Gyvenime neišvengiamos skausmingos patirtys, tačiau dažnam žiūrovui iškyla klausimas, ar ši lietuviško kino mene dažnai eskaluojama niūri tematika yra praturtinanti, galbūt priešingai, varanti į neviltį. Savižudybių problematiką atskleidęs filmas „Senas šautuvas“ – nei per daug negatyvus, nei pozityvus. Filme paliesta ir nusižudžiusios tema, ir gyvenančio su ta netektimi žmogaus istorija: kaip jį tai veikia, kaip išlikti, nepalūžti.

„Jei pažiūrėsime į šį filmą kaip į pasaką apie nelaimingą, užburtą, mirtina liga sergantį princą, galbūt suprasime, kad tokia pasaka mums, kaip vaikams gali būti priemonė perskaičius ją aptarti, kas ir kodėl užkerėjo princą, kokie šansai jį atkerėti... Šis filmas yra vienas iš galimų instrumentų, padedančių analizuoti sudėtingą temą ir konkrečias jame pateiktas situacijas bei aplinkybes. Filmai, kurie praturtina, yra verti švento laiko titulo. Viliuosi, kad ir šis filmas tam tikrai auditorijai gali būti svarbus“, – pasirinkimą kalbėti sudėtingomis, nepatogiomis temomis argumentavo režisierius.

Trumpametražiniame filme „Šventas laikas“ atsisukama į grigališkojo choralo tradicijos grožį ir kasdienybę. Dokumentinį filmą festivalio „Scanorama“ metu galite pažiūrėti čia.

Vardan gyvenimo

Kalbėdamas apie tai, kokius momentus galima pavadinti šventu laiku, į penktą dešimtį įkopęs J. V. Tūras sakė, kad juo tampa tos gyvenimo atkarpos, kurios negriauna tavęs, kurių išgyvenimas padeda išlikti gyviems, pripildytiems prasmės, jaustis harmoningesniems ir naudingiems.

„Gyvenime savo laiką galime padalinti tarnystei, laisvalaikiui ir šventam laikui. Tarnystės laikas gali būti skirtas nemylimam arba mylimam darbui. Laisvas laikas – pramogoms arba savišvietai. O šventas laikas skirtas dvasiai – tam, kas ją pakylėja, nuskaidrina, apvalo: knygai, menui, muzikavimui, tylai ar maldai“, – kalbėjo jis.

Bendrame chaose gana sunku susivokti: visi blaškosi, skubėdami nesusimąsto arba nuolatos abejoja, kokiu turiniu užpildyti dieną, kad vakare atsigulęs pajustum ne momentinę, ne apgaulingą, bet ilgalaikę, tvirtai apčiuopiamą prasmę ir užmigtum ramus dėl to, kad dieną nugyvenai naudingai, ir ne tik sau.

Pagrindinis J. V. Tūro kelionės tikslas ir pastovi siekiamybė – vardan gyvenimo atsisakyti savinaikos, perfekcionizmo, darboholizmo, godumo, puikybės, priklausomybių, savigailos, susireikšminimo.

„Pasirinkimų begalybė. O į Jūsų klausimą, kokį laiką laikyčiau švenčiausiu, turbūt atsakyčiau, kad kūdikio laukimo, buvimo su šeima“, – į pamatines vertybes atsigręžė pašnekovas.

Jis prisipažino šiuo metu dedantis visas pastangas, kad kuo daugiau pabūtų „šventame laike“: „Kai viskas sukasi lyg skalbimo mašinoje, tai gana sudėtingas, bet taurinantis, motyvuojantis bei prasmingas tikslas. Gyvenime trūksta ramybės, kurią suteikia šventas laikas.“

J. V. Tūras su žmona Jurga Marijos radijuje, 2019
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Piligrimų miegas šventas

Piligriminė kelionė, J. V. Tūro įsitikinimu, yra puikus švento laiko pavyzdys. „Išvykdamas į rekolekcijas išlipi iš „skalbimo mašinos“, kuriam laikui tampi visiems neprieinamas, lyg ir nepakaltinamas, gali bet kada kelyje sustoti, pasigrožėti dangumi, saule, žvaigždėmis, gali pasimelsti, pabūti su Dievuliu taip, kaip tu jį supranti. „Pasigydyti“. Tuomet sugrįžęs sveikesnis padauginti šventą laiką būdamas su šeima ir draugais. Iš to gražaus pasibuvimo pajunti prasmę vakare. Tikro, ramaus pasibuvimo ir visų su visais kontakto“, – patyrimu dalijosi režisierius, kuris
per pusės metų kelionę Švento Jokūbo keliu nuo Vilniaus iki Santiago de Compostelos miesto Ispanijoje pėsčiomis įveikė 4500 kilometrų.

Šios piligriminės kelionės patirtį J. V. Tūras užfiksavo dokumentinėje kino juostoje „Sapnuoju, kad einu“. Šis režisieriaus darbas tapo tarptautinio kino festivalio Kotbuse (Vokietija) programos „Focus“ atidarymo filmu, o jos nacionalinė premjera įvyko Europos šalių kino forume „Scanorama“.

