Filmo pavadinime galima įžvelgti savotišką toliaregiškumą, atrasti sąlyčio taškų su šiandiena. Ir visai nesvarbu, kad „Išgyventi vasarą“ siužetas pasakoja ne apie pandemiją, o apie ambicingą pradedančią psichologę Indrę (aktorė Indrė Patkauskaitė), kuri sutinka į kliniką pajūryje nuvežti du pacientus: bipoliniu sutrikimu sergantį Paulių (aktorius Paulius Markevičius ) ir savyje užsisklendusią Justę (aktorė Gelminė Glemžaitė). Ši vasariška kelionė tampa pirmuoju žingsniu pasveikimo link. Pats žodis „išgyventi“ dabar aktualus daugeliui – filmų kūrėjams taip pat.

Svarbiausia – žiūrovai, dalinimasis jausmais

Tačiau M. Kavtaradzė skųstis nelinkusi, tikino, kad kol kas viskas einasi gan neblogai. „Didžiąją dalį darbų galiu daryti, rašau. Bet yra tokių, kuriems veiklos visiškai sustoję – atlikėjai, aktoriai, restoranai, barai... Negaliu per daug skųstis, džiaugiuosi, kad galiu dirbti“, – kalbėjo ji.

M. Kavtaradzė kaip tik dabar ruošiasi naujam filmui, kitiems projektams. „Užsiimu ne pačia filmo gamyba, bet vyksta pasiruošimo darbai – dirbu su scenarijumi, pamažu judinu naują projektą“, – vardijo veiklas ji.

„Išgyventi vasarą“ pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu, sulaukė didžiulio susidomėjimo tarptautiniuose kino festivaliuose. Juostos premjera įvyko prestižinio Toronto kino festivalio seansuose. Taip pat jis buvo paskelbtas „Sidabrinių gervių“ geriausiu ilgametražiu vaidybiniu kino filmu 2019 m. ir išrinktas nugalėtoju „Vox Populi“ kategorijoje – savo balsą už mėgstamiausią filmą galėjo atiduoti portalo Delfi skaitytojai. Aktorė I. Patkauskaitė už vaidmenį šiame filme „Sidabrinėse gervėse“ buvo paskelbta geriausia aktore.

Marija Kavtaradzė
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.


Paklausta, ar judėti į priekį skatina įvertinimai, M. Kavtaradzė sakė, kad tai įkvepia. Džiugu, kad filmą atrado žiūrovai.

„Labiausiai buvo neramu dėl to, ar atras filmas žiūrovą. O kai matai, kad žiūrovai reaguoja, supranta – tampa aišku, kad ne dėl savęs kuri. Kinas gali tapti pokalbiu su platesne auditorija. Šiame mene svarbiausia yra žiūrovai ir dalinimasis jausmais“, – pažymėjo ji.

Apdovanojimai, anot M. Kavtaradzės, kūrėjams reikalingi, o kas teigia priešingai, dažniausiai juos yra jau gavęs. „Lengva būti kukliam ir sakyti, kad apdovanojimai nieko nereiškia, jei iš tikrųjų esi vertinamas“, – šypsodamasi sakė ji.

Iš vienos pusės, tai kolegų įvertinimas, nes balsuoja daug kino industrijos žmonių. Iš kitos – filmas gauna daugiau dėmesio. „Nėra nieko arogantiško pripažinti, kad įvertinimai svarbūs ne tik režisieriams, bet ir visai komandai“, – pažymėjo pašnekovė.

„Deganti“ tema

Šiandien nemažai kalbama, kad esame gan niūroka tauta, turime problemų su psichine sveikata, vis daugiau žmonių serga depresija, opi savižudybių problema. Tačiau M. Kavtaradzė sakėsi jautrią tematiką pasirinkusi intuityviai, o ne dėl jos aktualumo.

„Tarsi iš būtinybės, ilgiau nesinorėjo laukti – man pačiai tai „deganti“ tema. Žiūrovas pajaučia, kad tie dalykai, apie kuriuos kalbi – tau svarbūs. Jeigu pragmatiškai galvočiau, kokia tema aktualiausia šiuo metu – jaustųsi, nebūtų nuoširdu. Temos gali būti įvairios, nebūtinai asmeniškai liečiančios autorių ar skausmingos, bet jis pats turi „degti“ ta tema“, – aiškino režisierė.

Aktorės G. Glemžaitės manymu, apskritai, psichinės sveikatos temomis yra per mažai kalbama: „Akivaizdu, trūksta informacijos, normalaus požiūrio. Žmonės jaučiasi vieni. Liūdna statistika, tiek psichologinių susirgimų, tiek savižudybių – kalba pati už save. Didžiulė problema, negalima jos tiesiog ignoruoti. Svarbu apie tai kalbėti.“

Kaip gerai filme pastebėta – su palūžusiu žmogumi negana gražiai pabendrauti ar nukeliauti prie jūros, tai toli gražu problemų neišspręs. „Filme kalbama apie tai, kad tokio pobūdžio problemos daug rimtesnės. Negali sakyti, „išeik į kiemą pasivaikščiot, viskas praeis“. Reikalinga profesionalų pagalba, nors ir ji ne visada padeda. Apskritai, būkime vieni kitiems empatiškesni, pakantesni – niekada nežinai per ką eina kitas žmogus“, – sakė G. Glemžaitė.

