Skirtingi skausmo pojūčiai priklauso nuo daugelio faktorių
VUL Santaros klinikų Skausmo medicinos centro vedėjas, gydytojas anesteziologas-reanimatologas Alfredas Vaitkus sako, kad skausmas visuomet yra signalas, jog organizmas patiria kažką, kas nėra normalu ar sveika.
„Paprastai tariant – tai vienas iš dažnesnių įvairiausių ligų simptomų. Jo paskirtis – apsauginė, perspėjimo. Reakcija į skausmą iš tiesų labai nevienoda. Reagavimui į skausmą reikšmės gali turėti įvairūs fiziologiniai ir psichologiniai aspektai. Pavyzdžiui, pažeidimo vieta, dydis, netikėtumas, besitęsiančio skausmo trukmė, amžius, lytis.
Taip pat reakcijos į skausmą išmokimas vaikystėje (šeimos auklėjimo ir kultūrinis aspektas), ankstesnės geros ar blogos skausmo patirtys, socialiniai ypatumai, psichologinis atsparumas bei momentinė psichologinė būsena. Dar vienas itin svarbus lemiantis faktorius, kurio įtakoti negalime – genetiškai nulemiami kūno reagavimo į audinių pažeidimą ypatumai. Štai tokia visuma ir lemia bendrą reakciją į skausmą“, – aiškina specialistas.
Pasak A. Vaitkaus, skausmas ne tik jaučiamas skirtingai, tačiau ir įvairių kūno vietų jautrumas skausmui nėra vienodas.
„Tą lemia skausmo receptorių tankumas ir tipas konkrečiame audinyje. Tai yra įgimta ir panašu pas visus žmones. Toks nevienodas jautrumas išsivystė žmogaus evoliucijos eigoje, vėlgi kaip apsauginis mechanizmas. Pavyzdžiui, vienas jautriausių audinių – akies ragena. Dideliu jautrumu pasižymi ir delnų oda, kas svarbu lytėjimui. Priešingai poodžio audiniai beveik nejautrūs skausmui, nes jie padengti ir saugomi odos“, – sako jis.
Vis dėlto, specialistas pastebi, kad lietuviai skausmą lydinčioms problemoms yra jautrūs panašiai, kaip ir žmonės kitose Europos šalyse. O apibendrintai galima kalbėti apie lėtinio skausmo sindromus.
„Lėtinio skausmo paplitimas Lietuvoje sudaro apie 21 proc. suaugusiųjų populiacijos. Palyginimui – Europoje šis dažnis svyruoja nuo 12 proc. iki 30 proc. Kaip ir kitose šalyse, dažniausios lėtinio skausmo priežastys – degeneracinės stuburo būklės, lydimos nugaros skausmų, bei degeneracinės kilmės sąnarių skausmai. Šis polinkis atspindi senstančios visuomenės tendencijas išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Trečia dažnai pasikartojančių skausmų vieta – įvairios kilmės veido ir galvos skausmai“, – pasakoja pašnekovas.
Skausmą įvertinti svarbu
Kiekvienas gydytojas, atvykus pacientui į gydymo įstaigą, visada prašo įvertinti jaučiamo skausmo lygį. Tačiau, kadangi jį visi patiriame skirtingai, kuo tai gali būti naudinga medicininiams tyrimams? Gydytojo anesteziologo-reanimatologo teigimu, kadangi skausmo medicinoje galioja principas, kad tik pats pacientas jaučia savo skausmą, objektyvių būdų tiksliai jį įvertinti nėra. Vis dėlto, pasak gydytojo, skausmo gydymą lemia ne priežasties didumas ar rimtumas, o jo neigiama įtaka žmogui.
„Jei žmogus jaučia skausmą, tačiau jį gerai toleruoja, nesvarbu kokia būtų priežastis, jo mažinti nebūtina. Kitaip tariant, ligos, sukėlusios skausmą, ir paties skausmo gydymas – du savarankiški dalykai. Skausmo priežastis (liga sukėlusi skausmą) gydoma pagal jos gydymo rekomendacijas, o skausmas įvertinamas atskirai ir gydymas skiriamas tik tuo atveju, jei ženkliai trikdo žmogaus gyvenimo kokybę.
