Pataria šiukštu neignoruoti skausmo
Skausmas, pasak gydytojų specialistų, yra normali žmogaus fiziologinė reakcija į organizmo pažeidimus. Pats skausmas savaime nėra liga, todėl, pradėjus jausti sopulį, privalu ieškoti jį sukeliančių priežasčių. Ūminis skausmas visais atvejais nurodo, kad šioji egzistuoja. Tai gali būti trauma, operacija ar kita staigi liga, prasidėjusi skausmu.
Paprastai ūminis skausmas trunka iki trijų mėnesių. Tačiau jei jis užsitęsia ilgiau, o pažeisti audiniai yra pilnai sugiję – tai jau signalizuoja apie lėtinį, patologinį skausmą.
„Aš asmeniškai niekada nerekomenduoju kentėti skausmo iki negalėjimo. Pavyzdžiui, paimkime ūminį pooperacinį skausmą. Vienas iš pasakymų „reikia pakentėti, juk pjovė“ yra labai klaidingas. Atlikti tyrimai rodo, kad kuo ilgesnį laiką kenčiamas stiprus pooperacinis skausmas, tuo didesnė rizika lėtiniam skausmui išsivystyti.
Tai reiškia, kad skausmas gali trukti ir tada, kai po operacijos pacientui viskas sugiję, o su chirurgija susijusios galimos komplikacijos yra atmestos“, – aiškina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos Skausmo valdymo centro gydytoja anesteziologė reanimatologė Liuda Brogienė.
Gydytoja priduria, kad, pavyzdžiui, kenčiant skausmą po operacijos, ligoniui gali išsivysti plaučių uždegimas, nes jis kvėpuoja paviršutiniškai, taip pat yra veikiama imuninė sistema, prasčiau gyja pooperacinės žaizdos. Problema ir tai, kad kai kurie pacientai nepaiso ir gydytojo paskirto gydymo skausmui suvaldyti.
„Dažniausiai jie galvoja „ai, pakentėsiu“, „na, dar nelabai skauda, kai bus stipresnis skausmas, išgersiu tuos vaistus“, „kam nuodyti organizmą, pakentėsiu“. Taip nesilaikydami režimo jie labai kenkia sau.
Išsivysčius lėtiniam skausmui, pacientas jus ne tik pastovų skausmą, bet atsiras nemiga, nuovargis, depresija bei kiti pokyčiai, kurie ves į nedarbingumą, finansinį nestabilumą, šeimos skyrybas ar savižudybę. Tų neigiamų pokyčių organizmui ir psichinei sveikatai yra labai daug“, – teigia anesteziologė reanimatologė.
Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) gydytojas neurochirurgas Dmitrij Aleksandrov priduria, kad amerikiečių mokslininkai yra nustatę, jog net 80 procentų, patiriančių stiprų lėtinį skausmą, serga depresija.
Padės „skausmo gydytojai“
Taigi, išsivystęs lėtinis skausmas gali tęstis labai ilgai, o nuolatiniai vizitai pas gydytojus problemos neišsprendžia, situacija negerėja. Tada pacientai praranda kantrybę ir įsivaizduoja, kad šį diskomfortą teks kentėti amžinai.
Visgi, išeitis yra. Šio tipo skausmą padeda numalšinti taip vadinamas „skausmo gydytojas“. LSMU Kauno klinikų Skausmo valdymo centro gydytoja pasakoja, kad tokias specializuotas skausmo gydymo paslaugas nuo 2018 metų teikia šie specialistai: gydytojai anesteziologai reanimatologai, gydytojai neurologai, neurochirurgai, taip pat kai kurių kitų specialybių gydytojai, praėję įvadinę skausmo medicinos programą ir turintys pažymėjimą.
„Iki 2018 metų šią paslaugą išimtinai teikė gydytojai anesteziologai reanimatologai, tačiau lėtiniam skausmui tapus tylia XXI amžiaus pandemija ir padidėjus poreikiui, specialistų sąrašas praplėstas. O „skausmo klinikos“ – tai įstaigos, kuriose būtent ir teikiamos specializuotos ambulatorinės ir dienos stacionaro paslaugos“, – pasakoja ji.
Kada kreiptis?
Į „skausmo klinikas“ ir jose dirbančius gydytojus reikėtų kreiptis ne tada, kai tik pradedami jausti pirmieji simptomai. KUL gydytojo neurochirurgo D. Aleksandrov teigimu, egzistuoja labai aiškūs gydymo etapai, kuriuos praėjus ir nepasiekus norimo rezultato, belieka kreiptis į „skausmo gydytojus“.
„Pradėkime nuo to, kad pirmiausia, kaip mes visi žinome, žmogus pradeda gydyti save pats. Ir tai yra pirmoji stotelė skausmo gydymo procese. Jeigu jo sveikata negerėja, jis kreipiasi į pirminę sveikatos priežiūros grandį – šeimos gydytojus, kurie ieško priežasčių ir pradeda medikamentinį skausmo gydymą.
