Vieni dažniausių pėsčiųjų daromų nusižengimų kelyje – ėjimas per perėją, degant draudžiamam šviesoforo signalui, bei važiuojamosios dalies kirtimas tam neskirtose vietose. Kaip aiškina psichologė-psichoterapeutė Elžbieta Malūnavičienė, tokį žmonių elgesį dažnai lemia tai, kad jie vadovaujasi ne taisyklėmis, o savo susikurtomis nuostatomis, įsitikinimais ir užklupusiomis emocijomis.
„Jeigu žmogus giliai įsitikinęs, kad jo daromas pažeidimas yra „nieko blogo, nes juk gatvė tuščia ir nieko čia nenutiks“, tai tikimybė, jog jis nusižengs, neabejotinai išauga. Tokius žmonių sprendimus lemia ir jų asmenybė, charakteris. Jei kasdieninėse situacijose asmuo yra linkęs į impulsyvumą ir tik padaręs kažką pagalvoja, ar iš tiesų tai buvo teisingas sprendimas, tai jo elgesys gatvėje nieko nesiskiria – neracionalūs bei neapgalvoti sprendimai“, – teigia psichologė.
Linkę kopijuoti, trūksta kantrybės
Psichologė sako, kad dar viena netinkama savybė, kuri lemia pėsčiųjų nusižengimus, yra aplinkinių kopijavimas.
„Tikriausiai daugelis yra pastebėję tokią situaciją, kai prie perėjos, degant raudonam šviesoforo signalui, vienas iš pėsčiųjų sugalvoja eiti, o tuomet jam iš paskos nusprendžia pasekti ir kitas ar kiti. Tai reiškia, kad tokie žmonės yra linkę kopijuoti bei lengvai pasiduoda kažkieno, net ir netiesioginei, įtakai.
Tačiau žmonės pasiduoda ir tiesioginei įtakai. Jei eidamas su draugų kompanija žmogus yra paraginamas, kad ir, pavyzdžiui, kirsti gatvę tam neskirtoje vietoje, didelė tikimybė, jog jis taip ir padarys, nes „kaip gi čia atrodys, jei visi pereis, o aš liksiu stovėti“. Tačiau jei jis eitų vienas, šansai, kad toje pačioje vietoje nusižengimo nepadarytų, gerokai sumažėja“ – sako E. Malūnavičienė.
Visgi, kaip aiškina pašnekovė, tokią neigiamą įtaką dažniau lemia draugai ir bendraamžiai, o einant su šeimos nariais – kur kas dažnesnė atvirkštinė reakcija t. y. elgiamasi pavyzdingiau bei paisoma taisyklių.
Negano to, viena dažniausių priežasčių, dėl kurios pėstieji pasirenka eiti per reguliuojamą pėsčiųjų perėją, kai jiems dega draudžiamas šviesoforo signalas, – kantrybės trūkumas.
„Jei žmogus pradeda galvoti, kad jau tikrai per ilgai laukia, padidėja tikimybė, kad jis žengs per perėją dar neužsidegus žaliai šviesai. Tyrimais įrodyta, kad jei laukimo prie raudono šviesoforo signalo laikas viršija 100 sekundžių, žmogus pradeda prarasti kantrybę ir tai gali lemti, jog jis pasiryš sąmoningai pažeisti taisykles. Jei kalbėtume apie amžių grupes, kantrybę vaikai praranda greičiau nei suaugusieji“, – teigia psichologė.
Tačiau KET aiškiai nurodo, kad vieninteliu atveju važiuojamąją kelio dalį pėstiesiems kirsti galima ne tam skirtose vietose, kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra. Tokiu atveju leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Visais kitais atvejais, pėstieji per gatvę privalo eiti per pėsčiųjų perėjas, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją.
Nori įrodyti savo tiesą, elgiasi piktavališkai
Visgi, net ir ėjimą per perėją pėstieji interpretuoja skirtingai. Štai dalis žmonių, žengdami į perėją, negalvoja apie savo saugumą: prieš tai neapsižvalgo, bėga per perėją, o kartais į ją žengia net ir matydami vos už kelių metrų atvažiuojantį automobilį. Kaip aiškina E. Malūnavičienė, tokie žmonių veiksmai yra susiję su kiek iškreiptu įsitikimu, kad eidamas per perėją „aš esu teisus ir mane turi praleisti“.
„Mes visi puikiai žinome, kad pėsčiųjų perėjose pirmumą turi pėstieji, tačiau tai nereiškia, kad šioje vietoje turi pradingti saugumo jausmas. Kai kas galvoja, kad jei jį pagal taisykles privalo praleisti automobilis, tai taip ir bus, ir jokių kitų variantų nėra. Tačiau tikrai žinome, kad pasitaiko įvairių situaciją: blogas matomumas, tamsus paros metas, neatidus vairuotojas ir panašiai. Tokių aplinkybių neįvertinantys žmonės gali sukelti didelį pavojų ir sau, ir kitiems eismo dalyviams“, – sako pašnekovė.