Na, o kaip kitaip sužinoti, ar stipriai skausmas veikia žmogaus fizinę bei psichologinę savijautą, funkcijas ar kitas gyvenimo kokybės sritis? Vienintelis būdas – klausti paciento. Paprastai skausmo medicinoje naudojami įvairūs standartizuoti klausimynai. Jų, deja, nelabai mėgsta nuo skausmo „pavargę“ pacientai, tačiau jie labai naudingi sveikatos priežiūros specialistams“, – teigia gydytojas.
Anot pašnekovo, skausmo diagnostika gydymo procese yra svarbus ir jautrus aspektas. Jis gali būti ūminės ar rimtos ligos priežastis, kuomet ligos gydymo uždelsimas gali lemti prastesnius gydymo rezultatus. O kitais atvejais skausmas gali būti susijęs su, pavyzdžiui, senėjimo procesais – sąnarių, stuburo, ar kitomis lėtinėmis gyvybei nepavojingomis būklėmis, kur skausmo valdymas ir bus didžiausia problema.
„Vis dėlto, pasitaiko, kad aiškios priežasties nerandama. Ir tai laikoma normaliu reiškiniu – net medicininiame skausmo apibrėžime tai pasakyta. Taip nutinka dėl kol kas vis dar riboto gebėjimo rasti audinio pažeidimą ir jį susieti su žmogaus nurodomu skausmu. Tipinis pavyzdys būtų nugaros skausmas, kai vyresniame amžiuje pakitimų stubure jau daug, tačiau skauda ne visuomet ir ne visose vietose, kur tų pakitimų randama. Paprastai, kai nerandama skausmo priežasties diagnozės formulavimas remiasi taip vadinamu „bendru klinikiniu vaizdu“.
Jei pacientų skundai, anamnezė, ligos požymiai atitinka kurį nors tipinį skausminį sindromą, tuomet priskiriama atitinkama klinikinė diagnozė. Jei paciento skausmo klinikinis vaizdas neatitinka kurio nors tipinio skausmo sindromo, tuomet paliekama „nepatikslinto skausminio sindromo“ diagnozė, kol paaiškės daugiau duomenų“, – sako jis.
Kaip aiškina A. Vaitkus, tokiais atvejais, kai skausmo priežastis neaiški, skausmas pradedamas gydyti pagal bendrąsias skausmo gydymo rekomendacijas. Jos yra universalios daugumai skausmo rūšių ar sindromų. Pavyzdžiui, vaistais, fizioterapinėmis priemonėmis, anesteziologinėmis intervencijomis ar psichologiniais metodais.
Kada griebtis vaistų?
Pasitaiko žmonių, kurie pajutus skausmo simptomus kreipiasi ne į gydytojus, o iškart bėga į vaistinę ir perka nuskausminamuosius. O dažnai ten bėgti ir neprireikia – vaistų nuo skausmo, veikiausiai, galime rasti kiekvieno žmogaus vaistinėlėje. Vis dėlto, iš karto griebtis vaistų nerekomenduojama.
„Paprastai vaistai nuo skausmo rekomenduojami tik kai skausmas tampa blogai toleruojamas. Ne nuo mažiausio prasidėjusio, ne nuo didžiausio toleruojamo, tačiau kai pradeda trukdyti. Jei skausmo priežastis aiški ar žinoma ir ji nėra pavojinga, tuomet galime trumpą laiką pavartoti vaistų. Tokiais atvejais skausmas mažėja ir praeina valandų ar dienų bėgyje.
Tačiau, jei nežinote, kodėl skauda ar be skausmo yra kitų simptomų ar požymių, pavyzdžiui, karščiavimas, silpnumas, pykinimas, vėmimas ar sutrinka kitos organizmo funkcijos – tuomet reikėtų tiesiu keliu žygiuoti pas gydytoją“, – sako A. Vaitkus.
Panašiomis įžvalgomis dalijasi ir „Camelia“ vaistininkas Rimvydas Blynas. Anot jo, prieš geriant nuskausminamuosius reikėtų žinoti skausmo priežastį. Jeigu tai staigus, stiprus skausmas, kuris trukdo susikaupti, judėti ir atlikti kasdienius darbus – tada reikėtų skausmą malšinti vaistais. Jeigu tai lėtinis skausmas, kurį jaučiame jau ilgą laiką ir kurio priežastis žinome – reikėtų ieškoti papildomų gydymo būdų.
Pavyzdžiui, jeigu tai yra nugaros skausmas ir tęsiasi jau ilgą laiką, reikėtų pasirinkti atitinkamus gydymo būdus, kurie padėtų malšinti skausmo keliamą diskomfortą – masažus ar kt. Vaistininkas aiškina, kad per ilgai vartojant nuskausminamuosius vaistus, galima sau dar labiau pakenkti ir ne tik ignoruoti ligą, bet ir pažeisti kitus organus.
