Ne visi vairuotojai suvokia galimas rizikas

Tai, kad vairuojant draudžiama naudotis telefonu be laisvųjų rankų įrangos, žino tikriausiai kiekvienas. Tačiau anaiptol ne visi susimąsto apie galimas tokio draudimo nepaisymo pasekmes ir reguliariai laužo nustatytas kelių eismo taisykles.

Suprasti tikrąją tokio elgesio grėsmę neretai trukdo klaidingi įsitikinimai, esą žvilgtelėjimas į telefoną – atima vos kelias sekundes laiko, tad nieko blogo nutikti negali. Retas susimąsto, kad važiuojant gyvenvietėje leistinu 50 km/h greičiu, per kelias sekundes transporto priemonė pajudės maždaug 40 metrų. Visą šį atstumą transporto priemonė nuvažiuoja praktiškai nekontroliuojama, nes vairuotojo dėmesys sutelktas į pašalines veiklas. Laiku nepastebėjus kelyje esančios kliūties – perėją kertančių pėsčiųjų, netikėtai išbėgusio gyvūno ir kt. – sustabdyti transporto priemonę ir išvengti nelaimingo atsitikimo nepavyks.

Ypatingą grėsmę keliuose kelia nuolatiniai pažeidėjai, taip vadinami „rizikingi“ vairuotojai, kurie nesuvokia keliuose galiojančių eismo taisyklių prasmės ir svarbos, nevertina galimų savo elgesio pasekmių ar apskritai numoja ranka į visiems galiojančias taisykles. Anot psichologės Jūratės Selilienės, rizikingą vairavimą dažnai lemia paties vairuotojo atsakomybės trūkumas, tam tikros rizikos nesuvokimas.

„Dažniausiai rizikingą vairavimo stilių renkasi vairuotojai, kurie pasižymi didesniu impulsyvumu, agresyvumu, priešiškumu, labiau išreikštu aštrių pojūčių siekimu. Rizikingai vairuodami, žmonės laikosi klaidingų nuostatų: „man nieko neatsitiks“, „o kas čia blogo“, – pasakoja psichologė. – Konsultuodama kelių eismo taisyklių pažeidimus padariusius žmones, pastebėjau porą esminių rizikingo vairavimo priežasčių – tai noras pasirodyti prieš kitus žmones ir nesuvokimas, kad tam tikras elgesys gali turėti skaudžių pasekmių. Neretai tai susiję su dėmesio siekiu, noru būti pripažintam, iliuziniu suvokimu, kad gali viską kontroliuoti, žmogaus savivertės klausimu, t. y., stokodami pasitikėjimo savimi, žmonės linkę pranašumą rodyti kitais dalykais.“

Kelyje svarbu ne tik matyti, bet ir girdėti

Statistikos, kiek eismo įvykių nutinka dėl vairuotojų naudojimosi telefonais ir kitais išmaniaisiais įrenginiais vairavimo metu, nėra. Tačiau saugaus vairavimo specialistai tikina – naudojimasis telefonu vairuojant ir į kitas pašalines veiklas nukreiptas dėmesys – viena iš eismo įvykių priežasčių.

Foto: Organizatorių nuotr.

Dažnu atveju nepagalvojama, kad ne tik naudojimasis telefonais, bet ir garsus muzikos klausymasis, turintis įtakos ne tik žmogaus klausai, bet ir koncentracijai. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmogaus smegenys nėra pajėgios tolygiai vykdyti kelias užduotis vienu metu – jei vienai veiklai skiriama daugiau dėmesio, savaime jo sumažėja kitai veiklai. Todėl pernelyg garsi ir aplinką užgožianti muzika blaško dėmesį, sulėtina reakcijos laiką, trukdo tinkamai vertinti kelyje esamą situaciją.

