.
Socialinis darbuotojas prisimena ir kitą atvejį, kai pradėjus dirbti su šeima, vyras poroje laikėsi nuostatos, kad „valstybė jam neaiškins, kaip gyventi ir elgtis su šeima“. O pats nevengdavo paauklėti savo vaikų ir su diržu.
„Po socialinių darbuotojų konsultacijų ir pozityvios tėvystės kursų tėčio bendravimas su vaikais kardinaliai pasikeitė“, – reziumavo pašnekovas.
Pasak jo, norint pasiekti teigiamą pokytį tikrai tenka nemažai pasistengti. Pavyzdžiui, minėtu atveju teko skirti nemažai laiko konsultacijoms, motyvacijai didinti, kol vyro nusistatymai pasikeitė.
K. Vaičelis pastebi, kad į savo pergalių dėžutę dedasi ne tik užbaigtą darbą su šeimomis, toliau atkakliai dirbti su šeimomis jį motyvuoja ir mažytės pergalės. Pavyzdžiui, specialistą džiugina tai, kai iš pradžių iš šeimų jaučiama atmetimo reakcija bendradarbiauti tampa gražiu bendravimu, ar bendraujant su paaugliu, neturinčiu pagarbos moterims, pastebima, kaip vaikas pradeda po truputį gerbti moteris ir ima keistis vaiko santykis su mama.