Netrunku filmo pavadinimą paversti klausimu: dar sapnuojate, kad einate? „Manau, kad mieste susapnuoti kažką padoresnio beveik neįmanoma. Tą sakiau ir keliaudamas filme. Normaliems sapnams būtinas šventas laikas. Sakoma, kad piligrimų miegas šventas“, – šypsodamasis sakė pašnekovas.

Jokūbas Vilius vaikystėje su seneliu Broniumi ir šunimi Bulka
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Saulėtos vaikystės atostogos – pas senelius

Visos J. V. Tūro saulėtos vaikystės atostogos prabėgo Zarasuose prie ežerų pas diedukus ir be galo jį mylėjusią prosenelę. Režisieriaus tėtis buvo zarasietis.

Iki J. V. Tūrui pradedant eiti į mokyklą, šeima gyveno Vilniuje, Užupyje. „Tėveliai nuomojosi mažą anglimi kūrenamą butuką su vienu langu ir tualetu lauke. Aš, suprantama, turėjau savo kilnojamą (juokėsi.). Pro lauko duris iš gatvės patekdavai tiesiai į tą vienintelį su didele krosnimi kambarį, kuris buvo ir virtuvė, ir miegamasis. Kai po Kalėdų, praleistų Zarasuose grįždavome namo, tai arbatinuke rasdavome užšalusį vandenį“, – pasakojo jis.

Kai susirgdavo, mažasis Jokūbas Vilius mėgdavo įsitaisyti ant palangės. Taip budėdavo, laukdamas iš darbo grįžtančių tėvų. „Kartais tekdavo pabūti vienam, ir tos laukimo valandos prailgdavo: penkiamečiui būdavo nejauku atsisukti nuo lango į kambario šešėlius. Tupėdavau kaip paukščiukas ir pro langą tarsi kino ekrane stebėdavau šaligatviu praeinančius žmones, kurie buvo taip arti, kad regis, galėdavai juos ranka pasiekti“, – pasinėrė į prisiminimus režisierius.

Už kokių 30 metrų nuo namų buvo duonos parduotuvė. Ji berniukui pasirodė labai toli, kai pirmą kartą buvo išsiųstas pirkti duonos. „Daug ten Užupy visko įvyko, nors viskas taip suspausta man atrodė, kaimynų vaikų buvo tik keli. Visai kitaip būdavo atvykus į Zarasus. Tarsi pasaulis atsiverdavo su beribiais toliais ir erdvėmis. Ežerai, draugų pilni kiemai. Laukdavau susitikimo su jais, o jie su manimi. Vaikas buvau labai geras, – valiūkiškai šypsojosi. – Visus mylėjau ir visi mane mylėjo. Net draugų tėvai laukdavo manęs. Nemeluoju. Oi... daug galėčiau pasakoti.“

„Gyvenime savo laiką galime padalinti tarnystei, laisvalaikiui ir šventam laikui. Tarnystės laikas gali būti skirtas nemylimam arba mylimam darbui. Laisvas laikas – pramogoms arba savišvietai. O šventas laikas skirtas dvasiai – tam, kas ją pakylėja, nuskaidrina, apvalo: knygai, menui, muzikavimui, tylai ar maldai“
Jokūbas Vilius Tūras


Pasirinkimą drąsino tėvas

Paprašius prisiminti patį profesijos pasirinkimo momentą ir pasiteiravus, ar nebuvo iškilę jaunuoliškų dvejonių kur link pasukti, ir ką veikti ateityje, J. V. Tūras pripažino, kad į režisūros ar aktorinio meistriškumo profesijas tikrai nedaug kas ateina prieš tai bent kartą rimtai nepagalvojęs.

Dažniausiai stoja dramos, fotografijos būrelius lankę jaunuoliai. Kitus, žalesnius dažnai išgąsdina stojančiųjų margumynas ir būsima konkurencija. „1989-aisiais mane suglumino stojančiųjų gausa. Pasirinkimą drąsino tėvas. Įstojus į režisūrą, vėliau abejoti savo pasirinkimais jau neleido dėstytojai. Ne iš karto, bet pradėjau gauti gerus pažymius iš visų disciplinų. Tiek už kalbos kultūrą (už rūpestį ir kantrybę be galo dėkingas a.a. Valerijai Vaitkevičiūtei), tiek už meno ir kino istoriją (kokia nuostabi, griežta ir tuo pačiu gailestinga buvo a.a. Mariana Malcienė), tiek už savo studentiškus filmus ir etiudus. Dėstytojai mane geranoriškai palaikė“, – į studijų laikus nusikėlė J. V. Tūras.