Jeigu šeimos gydytojams išgydyti nepavyksta, jie pacientus siunčia pas tam tikrus siauros pakraipos specialistus: neurochirurgus, neurologus, traumatologus, reumatologus, chirurgus ir t.t. Priklausomai nuo priežasties, skausmo pobūdžio ir įtariamos pagrindinės ligos. Tai – trečioji stotelė skausmo valdyme ir gydyme. Jeigu siauros specializacijos specialistai problemos neišsprendžia, tuomet tikslinga žmogų nukreipti į ketvirtąją stotelę – „skausmo kliniką“, – aiškina neurochirurgas.
Anesteziologė reanimatologė L. Brogienė priduria, kad šie specialistai gydo tik išimtinai sudėtingus ūmaus skausmo atvejus bei lėtinį skausmą. Ji taip pat nurodo, kad iki tol pacientams turi būti atlikti išsamūs tyrimai skausmo priežasčiai nustatyti, jau pradėtas gydymas.
„Nespecializuotas skausmo gydymo paslaugas turi mokėti teikti kiekvienos srities specialistas. Juk tai – 5-asis gyvybės signalas, dažniausiai signalizuojantis apie organizme esantį pažeidimą. Pavyzdžiui, paciento su pilvo skausmu nesiųsime į „skausmo kliniką“. Pirma jį įvertins šeimos gydytojas ar gydytojas chirurgas, paskirs tyrimus ir, nustatęs priežastį, skirs gydymą.
Taip pat labai svarbu paminėti, kad kol pacientas laukia vizito pas skausmo paslaugas teikiantį specialistą, jo skausmą valdo šeimos gydytojas ar kitas gydytojas specialistas, kuris pacientą siunčia į „skausmo kliniką“, – aiškina specialistė.
Pasak jos, geriausia, kai siuntimą į „skausmo kliniką“ išrašo šeimos gydytojas ir jame aiškiai nurodo skausmo priežastį, pateikia tyrimus, taikytą gydymą, gretutines ligas ir ką pacientas naudoja joms valdyti. Visa ši informacija labai svarbi lėtinį skausmą gydančiam specialistui.
Kaip vyksta gydymas?
Pasak anesteziologės reanimatologės L. Brogienės, „skausmo klinikose“ pacientų gydymas pirmiausia prasideda nuo labai išsamios skausmo anketos pildymo. Vėliau seka detali gydytojo apklausa ir apžiūra, gretutinių ligų, naudojamų medikamentų, atsineštų tyrimų įvertinimas. Taip gydytojas nustato preliminarią lėtinio skausmo diagnozę ir sudaro skausmo valdymo planą.
Kaip aiškina medikė, planas dažniausiai yra daugiamodalinis – skausmas veikiamas keliais medikamentais ar invazinėmis procedūromis, kurios veikia skirtingus lėtinio skausmo kelius bei daugiadisciplininis, kai į gydymo planą įtraukiami kiti specialistai ir jų konsultacijos, kurios apima judesį, psichologinį skausmo aspektą, pagrindinę ligą, dėl kurios skausmas prasidėjo, ar gretutines ligas.
„Su pacientu aptariama, kokių realių tikslų turime pasiekti, ką keisti gyvenimo rutinoje, kuri besąlygiškai gali turėti įtakos lėtinio skausmo paūmėjimams ar trukdyti lėtinio skausmo gydymui. Kaip matote, viskas prasideda neinvazine procedūra. Be abejo, jei atvejis nėra sudėtingas ir skausmo priežastį galime pašalinti invazine procedūra, ji įtraukiama į planą ir gali būti atlikta tą pačią ar kitą suplanuotą dieną“, – pasakoja LSMU Kauno klinikų Skausmo valdymo centro gydytoja.
Ji pabrėžia, kad tikrai ne visiems į „skausmo kliniką“ atvykusiems pacientams reikalingos invazinės procedūros. Kartais gali užtekti ir kineziterapeuto pagalbos. Pasitaiko ir atvejų, kada dėl sunkių gretutinių ligų ir naudojamų medikamentų „skausmo gydytojai“ negali atlikti invazinių procedūrų. O pastarųjų yra labai įvairių – skausmą galima slopinti, kontroliuoti ir inaktyvuoti nervinę struktūrą.
Svarbi ir psichologinė būklė
Gydytojos L. Brogienės teigimu, dažniausia lėtinio skausmo priežastis – apatinės nugaros dalies skausmas, kuris sudaro 70 procentų visų atvejų. Daugėja ir tokių, kurie kreipiasi dėl lėtinio pooperacinio skausmo, o iki 15 proc. atvejų sudaro pacientai, kenčiantys onkologinius skausmus.
Egzistuoja ir faktorių, apsunkinančių lėtinio skausmo gydymą. Pavyzdžiui, gretutinės ligos, tokios kaip cukrinis diabetas, išeminė širdies liga, sunki osteoporozė ir kitos. Įtakos gali turėti ir prastai taikytas gydymas buvusiam ūminiam skausmui ar paties paciento klaidos, pavyzdžiui, režimo nesilaikymas. To pasekoje skausmas išplinta.
