DELFI nusprendė pasidomėti, ar toks įvaizdis arti realybės ir ką apie savo vairavimo kultūrą mano du savo profesijos meistrai – taksi bei autobuso vairuotojai.
Važiuoti viršijant greitį ir per raudoną – kasdienybė
Artūrui Matukui – 39–eri. Iki stereotipinio taksi vairuotojo jam kaip iki Mėnulio – vyriškio vairuojamas automobilis visada kvepia gaiviai, salono kėdės nesipuošia tigriniais raštais, o iš radijo imtuvo sklinda lietuviškų radijo stočių muzika. Ilgametę vairavimo patirtį turintis A. Matukas taksistu šaukiamas atsiliepia jau ketvirtus metus.
„Visą gyvenimą vairuoju mašinas. Anksčiau dirbau tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau priėjau momentą, kai nusprendžiau, kad gana važinėti, reikia grįžti namo. Žinoma, apie taksisto darbą galvojau taip pat, kaip ir visi ir sėdėti už taksi vairo tikrai nesvajojau. Tačiau gyvenimas apsisuko taip, kad jau ketverius metus dirbu šį darbą“, – pokalbį pradėjo vairuotojas, kuris iš išvaizdos neapsakomai panašus į populiarųjį personažą Saulių Pošką.
Visiems smalsaujantiems jis atsako – taip, dirbant taksi vairuotoju užsidirbti įmanoma, tačiau, darbas nėra vien rožėmis klotas. Dažniausiai tų rožių pristinga savaitgalio vakarais.
„Taksisto darbas nėra toks sudėtingas, kaip atrodo. Anksčiau užsiiminėjau tarptautiniais pervežimais, tai ten yra sunkiau – ten reikia galvoti. O taksisto darbas yra fizinis, nepaisant tų išimčių su siaubingais klientais, kurie visas smegenis išsunkia. Su jais sunkiausiai savaitgaliais, kai jie išgėrę“, – pripažįsta ilgametis vairuotojas.
Paklaustas, koks klientas pats įnoringiausias, A. Matukas nedvejoja nė sekundei.
„Sunkiausias klientas yra girta moteris. Ji pradeda aiškinti, kur jai važiuoti, pati kelio nežinodama, jai ir kaina netinka, derisi su taksometru kaip kokiame turguje. Tokių moterų su įvairiomis pretenzijomis daugiausiai pasitaiko savaitgaliais. Su vyrais būna lengviau – blogiausiu atveju tenka pasimušti, bet čia retais atvejais – per mėnesį vieną kartą“, – darbo specifika dalijosi vyriškis.
Kai kalba pakrypsta apie vairavimo kultūrą, pašnekovas pasiskundžia, kad kiti vairuotojai juos teisia be reikalo.
„Visų pirma, prieš priimant taksi vairuotoją į darbą, jis jau turi būti sukaupęs minimum trijų metų patirties stažą. Tad vienaip ar kitaip, vairuoti jis moka, taisykles tikrai žino. Tačiau situacija kitokia kalbant apie stovėjimą – visi peikia stovinčius taksistus. Bet gi mes ne savo malonumui sustojame? Mes laukiame išlipančių ar įlipančių pakeleivių. O iš rajonų privažiuoja jauni žmonės, nesuvokia, kad reikia pasiskubinti. Tad čia ne vairuotojo, o keleivio kaltė. Kiekvienas žmogus išsikviečia taksi ten, kur jam patogiau“, – gynėsi jis.
„Būna, kad tenka paspausti greičiau, nei leidžia taisyklės. Tai yra kiekvieno taksisto kasdienybė, jei jis nori išsilaikyti versle. Greitį tenka viršyti nuolat, taip pat neretai ir pervažiuoti raudoną šviesoforo signalą. Aš, asmeniškai, dirbu tik naktimis, tad kasnakt po penkis kartus kertu raudoną, o greitis viršijamas reguliariai. Būna, nubaudžia, bet jei nori į namus parvežti duonos, reikia suktis kaip išmanai“, – žodžių į vatą nevyniojo jis.
Vyriškis pasakojo dirbęs ir Olandijoje, Rusijoje, išvažinėjęs kone visą Europą. Jo teigimu, lietuvių vairuotojų bėda slypi vairavimo kursuose.
„Štai, Olandijoje vairavimo kursai trunka pusę metų, Lietuvoje – du mėnesius ar net dar trumpiau. Ką žmogus per tiek laiko gali išmokti? Jei tokios taisyklės, tai ir nesistebėkime, kad kultūra prasta. Atvažiavo koks jaunuolis iš Jurbarko, kuriame vienas šviesoforas, tai ir užtrunka, kol jis Vilniuje susigaudo, išmoksta normaliai važiuoti, visus šviesoforus matyti. Arba su moterimis – sakoma, kad moterys važiuoja atsargiai. Bet reikia ne atsargiai, o teisingai mokėti važiuoti. Jei stovi ženklas 80 km/h, tai ir važiuokite, mielosios, bent jau ant 70 km/h, o ne perpus lėčiau antra juosta“, – patarimais švaistėsi plepusis vairuotojas.
Būtent moterys esą ir būna tos, kurios nesivargina kelyje užleisti kitų vairuotojų.
„Jei ilgai stovėjęs šalutiniame kely pagaliau noriu įvažiuoti į lėtai judantį pagrindinio kelio eismą, atsidaro moteris langą ir rėkia visa gerkle – ei, kur lendi?! Mėginu tokiai aiškinti, kad ji privalo praleisti kas antrą mašiną, o ji man – o, tai kodėl būtinai prieš mano mašiną lendi? Jei moteris važiuoja pagrindiniu keliu, tai ji visados jaučiasi teisi“, – juokėsi kasdien kelyje su tokiomis situacijomis susiduriantis vairuotojas.