J. V. Tūro tėvas Vladas Ričardas Tūras
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Pirmą savo vaidybinį filmą „Noras“, kuriame vaidino kursiokai, J. V. Tūras nufilmavo 1991 -aisiais, a.a. tėvo foto dirbtuvėje Žvėryne. Šiandien režisierius žemai lenkėsi visiems didelio kurso vadovams, nuostabiems režisieriams ir mokytojams – a.a. Henrikui Šablevičiui, a.a. Vytautui Čibirui, a.a. Algimantui Galiniui ir Juozui Javaičiui, kuris iki šiol darbuojasi pilna koja. „Labai mylėjau ir tebemyliu tiek teatrą, tiek kiną“, – užsidegimo neslėpė režisierius.

Visada darė tai, ką galėjo, kai kada – sukandęs dantis

Tačiau per pastaruosius trisdešimt metų jam yra tekę dirbti visokių darbų. Nepriklausomybės pradžioje, dar studijuodamas krovė į sunkvežimius banditų vogtą varį, dirbo su neįgaliais suaugusiais ir vaikais, staklėmis kapojo popierines girliandas, remontavo butus, dirbo taksistu, fotografu, scenaristu, dailininku, kūrė video klipus, statė spektaklius, filmavo reklamas ir filmus.

Ir šiandien šalia J. V. Tūro pavardės nutįsta ilga eilutė: scenarijaus autorius, režisierius, operatorius. Iš kur toks daugialypiškumas? Režisierius svarstė, kad tai, matyt, atėję iš vaikystės: daug sportavo, patiko žaisti šachmatais su dieduku, vėliau išbandė penkiakovę, karatė, aikido, žolės ir ledo rutulį.

„Be to, vidurinėje trejus metus mokiausi sportinėje plaukimo klasėje pas nuostabią trenerę Ireną Karaliūnienę, užsiėmiau akademiniu irklavimu. Būdamas penktoku po pamokų Lazdynų 34-oje vidurinėje su knygomis lėkdavau į treniruotę Lazdynų baseine, tuomet troleibusu važiuodavau namo į Viršuliškes ruošti pamokų... Niekam neatrodė, kad kažko per daug. Ir knygas skaičiau, ir filmus žiūrėjau, muzikos plokšteles nuomojausi. Mano pažįstami vaikai visi judėjo panašiomis trajektorijomis“, – pastebėjo J. V. Tūras.

Dabar jis tikino suvokiantis, kad vitališkumui didžiausią įtaką turėjo gausūs itin veiklių, sportiškai auklėtų vaikų būriai kiemuose. „Futbolo kieme vienas nepažaisi. Taip ir išjudindavome vienas kitą. Visi buvome draugai – lietuviai, lenkai, rusai, kazachai, žydai. Didelis įvykis buvo, kai tėvas su savo draugais mane keturiolikmetį mėnesiui paėmė į Pamyro kalnus. O dėl talentų ir susifokusavimo tegaliu pasakyti, kad visada dariau tai, ką galėjau ir kaip įstengiau, kai kada sukandęs dantis, prisiversdamas iš paskutiniųjų“, – atviravo režisierius.

Svarbiausia nebijoti ieškoti

Čempionu ar oligarchu netapo, bet dėl to visiškai nesigaili: „Gera būti Gariu Kasparovu ar Akira Kurosawa, bet ne visiems lemta. Vienas arkliukas gerai, bet veiklų įvairovė gali taip pat netikėtai išgelbėti iš sąstingio ir būti naudinga bei prasminga. Svarbiausia nebijoti bandyti, ieškoti naujo, keistis.“

Skirtingais laikotarpiais, skirtingi autoritetai. Bet, toli ieškoti nereikėjo – šeimoje daug įkvepiančių asmenybių: senelė Aldona iš mamos pusės buvo istorijos mokytoja. Senelis docentas Leonardas Drotvinas ir jo brolis prof. Vincentas Drotvinas abu buvo kalbininkai, dėstė Vilniaus universitete ir anuometiniame Pedagoginiame institute.

Svarbiausi mokytojai J. V. Tūrui buvo tėvas ir mama. Mama – švelnumo ir meilės, tėvas – kūrybiškumo, stoiškumo, kantrybės ir ištvermės pavyzdys.

„Mano mama Vilija Tūrienė – filologė, gidė, vėliau ėmėsi verslo ir tapo nedidelės leidybinės-turistinės agentūros savininke. Parašė knygą apie Vilniaus istoriją ir architektūros paminklus „Dešimt Šventaragio mįslių“. Tėvas Vladas Ričardas Tūras rašė eiles, muzikavo, kūrė dainas, su bičiuliais dailininkais ir literatais diskutuodavo filosofinėmis temomis. Dirbo didelės leidyklos fotografu, buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys“, – apie tėvelius pasakojo J. V. Tūras.

Kuriantys žmonės mėgsta kalbėti apie įkvėpimus. J. V. Tūras sutiko – yra daug variacijų šia tema. „Bet gal nesiplėsiu. Pasakysiu šventvagiškai: Dievas – mano mūza“, – baigdamas pokalbį sakė darnos su savimi ir aplinka siekiantis režisierius.