„Buvo ruduo, vidurdienis, maždaug 10 laipsnių šilumos, šiek tiek palyta – atrodo, tikrai niekuo neišsiskiriančios oro sąlygos. Nuo H. ir O. Minkovskių gatvės kilau ant M.K. Čiurlionio tilto, kai staiga kelio vingyje automobilis tapo nevaldomas ir pradėjo slysti. Dar bandžiau manevruoti, tačiau viskas vyko taip greitai, kad kažką padaryti atrodė neįmanoma: automobilis peršoko šaligatvio bortelį ir keliolika metrų nuslydo ant žalios vejos“, – prisimena Sergejus.

Automobiliui sustojus, vyras sako dar kelias minutes jautėsi lyg sustingęs, o išlipęs iš transporto priemonės pastebėjo vaizdą, kuris iki šiol įstrigo jo atmintyje.

„Mano mašinos slydimo žymes ir gatvės šviestuvą skyrė daugiausiai metras. Supratau, kad tik dėl laimingo atsitiktinumo išvengiau sunkių sužalojimų, o gal net ir blogiausio – mirties“, – teigia Sergejus.

Kaip pasakoja į autoavariją patekęs vyras, belaukdamas techninės pagalbos automobilio jis vis suko galvą, ką gi padarė ne taip, kad iš pažiūros paprastoje situacijoje pateko į autoįvykį.

„Iki to neturėjau nei vienos autoavarijos, todėl iki šiol nelabai suprantu, kaip nuslydau nuo kelio. Belaukiant, kol atvyks pagalba, stebėjau kelią ir mano nuostabai – kas antras tą kelio ruožą pravažiuodamas automobilis „susimėtydavo“, dalis, manau, dėl per didelio greičio (toje vietoje leidžiamas maksimalus greitis yra 50 km/val., – aut. past.)“, – pasakoja vyras.

Avarijos priežastys – įvairios

Kaip aiškina vairavimo instruktorius Jonas Grybas, priežasčių, dėl ko įvyko minėta avarija, gali būti tikrai ne viena.

„Pirmiausia, tai reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje tikrai yra ne vienas kelio ruožas, kuriame iš pradžių atrodantis nesudėtingas kelio vingis staiga „užsisuka“ ir tampa labai pavojingu. Minėtų atveju, būtent toks kelio vingis ir pasitaikė Sergejui, todėl vos kelioms sekundėms prarastas budrumas galėjo lemti nelaimę.

Taip pat reikėtų suprasti, kad net ir leidžiamas 50 km/val. greitis nereiškia, jog tokiu greičiu važiuoti visada yra saugu. Pablogėjus oro sąlygoms, matomumui ar kaip šiuo atveju – palijus, greitis yra svarbiausias faktorius, todėl minėto įvykio metu net ir maksimalus leistinas greitis, greičiausiai, buvo per didelis“, – teigia vairavimo instruktorius.

Negano to, prie nesuvaldyto automobilio, pasak vairavimo specialisto, neabejotinai prisidėjo ir šlapia kelio danga.

„Kadangi, kaip suprantu iš pasakojimo, avarija įvyko važiuojant virš tilto, ten kelio danga buvo sausesnė, tačiau vos tik įvažiavus į atvirą erdvę, kelias tapo šlapias, ratų sukibimas su kelio danga pasikeitė ir tai turėjo įtakos automobilio slydimui“, – teigia J. Grybas.

Pasak jo, padangų protektoriaus gylis taip pat galėjo turėti nemažos įtakos. „Protektorius yra svarbiausia padangos vieta, nes ji liečiasi su kelio danga ir nuo to priklauso, kaip automobilis juda kelyje. Jei padangos nusidėvėjusios, susiformuoja akvaplaningas – tarp automobilio padangų ir kelio įsiterpia vanduo. Jam susikaupus, protektoriaus grioveliuose susidaro vandens plėvelė, padangos praranda sąlytį su kelio danga ir automobilis tampa nevaldomas“, – aiškina vairavimo instruktorius.

Skirtingos reakcijos: vieniems sumažėja pasitikėjimas, kitiems – „išauga sparnai“

Sergejus sako, kad po eismo įvykio jo pasitikėjimas savimi prie vairo gerokai sumažėjo. „Nors niekada nebuvau iš tų vairuotojų, kurie mėgsta „paspausti“ ar vairuoja pervertindami savo galimybes, dabar važiuodamas pats pastebiu, kad, pavyzdžiui, lyjant ar sningant vairą įsikimbu taip smarkiai, kad net rankos paskausta, ko anksčiau niekada nedarydavau, arba atlikdamas posūkius ar važiuodamas kelio vingiais ypač sulėtinu greitį, o kartais, kai reikia pravažiuoti avarijos vietą, atsiranda kažkoks baimės jausmas“, – pasakoja vyras.

