Vaikų saugumas didžiąja dalimi priklauso nuo suaugusiųjų atsakomybės: jų požiūrio į eismo kultūrą, vaikų saugumo priemonių užtikrinimo. Tačiau net ir elementarių saugumo reikalavimų laikosi tikrai ne visi. Neretai vaikai važinėja be šalmų ir apsaugų, tamsiu paros metu nesegi šviesą atspindinčių elementų. Dviračiais lekiančius ir suaugusiųjų neprižiūrimus nepilnamečius galima pamatyti net ir gatvėse, esant intensyviam transporto priemonių judėjimui. Kartais neatsakingai elgiasi ir patys tėvai – kūdikius vežioja neprisegtus automobilyje, o vyresnius vaikus – pasistatę ant elektrinių paspirtukų.

Sunerimti verčia ir nepaaiškinimas, neadekvatus kai kurių nuomonės formuotojų elgesys. Štai prieš kelias dienas viena tokių instagremerių demonstarvo vaizdo įraša, kaip jos maždaug aštuonerių–devynerių metų dukra, sėdėdama ant tėčio kelių, vairuoja automobilį.

Štai vilnietė Jurgita, neseniai su penkiamete dukra apsilankiusi žaidimų aikštelėje su greta įrengtais dviračių bei pėsčiųjų takais, sako nemaloniai nustebusi.

„Aikštelėje pamačiau visišką chaosą: suaugusieji sau plepa ar spokso į telefonus, o vaikai kūlversčiais verčiasi, griūna, vienas kitą užkliudo su įvairiomis transporto priemonėmis – paspirtukais ar dviračiais. Dideliam mano apmaudui – beveik visi be šalmų, kai kurie dar ir patys su telefonais rankose, o tėvams į tai tarsi nusispjauti“, – nemalonia patirtimi dalinasi Jurgita.

Pasak moters, ji greitai nusprendė pasiieškoti kitos vietos penkiametės pramogoms: „Man regis, kad vaikus reikia ypač saugoti. Juk šalmus, važiuodami dviračiais ar paspirtukais, turėtume būti užsidėję ir mes, suaugusieji, tad, kalbant apie vaikus, tai nediskutuotinas dalykas – šalmai važiuojant dviračiais ar elektriniais paspirtukais nepilnamečiams yra privalomi“.

Vaikai – tėvų elgesio atspindys

Vaiko paruošimas dalyvavimui eisme – tai nuoseklus darbas ir atsakinga tėvų misija, kurią, visų pirma, tėvai turėtų vykdyti rodydami vaikams tinkamą pavyzdį ir patys elgdamiesi atsakingai.

Foto: Shutterstock

Kaip pastebi Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Psichologijos katedros docentė Dr. Laura Šeibokaitė, saugaus eisimo vaikai pradeda mokytis dar tuomet, kai tikslingai nėra to mokomi – stebėdami juos supančių suaugusių pavyzdį. Todėl saugaus eismo vaikus pirmiausia turėtume mokyti kasdienėse situacijose: einant gatve, važiuojant automobiliu, kertant perėją ar stovint prie šviesoforo. Toks mokymasis nieko nekainuoja, jam nereikia skirti papildomo laiko, o dėl realių, gyvenimiškų situacijų vaikui lengviau suvokti bei įsisavinti jam sakomą informaciją, vėliau pritaikyti ją praktikoje.

„Vaikai pradeda mokytis nuo stebėjimo – kaip tėvai elgiasi patys, to vaikai ir išmoksta. Tik vėlesniame etape pereinama į formalųjį mokymą ir aiškinama, kaip reikėtų elgtis ir kodėl būtent taip. Šiuo atveju – pagrindinis dėmesys turėtų krypti į tėvus, kurie patys ne visuomet elgiasi pagal taisykles. Jei tėvų elgesys su žodžiais nesutampa, vaikui leidžiama suprasti, kad galima daryti viena, o sakyti kitą. Šis aspektas svarbus ne tik eismo saugumo klausimu, bet ir apskritai bet kuriame auklėjimo procese, – sako dr. Laura Šeibokaitė. – Jei tėvų elgesys prieštarauja žodžiams, vaikas paliekamas nežinioje – kokią išvadą jis turėtų pasidaryti? Tokiais atvejais tėvai turėtų išaiškinti, kodėl buvo pasielgta būtent taip, o ne kitaip. Tačiau turėkite omenyje, kad savo elgesiu jau mokome vaiką subtilybių, kaip galima nesilaikyti nustatytų taisyklių.“

Mokant vaiką – svarbu atsižvelgti į skirtingus jo raidos etapus

Tėvai pastebi, kad šeštais–septintais žmogaus gyvenimo metais jo elgesys pradeda keistis: vaikas tampa ne toks paklusnus, dažniau laužo tėvų nustatytas taisykles, tarsi negirdi, kas jam sakoma. Dr. L. Šeibokaitė paaiškina: tai – naujas raidos etapas, kuriame vaikas tampa savarankiškesnis, svarios įtakos jo elgesiui turi bendraamžių rodomas pavyzdys.