Ėjimas per perėją nesižvalgant, pasak psichologės, taip pat gali būti susijęs ir su išsiblaškymu, dėmesio pametimu bei pašalinių priemonių naudojimu.
„Tokios situacijos dažniausiai pasitaiko tarp vaikų, jaunimo. Pokalbis ar žinučių rašymas telefonu – tai nėra kažkokie tyčiniai veiksmai, ir jų nereikėtų sieti su nuostatomis, tačiau lygiai taip pat toks elgesys yra ypač pavojingas bei nederamas“, – teigia E. Malūnavičienė.
Tuo metu vyresnio amžiaus žmonės į perėją netikėtai įžengti gali dėl to, kad metams bėgant sutrinka jų organizmo kognityvinės funkcijos: žmogus neįvertina atvažiuojančio automobilio greičio, sudvejoja ir žengia pavėluotai, sunkiai mato, kas vyksta kelyje.
Dar viena žmonių grupė, kuri, kaip sako pašnekovė, yra viena pavojingiausių, kai kalba pasisuka apie pėsčiųjų teises ir pareigas, – piktybiškai nusiteikę piliečiai.
„Jei žmogus automobilių vairuotojus mato kaip potencialią grėsmę ar net priešą, natūralu, kad jo pasąmonėje suveikia priešiška reakcija ir noras įrodyti savo tiesą, pasipriešinti. Tokį pat priešiškumą vairuotojams gali sukelti ir kažkokios asmeninės problemos darbe ar šeimoje. Tokiu atveju, neatsakingu ir piktavališku savo elgesiu kelyje, kuris atsiranda dėl emocijų, žmogus, tiesiogiai arba ne, siekia išsilieti ant vairuotojo, suversti jam kaltę ar sukelti konfliktą“, – aiškina E. Malūnavičienė.
Tačiau reikia suprasti, kad žengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik tada, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį, bei įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.
Taip pat svarbu žinoti, kad jokiu būdu važiuojamojoje dalyje pėstieji neturėtų delsti ar stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies, turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.
Atšvaitas – ne mados reikalas, o savisaugos priemonė
Kelyje pėsčiasis ne tik turi būti atsargus, bet ir pasirūpinti saugumo priemonėmis. Viena tokių – atšvaitas. Tačiau, kad ir kaip būtų, retas, kuris tamsiuoju paros metu naudoja šią paprastą, tačiau neabejotinai gyvybę išsaugoti galinčią, priemonę. E. Malūnavičienės pasiteiravus, kodėl žmonės ignoruoja tokias priemones, psichologė sako, kad to priežastis yra susijusi su tais pačiais netinkamais įsitikinimais.
„Kai kas galvoja, kad kaip aš čia atrodysiu, keistai, juokingai, man netinka prie aprangos ir pan. Taip pat žmonės nemėgsta ir sunkiai priima naujas taisykles bei yra linkę lyginti: „juk kažkada tokios priemonės nebuvo privalomos ir nieko man neatsitikdavo“. Tai reiškia, kad mūsų visuomenei dar trūksta suvokimo, kodėl tai yra naudinga ir svarbu“, – sako E. Malūnavičienė.
Keisti žmonių supratimą apie tai ir ugdyti atsakingumą, anot pašnekovės, įmanoma tik juos mokant.
„Ne veltui dėl šios priežasties atsiranda įvairių projektų, iniciatyvų, reklamų, socialinių akcijų, kurios aiškina atšvaitų svarbą. Pavyzdžiui, jaunajai kartai, kuri nuo mažens jau yra mokoma tokių dalykų, atšvaitai nėra kažkokia keistenybė, o priimtinas ir normaliu dalykas. Tai parodo, kad edukacija ir švietimas turi naudą bei prasmę“, – teigia E. Malūnavičienė.
Kada ir kaip naudoti atšvaitą?
Pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu ar važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą. Taisyklingai nešiojamas atšvaitas turi būti uždėtas ant rankos aukščiau riešo arba ant blauzdos.
Pakabinamą atšvaitą reikėtų prisegti prie drabužių, rankinės ar kuprinės dešinėje pusėje, suaugusio žmogaus kelių aukštyje. Alternatyva atšvaitui – šviečiantis žibintas arba ryškiaspalvė liemenė su šviesą atspindinčiais elementais. Taip pat būtina įsidėmėti, kad einant užmiestyje, pėsčiojo judėjimo trajektorija turi būti priešinga automobilių važiavimo krypčiai.
Informacija parengta bendradarbiaujant su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.