Žinomas šalies psichoterapeutas Olegas Lapinas aiškina, kad žmonėms, patekusiems ar sukėlusiems autoavariją, kartais pasireiškia potrauminis streso sutrikimas.

„Tai reiškia, kad po autoįvykio žmogus pradeda nepasitikėti savo jėgomis, bijo sėstis prie vairo ar apskritai nebenori važiuoti automobiliu. Jam tai asocijuojasi su tuo įvykiu, grįžta blogi prisiminimai apie autoavariją, atsiranda baimės ir pan. Vieniems tokios baimės išnyksta savaime, kitiems – prireikia ir psichologų pagalbos“, – teigia O. Lapinas.

Tačiau, pasak jo, egzistuoja ir kita žmonių grupė, kurie po autoavarijos, grįžę į normalų savo gyvenimo ritmą, jaučia didžiulį pasididžiavimą, pasakoja savo istoriją draugams, bendradarbiams.

„Tokiu būdu žmogus jaučiasi svarbus, nes visi jo klausinėja, visiems smalsu, kaip čia jam taip nutiko ir pan. Tai reiškia, kad autoavarija žmogui nesukėlė potrauminio streso, o atvirkščiai – jis jaučiasi svarbesnis nei buvo iki to įvykio“, – sako specialistas.

Kodėl vieni jaučia potrauminį stresą, o kiti pasididžiavimą, psichoterapeutas aiškina skirtingais žmonių pasąmonės autoįvykio įprasminimais.

„Tam, kuris po autoavarijos jaučia stresą, reiškia, kad šis įvykis buvo daugiau nei jis gali iškęsti. Tai buvo siaubas, kuris sukėlė psichologinę traumą. Kitu atveju, šį įvykį jis įprasmina taip, kad pagaliau turės, apie ką papasakoti, pagaliau kažkas į jį atkreips dėmesį. Todėl mes negalime sakyti, kad autoįvykis žmoguje savaime sukelia kažkokias neigiamas pasekmes, nes prieš jas stovi tai, kaip žmogus tą įvykį įprasmina“, – sako O. Lapinas.

Anot jo, didžiajai daliai žmonių sukeltos autoavarijos tampa gyvenimiška pamoka, kurios jie stengiasi nebekartoti.

„Tai reiškia, kad jų viduje susikuria vengimo reakcijos, jie pradeda rūpintis saugumu. Tai įvyksta ne dėl kažkokių apmąstymų, kad dabar, tai tikrai būsiu atsargesnis, o dėl to, jog pasąmonės motoriniai centrai, net pačio žmogaus protui nedalyvaujant, automatiškai išmoksta pamoką“, – sako psichoterapeutas.

Deja, pasak O. Lapino, egzistuoja ir dalis žmonių, kurie po sukeltų autoavarijų nepasimoko ir toliau kartoja klaidas.

„Pasikartojantis, neatsargus ir savo bei kitų gyvybei pavojų keliantis vairavimas nėra dažnas, tačiau taip pat pasitaikantis, atvejis. Mes labai dažnai stebimės, kodėl žmogus „užlipa ant to paties grėblio“ du ir daugiau kartų. Tai yra pat asociatyvi pasąmonės grandinė, kurios pats žmogus nesuvokia. Tokie vairuotojai nevertina savo gyvybės, tiki, kad likimas jiems yra palankus. Taip pat daliai į šią kategoriją patenkančių žmonių „vaikščiojimas arti mirties“ sukelia didelį adrenaliną, palaimą, o taip pat pasireiškia ir narciziškumas – žmogus jaučiasi nenugalimas, nemirtingas. Dažniausiai tokių įsitikimų patys žmonės neįvardiją, nes juos sukelia priešsąmonininga būsena“, – aiškina pašnekovas.

Kaip teigia psichoterapeutas, tokių žmonių baudos, draudimai ar pamokymai tikrai nesustabdo, todėl vienintelis būdas juos atvesti į doros kelią yra sistemingas darbas.

„Ši žmonių kategorija nesupranta savo daromų dalykų pasekmių, negali pagrįsti rizikingos vairavimo manieros, todėl įprastai net ir didžiausios baudos jų nepamoko. Vienintelis būdas, kuris gali leisti pakeisti tokius žmones – ilgas ir sudėtingas darbas su specialistais, kurie gali leisti atskleisti pasąmoningas žmogaus nuostatas. Dirbant su tokias žmonėmis, labai dažnai pasimato, kad toks jų elgesys atsispindi ne tik vairavime, bet ir kitose gyvenimiškose situacijose. Pavyzdžiui, ilgas stovėjimas parduotuvės eilėje juos trikdo, susidūrę su sunkesniais darbais, jie yra linkę eiti lengvuoju keliu, vengti mokėti mokesčius ir pan. Tad tik sistemingai dirbant su tokiu žmogumi ir padedant jam suprasti, kodėl jis taip elgiasi, galima pasiekti teigiamų rezultatų“, – sako psichoterapeutas.

Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija.