Kiekvienas pėsčiasis, nesvarbu, kokio amžiaus, yra toks pat reikšmingas ir svarbus eismo dalyvis kaip ir bet kuris automobilis. Kelias prasideda daug anksčiau – kai tik imame pažinti savo kelią, pradedame suprasti, kas yra eismas, įgyjame žinių apie tai, kaip reikia elgtis kelyje. Kelias prasideda tada, kai išmokstame suvokti save ir savo vietą kelyje bei išsiugdome gebėjimą įvertinti ir pastebėti kitus.
Prieš keliolika metų teko lankytis JAV. Į aerouostą pasitikti atvažiavo vyresnio amžiaus vyras, kuris vairavo man dar nematytą didelį amerikietišką automobilį. Įsiprašiau, kad leistų vairuoti automobilį. Ir šis vyras – sutiko!
Smagu ir įdomu buvo vairuoti. Bet po beveik 10-ies minučių kelionės sustabdė policijos patrulis. Jokių taisyklių lyg ir nepažeidžiau, bet kažkas “užkliuvo”. Patikrino vairuotojo teises, automobilio dokumentus. Paaiškino, kad europiečiams per tris mėnesius reikia perlaikyt teises, palinkėjo gero kelio ir, lyg tarp kitko, pasakė: „Saugokite vairuotojo teises. Jas turėti ne prievolė, bet – privilegija“.
Taip ir skamba iki šios dienos ausyse tie žodžiai: jas turėti ne prievolė, bet – privilegija.
Kiek girdėta per tv, radiją, internetą bei spaudą: Via Baltica – „mirties kelias“. Bet eismo įvykiai, tragedijos ne dėl kelio, bet dėl vairuotojų kaltės. Kuo čia dėtas kelias? Tenka ir pačiam šiuo keliu dažnai važiuoti. Štai tereikia policijos ekipažui pasirodyti – ir visi važiuoja pagal galiojančias taisykles. Vadinasi, ne kelio juostų skaičius, bet sąmoningumas ir sąžinė lems, ar pasieksime savo dienos tikslą.
Viena esminių avaringumo priežasčių mūsų šalyje - dvasinių ir bendražmogiškų vertybių krizė, elementaraus žmogiškumo, atsakomybės už save, šeimą ir aplinkinius trūkumas, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas. Padėtis tik tada pasikeis, kai žmonės pradės jausti atsakomybę už savo elgesį ir pradės gerbti kitus eismo dalyvius.