„Maždaug iki 5-erių gyvenimo metų vaikai yra „geros mergaitės“ ar „gero berniuko“ moralumo stadijoje, labai stengiasi atitikti gero vaiko standartus, preciziškai laikosi nustatytų taisyklių. Problemos įprastai atsiranda vėlesniame etape, apie 6–7 metus, pradėjus lankyti pradinę mokyklą ir perėjus į kitą raidos stadiją. Šiame etape stipriai keičiasi žmogaus kasdienybė – daugiau laiko praleidžiama ne tėvų priežiūroje, vaikas tampa kur kas savarankiškesnis, padidėja bendraamžių daroma įtaka, – sako dr. L. Šeibokaitė. – Vaikai žino, ko negalima daryti, tačiau, įsitraukus į įdomias veiklas su bendraamžiais ir sukilus adrenalinui, visi perspėjimai natūraliai pasimiršta, apie taisykles tuo metu vaikas tiesiog negalvoja. Jį apėmęs azartas ir jaudulys yra didesnis, nei gebėjimas numatyti savo elgesio pasekmes – šiuo aspektu 6–7 metų amžiaus tarpsnis yra ganėtinai pavojingas. Tačiau tai – raidos, o ne vaiko gerumo ar blogumo aspektas.“

Anot specialistės, vaikai labai skiriasi savo branda, gebėjimu sukoncentruoti dėmesį ir atsiminti, todėl vienos, visiems tinkančios, taisyklės, kada vaikas turėtų būti pasiruošęs savarankiškam dalyvavimui kelių eisme, nėra.

„Tipiškai manoma, kad kelių eisme vaikas savarankiškai pradeda dalyvauti maždaug iki 5-os klasės: vieni anksčiau, kiti – vėliau, atsižvelgiant į vaiko brandą. Tačiau šiuo atveju svarbu įvertinti ne tik vaiko gebėjimą sutelkti dėmesį, bet ir esamus pavojus bei rizikas. Jei jūsų atžala gyvena šalia mokyklos, galbūt, nejudrią gatvę savarankiškai pereiti jis galėtų jau pirmoje klasėje. Tačiau jei aplinkybės ir eismo sąlygos pavojingesnės, savarankiškumo mokymasis gali trukti ilgiau, ir tai nėra koks nors nukrypimas nuo normos. Paprastai tėvai mato, ar vaikas tokiam žingsniui jau pasiruošęs, yra pakankamai dėmesingas ir susikaupęs tam, kad galėtų saugiai savarankiškai dalyvauti kelių eisme“, – sako dr. Laura Šeibokaitė.

Foto: Shutterstock

Vaikų saugumas – tėvų rankose

Rūpindamiesi vaikų saugumu, už juos atsakingi suaugusieji pirmiausia turėtų įvertinti visas galimas rizikas ir prisiminti, kad vaikų elgesys ne visuomet yra nuspėjamas. Kieme žaidžiantis vaikas gali išeiti į gatvę, todėl jį būtina mokyti ne tik pagrindinių saugaus eismo taisyklių – kaip pereiti gatvę ar atpažinti šviesoforo signalus – bet ir pasirūpinti papildomomis saugumo priemonėmis – tam, kad kelyje jis būtų labiau pastebimas, aprengti vaiką ryškesniais drabužiais, visuomet segėti šviesą atspindinčius elementus.

Dar išsamiau su eismo taisyklėmis turėtų būti supažindinami dviračiais, paspirtukais ar kitomis transporto priemonėmis besinaudojantys vaikai. Svarbu pasirūpinti ir tinkamomis jų apsaugos priemonėmis: šalmais, specialiomis liemenėmis, atšvaitais, antkeliais, paminkštintomis pirštinėmis.

Ypatingą dėmesį specialistai ragina atkreipti į vaikų naudojimąsi išmaniaisiais prietaisais. Vaikams reikėtų nuolatos priminti, kad dalyvaujant kelių eisme nederėtų naudotis išmaniuoju telefonu, ypač – planuojant eiti per perėją. Visas vaiko dėmesys turėtų būti sukoncentruotas į tai, kas vyksta aplinkoje, todėl ausys neturėtų būti užkimštos ausinėmis.

Foto: Shutterstock

Mokydami vaikus saugaus eismo taisyklių, tėvai turėtų suprasti, kad suvokimas, kaip reikėtų elgtis arba kodėl nereikėtų taip elgtis, ateina su laiku, vaiką nuosekliai mokant. Todėl už vaikų saugumą atsakingi suaugusieji raginami su savo atžalomis dažniau pasikartoti saugaus elgesio kelyje pagrindus, priminti jiems svarbiausius reikalavimus.

„Vaikai ne visuomet elgiasi taip, kaip mes iš jų tikimės. Nepatogu, bet kitaip nebus – tam, kad sakomos idėjos vaikui taptų savos – būtinas nuolatinis kartojimas. Jei jis kažką daro ne taip, kaip tėvai norėtų, vieną kartą sudrausminti ir paaiškinti nepakaks, reikės tai kartoti daugybę kartų. Tam reikia kantrybės, tačiau kitaip mokymosi procesas nevyksta“, – sako dr. L. Šeibokaitė.

Informacija parengta bendradarbiaujant su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.