Būtina priemonė
Pėstieji, vadeliotojai ir dviratininkai turi ypatingai rūpintis savo saugumu keliuose tamsiuoju paros metu. Bene pagrindinė priemonė, leidžianti likti gerai matomiems, be to, kad apskritai reikia laikytis taisyklių ir sąmoningai vertinti esamą situaciją, yra atšvaitų dėvėjimas. Ar žinojote, kad šiuos išrado ūkininkas iš Suomijos Arvi Lehti – atšvaitus jis išrado tam, kad apsaugotų savo arklius ir jų tempiamus vežimus. 1960 metais šis išradimas buvo pristatytas ir visuomenei, o einant metams jis tapo ne tik matomumą užtikrinančiu elementu, bet gali tapti ir stiliaus detale.
Apie tai kaip ir kada reikėtų dėvėti atšvaitus pasakojo ir saugaus eismo ekspertas Artūras Pakėnas: „Atsakymas peršasi savaime – pradėti naudoti reikia jau temstant. O kaip – patarimų daug. Tai gali būti ir liemenė su atspindinčiais elementais ar kiti rūbai, kas šiais laikais neretai būna darbo rūbai ar rūbai vaikams. Jei jau naudojame atskirą, pakabinamą, atšvaitą, tai geriau leisti jam laisvai kabėti, tokiu būdu jis turėtų būti matomas iš visų pusių. Atšvaitas turi būti dėvimas dešinėje pusėje, automobilio žibintų aukštyje. Jei tai juostelė – uždėkite atšvaitą ant rankos aukščiau rankos riešo ir ant kojos žemiau kelio taip, kad jis būtų matomas. Atšvaitą ant vaikų drabužių reikia pritvirtinti suaugusio žmogaus kelių lygyje.“
Labai svarbu atsiminti, kad atšvaitas pats iš savęs nėra šviesos šaltinis ir turi būti nešiojamas taip, kad automobilio žibintų šviesa jį pasiektų. Speciali atšvaito struktūra yra specialiai sukurta taip, kad gebėtų atspindėti šviesą ta pačia kryptimi, iš kurios į jį yra šviečiama, todėl itin svarbu kad jis būtų matomas atvirai, neprispaustas ir neuždengtas rūbais. Neturint atšvaito, vietoj jo gali pasitarnauti ir žibintuvėlis, kuris pasitarnauja ne tik pėsčiojo matomumui didinti, bet ir pasišviesti kelią.
Taip pat svaru žinoti, kad užmiestyje pėstieji privalo eiti prieš automobilių judėjimo kryptį (t. y. kaire kelio puse). Einant užmiestyje, atšvaitas turi būti pritvirtintas dešinėje pusėje taip, kad automobilių žibintai jį apšviestų.
Būti matomam – svarbiausia
Pėstieji su atšvaitais tamsoje yra pastebimi net iš penkis ar šešis kartus didesnio atstumo nei tie, kurie atšvaito nenešioja – šis atstumas yra pakankamas tam, kad vairuotojai turėtų laiko prilėtinti ir saugiai prasilenkti su pėsčiuoju, dviratininku ar vadeliotoju. Atvirkštine proporcija matomumui auga ir eismo įvykio tikimybė: daugiau nei pusė eismo įvykių, kuriuose žūsta pėstieji, įvyksta tamsiuoju paros metu.
Lietuvos policija nurodo, kad vairuotojui, važiuojančiam su įjungtais trumpaisiais žibintais atšvaitą dėvintis pėsčiasis pastebimas tampa esant net 400 metrų atstumui, o einantis be atšvaito pėsčiasis vairuotojui tampa matomas iki jo likus vos 50 metrų. Važiuojant su įjungtais ilgaisiais žibintais šie atstumai atitinkamai yra 600 ir 150 metrų.
Kad šie skaičiai įgautų didesnę reikšmę reikėtų įvertinti ir kitus veiksnius, pavyzdžiui, 90 km/val. greičiu važiuojantis automobilis per sekundę įveikia 25 metrus. Eksperimentais nustatyta, kad ant sauso asfalto, esant 50 km/val. greičiui, stabdymo kelio ilgis yra apie 12 metrų. Ant to pačio paviršiaus stabdymo kelias prie 90 km/ val. – bus jau 27 metrai. Prie šios formulės reikėtų pridėti ir vairuotojo reakcijos laiką, skirtingą kelio dangą, temperatūrą ir šie skaičiai gali smarkiai padidėti, bet kokiu atveju tiek 350, tiek 600 metrų, už kurių yra matomas pėsčiasis su atšvaitu, palieka pakankamai laiko vairuotojui saugiai jį apvažiuoti. Nesudarius sąlygų būti matomi, pėstieji, dviratininkai ir vadeliotojai rizikuoja savo sveikata ir gyvybe – susidūrimas su automobiliu dažniausiai baigiasi tragiškai.
Pavojingi mitai
„Dar vienas populiarus mitas yra tas, kad jei pėsčiasis mato automobilį tai ir automobilio vairuotojas mato pėsčiąjį. Patikėkite – pėstieji mato automobilį būtent dėl to, kad jis važiuoja su šviečiančiais žibintais, o be atšvaitų einantis pėsčiasis realiai lieka nematomas. Dar viena klaida, keičianti patį atšvaitų naudojimo požiūrį yra ta, kad pėstieji galvoja kad atšvaitų naudojimas yra tik rekomendacija, patarimas ir tikrai nėra reikalavimas. Svarbu pasakyti, kad yra kitaip:
„KET 41. Pėstieji, eidami neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių prisisegę kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą.“
Na, o ką sako Administracinių nusižengimų kodeksas? ANK 428 straipsnis. Pėsčiųjų padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas. 1. Kelių eismo taisyklėse pėstiesiems, dviračių vairuotojams ir vadeliotojams nustatytų elgesio tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui reikalavimų nesilaikymas užtraukia baudą nuo 20 iki 40 eurų“, – apie privalomą atšvaitų dėvėjimą ir jų svarbą toliau pasakojo A. Pakėnas.
Tiesa, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kokius atšvaitus pasirinkti, mat šviesa vairuotojams turi būti atspindėta tinkamai ir pakankamai ryškiai. Saugaus eismo ekspertas pasidalino svarbiu patarimu: „Pasitikėti reikėtų tik sertifikuotais atšvaitais, nes nesertifikuotos atšvaitų kopijos nepakankamai atspindi šviesą ir jus automobilio vairuotojas gali pastebėti per vėlai.
Visi atšvaitai privalo atitinkti ES saugumo standartą EN 13356. Tai labai svarbu, nes dėvėdami nekokybiškus atšvaitus Jūs manote, kad esate matomas, bet taip nėra“.
Jeigu nesate užtikrinti atšvaito kokybiškumu, jį galima patikrinti pačiu elementariausiu būdu: tamsiame kambaryje reikėtų į jį pašviesti žibintuvėliu ir stebėti, ar šviesa atsispindi pakankamai ryškiai.
Statistika rodo, kad pusė automobilių, važiavusių 50 km/val. greičiu, ir pėsčiųjų susidūrimų baigiasi tragiškai, o automobilio greičiui padidėjus iki 65 km/val. ši statistika išauga net iki 90 procentų. Įvertinus tai, kiek kainuoja atšvaitas, kaip paprasta jį nešioti ir kiek kartų jis padidina pėsčiojo saugumą, tai turėtų tapti lygiai tokia pačia aprangos dalimi, kaip striukė ar batai šaltais vakarais.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija.