"Kitokie pasikalbėjimai" su Gelmine Glemžaite / Foto: Ignas Gaižauskas


Jau rašydama scenarijų M. Kavtaradzė žinojo, kokie aktoriai atliks pagrindinius vaidmenis, su jais yra dirbusi ir anksčiau. „Pasitikėjau, nes žinojau, kad jie gali, yra profesionalūs, jautrūs. Manau, kad Indrė, Gelminė ir Paulius puikiai atliko vaidmenis, kuo džiaugiasi ir patys. Vaidmenis kūrėme kartu, ieškojome tinkamiausių būdų tai istorijai papasakoti“, – apie kūrybos procesą pasakojo ji.

Aktorė G. Glemžaitė yra viešai prisipažinusi, kad pati kenčia nuo bipolinio sutrikimo (psichinės sveikatos būklė, sukelianti staigią nuotaikų kaitą), tačiau filme „Išgyventi vasarą“ šis negalavimas atiteko Pauliaus vaidmeniui. Kodėl Gelminė negavo to vaidmens, juk būtų gan patogu?

„Ne pagal tai renkuosi aktorius, iš tikrųjų. Aktoriai dėl to ir yra aktoriais – jie gali suvaidinti. Nesu linkusi galvoti, kad vaidinti būtinai turi tai, ką esi išgyvenęs. Scenarijuje – Paulius turėjo tą sutrikimą, per daug nesvarsčiau keisti, ta realybė nebūtina“, – įsitikinusi režisierė.

Pasak jos, įdomu, kai personaže gali atrasti sąsajų su savimi, bet labiau intriguoja sukurti kažką kito. Tai tarsi iššūkis. Jei vaidintum tik save – greit nusibostų.

Sakoma, kad save gali suvaidinti tik kartą. Neva, jei esi geras aktorius – turi nuo savęs nutolti. „Galbūt, bet su šiuo argumentu galima ginčytis – mes patys nuolat keičiamės, turime daug pusių. Viename filme remiesi vienais dalykais, kitame – kitais. Vienur atsiranda vienos savybės, kitur – kitos. Žmogus neišsemiamas šaltinis kūryboje“, – neabejojo pašnekovė.

Jei emocijos tikros, tikroviškas ir siužetas

Dabar kino pasaulyje vis labiau vertinamas tikroviškumas. Visgi ar filmui tikrai jo reikia? Kino kritikai kalbėdami apie „Išgyventi vasarą“ pabrėžia, kad šiame darbe fantazija puikiai persipina su tikroviškomis emocijomis. Vienas siužeto epizodas tikrai panašus į fantastikos sritį: psichologė lydi pacientus prie jūros.

„Užtat emocijos tikros. Jei kuriant bet kokį filmą, jame būtų tikros emocijos, tu galėtum susitapatinti su personažais, suprasti, kaip jie jaučiasi, su kuo kovoja... Tuomet sakytume, kad tai tikra, nors pats filmas, tarkim, apie ateivius. Nemanau, kad viskas turi būti šimtu procentų realistiška ir apskaičiuota. Tik tai, kas svarbiausia – jausmai, išgyvenimai. Na, ir detalės, parodančios įsigilinimą į temą, jos išmanymą. Visa tai daug svarbiau už tai, ar siužetas logiškas, ar ne“, – aiškino kino kūrėja.

2015-aisiais M. Kavtaradzė apdovanota „Sidabrinės gervės kiaušiniu“ už geriausią studento darbą, 2017-aisiais drauge su kolega scenaristu Andriumi Blaževičiumi ir seserimi dramaturge Tekle Kavtaradze pelnė „Sidabrinę gervę“ už geriausią kino scenarijų filmui „Šventasis“.

Nors kino industrijos pasaulyje M. Kavtaradzė sukasi apie dešimtmetį, prisipažino besijaučianti taip, tarsi ką tik būtų pradėjusi savo karjerą. „Visai neseniai sukūriau savo pirmąjį pilnametražį filmą, visai kita specifika. Ko išmokau per laiką? Daug tokių, atrodytų paprastų dalykų, vienas jų – turi tikėti tuo, ką darai, jausti atsakomybę už savo kūrybinį sprendimą“, – kalbėjo režisierė.

Tačiau režisieriaus darbas, M. Kavtaradzės įsitikinimu, neturi būti kančia. „Kaip iš senų įsivaizdavimų, esą menininkas turi kentėt. Kitas dalykas – filmo nekuri vienas. Tad vienas svarbiausių dalykų – turi sugebėti susikalbėti su komanda, dirbti komandoje“, – pažymėjo ji.