Dėl panašių kuriozų jis nusprendęs dirbti vien naktimis – darbą pradeda, kai kamščiai jau baigėsi, o variklį užgesiną – prieš pat grūsčių pradžią. Naktį dirbti esą lengviau.
„O jei ir nervina kas, ar spausi signalą ir rėksi, nieko nepakeisi. Neverta nervų eikvoti“, – vairavimo filosofija dalinosi A. Matukas.
Išsilaiko tik 4 iš 10-ies
Kitam pašnekovui – Algimantui Buividavičiui – 57 metai. 32 metus jis paaukojo įmonėje „Vilniaus viešasis transportas“, tačiau, priešingai nei daugelis galėtų pagalvoti, tai jis padarė su didžiausiu malonumu. Tačiau apie viską iš pradžių.
„Tėvelis buvo vairuotojas, tad ir aš nuolat aplinkui zujau. Net nežinau, nuo kelių metų jau laukais važinėjausi. Tais laikais griežtos kelių policijos kontrolės nebuvo, tad kolūkio pievomis dardėjau vos sulaukęs 10 metų“, – pasakojo 3G autobuso vairuotojas.
Vilniuje dirbančio A. Buividavičiaus teigimu – tikru autobuso vairuotoju gali tapti ne kiekvienas – turi būti pasiaukojantis, rūpestingas, kantrus, bet svarbiausia – privalai mylėti savo darbą. Priešingu atveju, gerai jo nedirbsi.
„Žmonių interesai yra įvairūs, tad reikia daryti tai, ką galime geriausiai. Ir pas mus darbe kolegos skundžiasi – vėl į darbą, į tą pragarą. Tada ir sakau jiems – man tai darbas yra šventė, o jie manęs nesupranta, juokiasi, pašaipiai žiūri.Visi manęs klausia to paties – kaip galima tiek metų dirbti tą patį darbą ir vis toje pačioje vietoje? Turiu tik vieną atsakymą – matyt, esu gimęs būti vairuotoju“, – šypsojosi vyras.
Paprašytas palyginti savo jaunystės ir dabartinį vairavimą jis juokiasi – kaip dangus ir žemė!
Tiesa, vyriškis pastebėjo, kad nors dabar dirbti daug lengviau, tačiau jaunimas esą nėra toks atsakingas, koks būdavo anksčiau.
„Šiandien žmonės tik vaikosi greitesnio, lengvesnio pinigo, nenorėdami į tai daug įdėti investicijų ir savo pastangų. Na, bet visokių žmonių yra, visokių ir reikia“, – priežastį spėjo jis.
Prie viso to prisideda ir kitų vairuotojų agresyvumas.
„Tikrai ne kartą teko pastebėti, kad paprasti vairuotojai nemėgsta mūsų, autobusų vairuotojų, kartais tai parodydami net agresyviai. Buvo kelios situacijos, kai koks 20–25 m. jaunuolis su BMW pavojingai nardo tarp juostų, nesupaisysi – ar jis kur skuba, ar toks jo gyvenimo būdas. Bet mes juk vežame žmones, o ne malkas – jei greitai tenka stabdyti, jie kenčia, susimuša. Mūsų autobusas vien tuščias sveria 22 tonas, tad ir intervalo platesnio iki mūsų reikia laikytis. Vieną kartą nepraleidau vieno tokio įsisprausti į tarpą. Tai jis aplenkė mane, sustojo stotelėje ir išlipęs ėmė kumščiais į langą baladoti ir policija grasinti. Aš jam ir sakau – ponaiti, jei taip skubate, tai kaip čia turite laiko stoviniuoti ir mano autobusą gadinti? Paburnojo dar ir nuvažiavo“, – nemalonią istoriją prisiminė vairuotojas. Tokių incidentų per pamainą pasitaiko du–trys.
„Darbą trikdo ir tie vairuotojai, kurie važiuoja autobusams skirta greitąja juosta. Skundžiamės vadovybei, kad lengvosios mašinos nepaiso taisyklių ir užima mūsų vietą, tačiau jie sako neturintys pavaldžios policijos. O mes vis fotografuojam, filmuojam tuos pažeidėjus iki kol policija puse lūpų užsimena, kad jau atsibodome“, – pastebėjo A. Buividavičius, primindamas, kad kelių eismo taisyklės viešojo eismo vairuotojams suteikia pirmenybę.
Bet pašnekovas – ramus žmogus ir labai nedaug dalykų gali išvesti jį iš kantrybės. Retkarčiais pasitaiko situacijų, kurių būtų galima išvengti. Tai ir chuliganiškas užlindimas, posūkio parodymas tik tada, kai jau pradėtas posūkio veiksmas ir panašiai.
„Mūsų mokykla gerai ruošia vairuotojus, esame išties profesionalūs, tačiau net ir mes kartais pratrūkstame. Man nurimti padeda noras gerai dirbti savo darbą ir meilė darbui. Kitaip tikrai išprotėti galima. Dėl to ir statistika tokia – tik 4 iš naujai atėjusių dešimties vairuotojų išsilaiko pareigose. Kiti 6 palūžta ir keičia darbą. Be to, milijonų čia neuždirbsi, tad ne pinigai motyvuoja čia likti“, – DELFI pasakojo optimizmu trykštantis vairuotojas.
Jo gyvenimo motto – nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad tau būtų padaryta. O jei kažkas ir įvyksta – nusileisk, „duok durniui kelią“.
„Nežinome, kodėl žmogus chuliganiškai vairuoja – gal tam yra priežastis. Geriau tiesiog ignoruoti“, – reziumavo jis.