„Norisi pabrėžti, kad žmogus kokybiškai savo dėmesį gali išlaikyti ties vienu dalyku. Jei pėsčiasis eina per perėją, klausydamasis muzikos, ar vairuotojo automobilyje ji skamba garsiai, jo dėmesio laukas sukoncentruotas į garsą, o tai sumažina dėmesingumą kitose srityse. Esami garsai sužadina emocijas ir tai gali turėti įtakos žmogaus veiksmams, gali sutrikti dėmesys ir koncentracija į tuo metu atliekamą veiksmą, pavyzdžiui, vairavimas gali tapti agresyvesnis arba priešingai – vairuotojas gali pernelyg atsipalaiduoti, daryti klaidų kelyje, – sako psichologė J. Selilienė. – Tiek vairuotojams, tiek pėstiesiems svarbūs abu jutimai – klausa ir rega. Ir kartais reikia visai nedaug, kad vairuodami sulauktume skaudžių pasekmių dėl neišgirsto garso ar nepastebėto objekto. Juk tik būdamas dėmesingas tam, ką veikia, žmogus gali apsaugoti save ir kitą.“

Pėstiesiems taisyklės taip pat galioja

Neretu atveju nelaimingų atsitikimų keliuose priežastimi tampa ne tik neatsakingas vairuotojų elgesys, bet ir pačių pėsčiųjų nerūpestingumas. Į telefoną nukreiptas žvilgsnis ir ausinės ausyse – dažnas vaizdas, kurį galima pamatyti, stebint šaligatviais žingsniuojančius pėsčiuosius. Tačiau ne kiekvienas jų įvertina, kad net ir pėstiesiems skirtuose takuose gali pasitaikyti įvairių kliūčių – dviratininkų, riedutininkų ir kt. – todėl rūpinantis savo saugumu dėmesį reikėtų sutelkti ne į telefono ekraną ar muzikos klausymąsi, o į situaciją kelyje.

Kaip pastebi psichologė J. Selilienė, tokio elgesio priežastimi gali būti ne tik galimos rizikos neįvertinimas, bet ir nesąmoningas elgesys: „Daugybę dalykų mes darome automatiškai, sąmoningai nesuvokdami savo elgesio motyvų. Žmogus dažnai vienu metu atlieka kelis darbus – skaito ir valgo, vairuoja ir sprendžia telefonu svarbius klausimus ir t. t. Nuolat klausydami muzikos, vaikščiodami su ausinėmis, tiesiog nesusimąstome, kad toks elgesys tam tikrose situacijose gali būti rizikingas pačiam ir kitiems.“

Foto: Organizatorių nuotr.

Bene didžiausią susirūpinimą kelia netinkamas pėsčiųjų elgesys, kertant važiuojamąją kelio dalį perėjose ir ne tik jose. Nors kelių eismo taisyklėse nurodyta, kad prieš įžengdami į važiuojamąją dalį ir eidami ja, pėstieji turi vengti bet kokių dėmesį atitraukiančių veiksmų, – tam priskiriama ir naudojimąsi mobiliaisiais telefonais ar muzikos klausymasis – rekomendacijų laikosi toli gražu ne visi.

Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, praėjusiais metais net 23 proc. eismo įvykių, kuriuose žuvo žmonės, įvyko dėl pėsčiųjų padarytų kelių eismo pažeidimų. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas eisme savarankiškai dalyvaujantiems nepilnamečiams. Kaip pastebi psichologė J. Selilienė, jų saugumas didžiąja dalimi priklauso nuo atsakingo suaugusiųjų požiūrio į eismo kultūrą.

„Žmogaus įsitikinimai, susiję su savimi, aplinkiniu pasauliu, pradeda formuotis vaikystėje. Jie nulemia žmogaus požiūrį į situaciją, veikia mąstymą, jausmus ir elgesį. Tėvai savo elgesiu formuoja, kas yra normalu ir leistina, o kas netinkama, – paaiškina psichologė. – Tarkim, jei tėtis ar mama vedasi dviratį per pėsčiųjų perėją, tikėtina, kad ir vaikas taip elgsis. O jei eidami per perėją tėvai kalbės telefonu, vaikui toks elgesys taps norma, nes vaikai mokosi stebėdami aplinką.“

Nors įprasta manyti, kad už saugumą kelyje didžiausią atsakomybę turėtų prisiimti vairuotojai, pėstieji turėtų prisiminti, kad iš tiesų kiekvienas iš mūsų pirmiausiai yra atsakingas pats už save.