„Toks pacientas atvykęs į „skausmo kliniką“ pažymi skausmą beveik visame kūne ir nurodo ilgą kentėjimo trukmę. Per tą laiką paciento centrinėje nervų sistemoje dėl lėtinio skausmo įvykę sudėtingi pokyčiai, kurie sustiprina skausmą“, – sako ji.
Skausmo stiprumui didelę įtaką turi ir paciento psichologinė būklė bei vidiniai jo įsitikinimai. Pavyzdžiui, kaip pasakoja medikė, pacientas nurodo, kad jo skausmas yra 10 balų iš 10, tačiau įvertinus skausmo anamnezę, apžiūrą, tyrimus, nustatoma, kad skausmo priežastis viso labo sudaro tik 30 procentų. Likusieji 70 procentų – tai psichologinė būklė ir gretutinė liga – depresija.
„Mano taikomas gydymas (medikamentai ar invazinės procedūros) tą 30 proc. skausmo nuims, bet lieka 70 proc., kurie reikalauja kito specialisto įsikišimo, tačiau dėl asmeninių paciento įsitikinimų, kad su jo psichologine būkle viskas gerai, psichiatro bei psichologo konsultacijos pacientas atsisako“, – aiškina ji.
Specialistė dalijasi ir viena istorija, kai jos pacientei dėl išplitusios apatinės nugaros dalies skausmo, trukusio daug metų, be gydymo metu naudojamų medikamentų, veikiančių skirtingus skausmo kelius organizme bei invazinės procedūros, į gydymą teko įtraukti reabilitologus ir psichiatrą.
„Gavome nuostabų rezultatą. Pacientė pradžioje labai nenoriai žiūrėjo į psichiatro pasiūlytą konsultaciją, bet, jai sutikus ir pradėjus gydymą, paskutinio vizito metu aš jos net neatpažinau. Ji atrodė puikiai, pasitempusi, pasidažiusi, besišypsanti, pažyminti, kad skausmo nebejaučia“, – džiaugiasi gydytoja.
Svarbus nuolatinis darbas
Gydytojas neurochirurgas D. Aleksandrov aiškina: jeigu skausmo intensyvumas, praėjus mėnesiui nuo gydymo pradžios, sumažėja mažiau nei 30 procentų – gydymas laikomas neefektyviu. Skausmo intensyvumo sumažėjimas nuo 30 iki 50 procentų vertinamas kaip geras gydymo efektas. Jeigu skausmo intensyvumas sumažėja daugiau nei 50 procentų – tai vertinama kaip labai geras gydymo efektas.
Visgi, gydytojai nėra stebukladariai. Lėtinio skausmo kamuojami pacientai turėtų suprasti, kad skausmo gydymas ir valdymas yra ilgalaikis ir daugiapakopis procesas. Jame turi dalyvauti ne tik gydytojų komandos, bet ir pats ligonis. Neurochirurgas aiškina, jog suvaldžius skausmą, pacientui reikės laikytis tam tikrų taisyklių, gal net kardinaliai pakeisti savo gyvenseną.
„Pritaikius individualų kompleksinį gydymą nuimti skausmą trumpuoju laikotarpiu galima visiškai. Tačiau jeigu nebus sprendžiama pagrindinė skausmo atsiradimo priežastis, skausmas anksčiau ar vėliau sugrįš. Todėl būtinas ir paties paciento dalyvavimas skausmo gydyme.
Pavyzdžiui, jei pacientą kamuoja antsvoris, o jis ateina su nugaros skausmais, disko išvaržomis, norint turėti gerą ilgalaikį efektą, pacientas turėtų sumažinti antsvorį, pradėti nuolat užsiiminėti mankšta ir t.t. Todėl norėčiau pabrėžti, kad norint turėti gerą skausmo gydymo efektą, reikia tiek skausmo gydymo komandos, tiek paties ligonio nuolatinio dalyvavimo gydymo procese. Bendru kompleksiniu darbu galima pasiekti labai neblogą efektą“, – sako specialistas.
Gydytoja anesteziologė reanimatologė L. Brogienė taip pat pritaria neurochirurgo įžvalgoms ir priduria, kad labai didele dalimi paciento gydymo sėkmė priklauso nuo jo paties.
„Prisimenu vieną jauną pacientę, kuri kentėjo stuburo išvaržos sukeltą apatinės nugaros dalies ir kojos skausmą. Ją apžiūrėjus, sudariau gydymo planą, kuriame invazinis gydymas buvo pirmoje vietoje. Tačiau pacientė taip bijojo adatų, kad paskyrus medikamentinį gydymą, ji buvo perleista kineziterapeutams. Ji buvo labai motyvuota. Pakeitė daug neigiamą įtaką padariusių jos skausmui įpročių. Ir ką jūs manote, rezultatas buvo puikus“, – pasakoja medikė.