„Kiekvienas žmogus turi jausti savo organizmo ribas. Jeigu skausmas nėra staigus ir stiprus – vartoti vaistų nėra būtina. Tačiau, jeigu žmogus skausmo nebegali kentėti ir jis trukdo susikaupti, atlikti kasdienius darbus, tada reikėtų vartoti nuskausminamuosius vaistus, o situacijai blogėjant – kreiptis į gydytoją. Jeigu žmogus pasirenka skausmą kentėti ir tai daro ilgai – taip ignoruojama skausmo priežastis. Būtina kreiptis į gydytoją, kai yra ūmus, stiprus, staigus skausmas, kurio priežasties nežinome.
Pavyzdžiui, įvyko trauma, kritome ir jaučiame skausmą sutrenkimo vietoje. Jeigu asmuo su žarnynu iki šiol neturėjo problemų, nereikėtų ignoruoti skausmo kairiajame šone, kuris gali būti apendicito signalas. Svarbu nepamiršti, kad stiprėjant skausmui ir nepavykstant jo numalšinti įprastais nereceptiniais vaistais, būtina kreiptis į gydymo įstaigą“, – aiškina vaistininkas.
Kaip pasirinkti tinkamą vaistų dozę?
Pasak R. Blyno, tiek vaikams, tiek suaugusiems kiekvienas vaistas tiksliausiai yra dozuojamas pagal svorį. Gydymo gairėse nurodyta, kiek vaisto per parą galima vartoti. Yra tokių vaistų, kurie gali būti vartojami dažnesniais laiko intervalais, bet taip pat yra tokių, kurie vartojami tik vieną kartą dienoje.
„Netaisyklingas vaistų dozavimas kelia riziką šalutiniam poveikiui pasireikšti. Kiekvienas pacientas turėtų vaistą rinktis atsižvelgiant į: vaisto dozę pagal svorį, veikimo trukmę, juntamo skausmo stiprumą, juntamo skausmo trukmę, patogumą – galima rinktis įvairių formų vaistų: tiek tabletes, tiek suspensijas ar kita“, – sako jis.
Pasitaiko situacijų, kai ilgą laiką vartojant vaistus, atrodo, kad jie staiga pradėjo neveikti ir skausmo numalšinti nepavyksta. Tada griebiamasi stipresnių medikamentų, o prieš tai vartoti atrodo nebetinkantys.
„Teiginys, kad ilgą laiką vartojus vieną vaistą, jo veikimas silpnėja arba išvis dingsta, nėra teisingas. Dažniausiai tokia situacija susidaro, kai žmogus ilgą laiką geria medikamentus, ignoruoja skausmo priežastį ir jo būklė blogėja. Pats vaistas veikia, tačiau jo jau nebeužtenka pablogėjusiai būklei įveikti“, – tikina R. Blynas.
Neretai pasitaiko ir pacientų, kurie vaistus vartoja netinkamai. Kaip aiškina vaistininkas, dažniausiai gyventojai vienu metu vartoja kelis nereceptinius vaistus, kurių veikliosios medžiagos yra tokios pačios. Taip pat pasitaiko tokių, kurie nesilaiko vaisto dozavimo – vartojama per dažnai arba per retai, per didelėmis ar per mažomis dozėmis. Yra ir tokių, kurie per anksti išgeria nuskausminamuosius vaistus ar juos vartoja prevenciškai.
Yra ir tokių, kurie medikamentus vartoja prevenciškai. Pavyzdžiui, laukdami operacijos, po kurios turėtų pasireikšti įvairaus tipo skausmai. Kaip pastebi gydytojas anesteziologas-reanimatologas A. Vaitkus, prevencinis analgetikų vartojimas galimas, tačiau tikrai ne visada.
„Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui prieš chirurginę operaciją ar kitokią intervenciją, kai yra akivaizdu, kad skaudės, net rekomenduojamas. Yra net toks terminas – prevencinė analgezija. Tačiau vėlgi, reikėtų pasiteirauti gydytojo, ar konkrečiu atveju tai nepakenks. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais priešuždegiminiai vaistai nuo skausmo gali paskatinti kraujavimą iš operacinės žaizdos, tai gali apsunkinti ar komplikuoti sėkmingai atliktą operaciją“, – sako A. Vaitkus.
