Trys priežastys
Apie greitį ir tai, kodėl žmonės linkę jį viršyti „Delfi” sutiko papasakoti Vytauto Didžiojo Universiteto Teorinės psichologijos katedros lektorė, tirianti rizikingo vairavimo ypatumus, Dr. Laura Šeibokaitė: „Remiantis tyrimų duomenimis, galima išskirti tris priežasčių grupes. Viena yra susijusi su asmenybe, tai reiškia, kad žmogus turi tam tikrų savybių, kurios skatina žmogų elgtis rizikingiau nei kiti. Viena iš tų savybių – aštrių pojūčių siekimas, kai žmogui reikia papildomos stimuliacijos nei jis gauna įprastai kasdieniame gyvenime. Tokie žmonės tikrai labiau linkę viršyti greitį ir dažnai tai gali būti netgi didelis viršijimas. Kiti žmonės yra linkę nesilaikyti visų taisyklių, taip pat ir eismo. Šiuo atveju ir pažeidimus žmonės daro todėl, kad „taisyklės ne jiems“, „jie kitokie“. Dar dažna greičio viršijimo priežastimi tampa ir per didelis vairuotojų pasitikėjimas savimi, kai jie mano, jog yra geresni už vidutinį tipinį vairuotoją, o žmonės bendrai yra linkę geriau galvoti apie save.
Kitai grupei žmonių būdingas ne toks smarkus greičio viršijimas (10-20 km/val.) ir nors jis lygiai toks pats žalingas, jis yra vertinamas šiek tiek kitaip. Šiai grupei didelį poveikį daro visuomenės normos – kiek mes toleruojame tokį elgesį, koks pareigūnų požiūris. Panašu, kad Lietuvoje nuostata, jog viršyti greitį 10 km/val. nėra nieko blogo, yra pakankamai gaji ir ji persiduoda nuo vienų vairuotojų kitiems ir taip įsigali. Tuomet tik labai maža dalis vairuotojų sugeba vairuoti atsižvelgdami į leistiną greitį.
Trečioji priežasčių grupė – tai malonumas, kurį suteikia važiavimas greitai – šiai grupei taip pat priklauso nemažai žmonių. Šiuolaikiniai automobiliai yra taip sukonstruoti, kad nei vairuotojas, nei keleivis nejaučia greičio. Pavyzdžiui greitai bėgant, važiuojant dviračiu ar paspirtuku mes jaučiame greitį, nes atsiranda vėjas, darosi sunkiau kvėpuoti, tampa sunku reaguoti į kažkokius smulkius objektus ant kelio, o automobilyje viso to nejaučiame. Dėl tos priežasties atsiranda neteisinga nuostata, kad tai yra saugu.“
Pašnekovės išsakytus faktus puikiai iliustruoja ir Lietuvos policijos pateikiama statistika, kurioje matyti, kad daugiausiai 2020 metais buvo užfiksuota 10-20 ir 20-30 km/val. viršijusių leistiną greitį (lapkričio 9 dienos duomenimis, 2020 metais užfiksuoti 143 876 atvejai, kai greitis buvo viršijamas 10-20 km/val. ir 144 544, kai buvo viršijamas 20-30 km/val.), tuo tarpu bendrai viršijusių 30 km/val. ir daugiau užfiksuota 42 225. Pažvelgus į visų užfiksuotų pažeidimų statistiką greičio viršijimas tarp jų gali vadintis vienvaldžiu lyderiu. Saugaus važiavimo greičio nepasirinkimas ar leistino greičio viršijimas, 2020 metų duomenimis, tapo 32 procentų visų eismo įvykių, kuriuose žuvo žmonės ir 22 procentų, kuriuose buvo sužeistųjų, priežastis. Abiem atvejais vairuotojai, viršijantys greitį, yra atsakingi už didžiausią dalį eismo įvykių, lyginant su kitomis įvardinamomis priežastimis.
Savo įžvalgomis šia tema dalinosi ir lenktynininkas Mantas Matukaitis, kuriam praėjusį sezoną teko patirti avariją trasoje lekiant dideliu greičiu: „Esant dideliam greičiui ir padarius kažkokią klaidą, laiko „susitvarkyti“ praktiškai nebelieka. Šios avarijos Rygos Bikernieku trasoje atveju greitis taip pat nebuvo pagrindinė priežastis, bet prieš posūkį buvo padaryta stabdymo klaida dėl kurios kilo visa virtinė labai greitai įvykusių veiksmų, kurie lėmė tai, kad įvyko avarija. Tad iš šios perspektyvos žiūrint ką reiškia greitis – laiko reakcijai ir padarytų klaidų korekcijai lieka daug mažiau nei važiuojant lėčiau. Tas pats principas lygiai taip pat tinka ir gatvėje.“
Reikia suprasti riziką ir prisiimti atsakomybę
Lenktynininkas įvardino dvi, jo manymu, pagrindines priežastis, dėl ko žmonės nusprendžia viršyti greitį: viena iš jų yra skubėjimas, ir pasak pašnekovo, jeigu žmonėms pavyktų niekur neskubėti greičio viršijimas bendrai sumažėtų, o antra priežastis yra pramoga. Tačiau abu atvejai nėra priežastis, dėl kurios būtų galima viršyti greitį.
Sprendimas visų mūsų galvose
Abu pašnekovai dalinosi ir savo įžvalgomis apie tai, kaip šią opią problemą reikėtų spręsti. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šie sprendimai turėtų įvykti visų vairuotojų mintyse – tiek vertinant savo sprendimus, tiek vertinant kitų vairuotojų elgesį kelyje.
„Aš manau, kad receptas išspręsti šį klausimą tikrai yra, bet jis jokiu būdu nėra trumpas. Reikėtų formuoti visuomenės požiūrį. Kol greitas, chuliganiškas vairavimas, pavojingas nardymas gatvėse bus „kieta“, tol tokių erelių atsiras. Situacija, manau, gerėja, nes pastarąjį dešimtmetį galime pastebėti vairavimo kultūros gerėjimą. Yra klausimas, kaip sumažinti tą norą, o tai yra visuomenės požiūris, edukacija, supratimas, kad aplenkęs kelias mašinas netampi geru vairuotoju. Laikantys save tokiais turėtų važiuoti į uždaras trasas ir ten rodyti savo sugebėjimus, taip pat ten ir mokytis valdyti automobilį“, - situaciją apibendrino M. Matukaitis.
Patarimais pasidalino ir Dr. L. Šeibokaitė: . „Vienas iš patarimų – tai pirmiausia susitarti su savimi – nuspręsti, kad aš neviršysiu greičio. Tai turi būti požiūrio klausimas, bet daugelis turi jį labai svyruojantį. Jeigu pabandai važiuoti laikydamasis visų greičio apribojimų, tai tampa labai sudėtinga, nes srautas važiuoja greičiau. Taip pat svarbu ir tai, kad žmogus suprastų galimas pasekmes. Mūsų galimybė suvokti aplinkinę informaciją važiuojant greitai sumenkėja, tai reiškia, kad mes iš savęs atimame daugybę informacijos, kuri paprastai mums padeda susidoroti su vairavimo darbu. Reikia suprasti, kad daug dalykų paliekame laimei ir atsitiktinumui.“
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija.
