Kaip aiškina vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas, tirštas rūkas kelyje yra ypač apgaulingas gamtos reiškinys, kuris dėl vairuotojų aplaidumo bei neįvertintos rizikos tampa dažna autoavarijų priežastimi.

Rūkas labai klaidina vairuotojus, nes kelyje esančių transporto priemonių ar kitų objektų kontūrai, liaudiškai tariant, „išplaukia“, todėl jie atrodo esantys toliau nei iš tiesų yra. Negano to, važiuojant per rūką, matomų atskaitos taškų trūkumas ir nematoma kelio aplinka gali sudaryti įspūdį, kad vairuojama mažesniu greičiu nei iš tikrųjų“, – pasakoja pašnekovas.

Todėl, pasak vairavimo instruktoriaus, pirma ir svarbiausia taisyklė, užklupus rūkui – pasirinkti saugų važiavimo greitį.

„Greitį reikėtų mažinti tol, kol jaučiama, kad pamačius kliūtį be problemų bus galima sustabdyti automobilį. Pavyzdžiui, kažkur užmiesčiu važiuojant 90 km/val. greičiu, įprastomis oro sąlygomis sustojimo kelias (atstumas, kurį automobilis nuvažiuoja nuo to momento, kai vairuotojas pastebėjo kliūtį, iki visiško sustojimo) yra beveik 80 metrų, tačiau esant blogam matomumui, kuris pagal taisykles yra mažiau nei 300 metrų, būtina mažinti greitį“, – aiškina A. Pakėnas.

Net ir leistinas greitis – kartais yra per didelis

Tai, kad nepasirinktas saugus greitis, važiuojant per rūką, gali tapti skaudžios nelaimės priežastimi, iliustruoja visai neseniai, 2020 metų lapkričio mėnesį įvykęs eismo įvykis kelyje Kaunas-Vilnius-Klaipėda.

Ūkanotą vakarą magistraliniu keliu A1 su mažamečiu vaiku važiavęs vyras nepastebėjo ties aukščiausia magistralės vieta paliktos kliūties, įspėjančios apie kelyje vykdomos darbus, ir į ją atsitrenkus nulėkė nuo kelio.

Laimei, labai rimtų sužalojimų automobiliu važiavusiems žmonės pavyko išvengti. Ir nors, avarijos liudininkų teigimu, į autoįvykį patekęs vairuotojas greičio neviršijo, tačiau net ir toks greitis dėl rūko buvo per didelis, jog pavyktų pastebėti kliūtį.

„Didžiausia vairuotojų problema ta, kad esant blogoms oro sąlygoms jie nėra linkę mažinti greičio. Daug kam atrodo, kad jei važiuoja leistinu greičiu, tai to pakaks saugiai kelionei, tačiau po to stebisi, jog gyvūnas iššoko, iš šalutinio kelio išvažiavo automobilis ar dviratininkas „palindo“ po ratais. Tiesa ta, kad vairavimas nėra kažkoks automatinis darbas, kurį esame užprogramuoti daryti, vairavimas – tai situacijų analizavimas, eismo, oro sąlygų įvertinimas ir prisitaikymas“, – teigia A. Pakėnas.


Kaip taisyklingai naudoti automobilio žibintus, važiuojant per rūką?

Tęsiant pokalbį apie vairavimą rūke, specialistas sako, kad vien sumažintas greitis nėra visas darbas, kurį reikia padaryti, važiuojant tokiomis oro sąlygomis. Pasak jo, ne ką mažiau svarbu yra užsitikrinti ir gerą matomumą, o tam yra skirti automobilių rūko žibintai (šnekamojoje kalboje dažniausiai vadinami „priešrūkiniais“ žibintais).

„Dažnai vairuotojai, norėdami geriau matyti rūke „paskendusį“ kelią, įsijungia tolimųjų šviesų žibintus, tačiau taip daryti nederėtų, nes tokiu būdu yra ne tik „akinami“ kiti eisme dalyvaujantys vairuotojai, bet ir pats rūkas tampa dar sunkiau permatomas. Teisingas pasirinkimas, susidūrus su tiršta rūko siena, – kartu su artimųjų šviesų žibintais įjungti rūko žibintus“, – aiškina vairavimo instruktorius.

Specialistas taip pat primena, kad šių žibintų nederėtų naudoti, kai oro sąlygos kelyje yra geros.

„Oro sąlygoms pagerėjus ir išvažiavus iš ūkanoto ruožo, rūko žibintus privaloma išjungti. Kai kurie vairuotojai, dėl man sunkiai suprantamų priežasčių, saulėtą dieną, kai kelias yra matomas tikrai aiškus, važiuoja su įjungtais rūko žibintais. Tai gali sukelti didelių nepatogumų kitiems vairuotojams ar net tapti autoavarijos priežastimi“, – teigia A. Pakėnas.

Informacija parengta bendradarbiaujant su VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija.