Patyčios yra smurtas
Patyčiomis vadinamas smurtinis elgesys, kai vaikai ir paaugliai skaudina ir žemina kitus. Patyčios apima kelių rūšių smurtą - emocinį, fizinį, seksualinį.
„Emocinė prievarta yra kito vaiko ar paauglio žeminimas, apsivardžiavimas, atsisakymas bendrauti, išstūmimas iš grupės, negražių, įžeidžiančių žodžių sakymas, rašymas. Fizinė prievarta yra stumdymasis, daiktų mėtymas, užgavimas. Seksualinė prievarta patyčių kontekste įvardijama tuomet, kai į pašaipas įtraukiamas seksualaus pobūdžio elgesys, tai yra - priekabiavimas, prisilietimai su tikslu pasityčioti ar pažeminti. Tai gali būti nuotraukos, kuomet vaikas įtraukiamas į įvairias seksualines situacijas, pavyzdžiui, jo prašoma parodyti savo lytinius organus arba lytiniai organai rodomi jam. Situacijos gali būti filmuojamos ir paskui viešinamos“, - teigė I. Daniūnaitė.
Tiek vaikas, kuris patiria patyčias, tiek tie, kurie mato patyčias, yra paveikiami patyčių ir jaučia įvairius sunkius išgyvenimus.
Pasak psichologės, vaikas, patiriantis patyčias, jaučiasi nesuprastas, paliktas, vienišas, jį kankina įvairios baimės, nerimas, liūdesys dėl netinkamo kitų vaikų elgesio jo atžvilgiu. Vaikas gali būti ir supykęs, iš pykčio ir nevilties gali skriausti kitus ir pats. Jeigu patyčios tęsiasi, vaiko emocijos stiprėja, kaupiasi, atsiranda rizika patirti rimtesnes, ilgalaikes patyčių pasekmes. Pasireiškia bendravimo sunkumai: dėl nepasitikėjimo kitais vaikams sunku užmegzti santykius, susirasti draugų, jie gali vengti draugauti, užsisklendžia, atsiskiria. Patyčias patyrusiam vaikui sunku pasitikėti savo jėgomis, dėl to gali būti sunku mokytis, atlikti įvairias užduotis ar lankyti būrelį.
Patyčias gali sustabdyti suaugusieji
„Vaikystė be smurto" vadovė sako, kad įsikišti ir stabdyti patyčias turi suaugusieji: „Vieni patys nei vaikai, nei paaugliai situacijos be suaugusiųjų pagalbos neišspręs. Mokytojai, įvairių sričių specialistai ar tėvai, norintys padėti vaikams, turi įsitraukti, domėtis, rūpintis vaikais. Jeigu suaugusieji nestabdo patyčių, vaikai ar paaugliai gauna žinutę, kad tai yra nesvarbu, kad tyčiotis vieniems iš kitų yra normalu ir leistina“.
I. Daniūnaitė pabrėžia, kad jeigu tas, kuris tyčiojasi arba smurtauja prie kitą vaiką, yra nestabdomas, jis savo elgesį kartoja ir toliau, gali kartoti ir užaugęs. Jeigu liudininkai mato, kad patyčios yra nestabdomos, jie gali pasijausti bejėgiais. Matydami netinkamą situaciją, apie ją pranešę atsakingiems žmonėms ir nesulaukę atsako, jie supranta, kad niekuo negali padėti ir tada atsiranda nepasitikėjimas savimi ir kitais, kuris vėlesniame etape daro įtaką suaugusiųjų abejingumui.
Pirmas žingsnis: skirkite laiko vaikui
„Svarbu, kad suaugęs žmogus nuolat kurtų pagarbų santykį su vaiku. Viena, kai mes klausomės, kai vaikas pasakoja mums savo džiaugsmus ir rūpesčius, kuomet skiriame laiko pokalbiui su vaiku. O visai kas kita, kai tokiems pokalbiams neskiriame laiko. Tokiu atveju vaikas sunkiai atsiskleis. Labai svarbu skirti vaikui laiko, nes jeigu mes nuolat dirbsime, bėgsime, tai vaikas irgi neras, kur įsiterpti ir mums pasakyti svarbių jam dalykų. Turėtume būti ramūs ir prieinami, kad vaikas ateitų ir pasakytų, kas jį neramina, kokios bėdos jį kankina“, - pataria I. Daniūnaitė.
Psichologė Vaida Gabė pabrėžia, kad tėvai turėtų vaikui vis priminti (pvz., žaidžiant kartu, žiūrint filmą, išėjus pasivaikščioti), kad jeigu jam bus dėl ko nors baisu, neramu ar nejauku, pasakytų apie tai mamai, tėčiui ar kitam suaugusiam, kuriuo pasitiki.
Su jaunesniais vaikais galima imituoti situacijas, užduodant klausimus: „Kaip elgtumeisi, jeigu matytum, kad iš kito vaiko tyčiojasi?”, „Jeigu tau sakytų negražius žodžius, ką darytum?“ ir pan. Tokiu būdu vaikas mokysis atpažinti situacijas, tinkamai reaguoti ir pranešti suaugusiems žmonėms.
I. Daniūnaitė teigė, kad turėtume vaikams aiškiai įvardyti, kad skriausti kitą, jį apsivardžiuoti, spjaudyti, atiminėti daiktus, trenkti ar priekabiauti seksualiai yra netinkamas elgesys ir taip neturi būti. Jeigu mes rodysime tvirtą savo poziciją, vaikas tikės, kad rimtai reaguosime, jeigu jis papasakos mums apie patyčias. Bet jeigu mes sakysime, kad „ai, ten pati prisiprašė“, ar „čia tiesiog buvo labai juokingas juokelis“, tai vaikui bus gerokai sunkiau pasipasakoti apie patyčias.
Nenuleiskite juokais vaiko žodžių
Pasak I. Daniūtės, kartais žmonėms sunku atpažinti, ar tam tikros situacijos yra patyčios. Jie neretai sako, kad ilgą laiką patys taip elgėsi, taip neva užsigrūdinę gyvenimui arba patyčias vadina tiesiog juokais. Toks požiūris atsikartoja ir tęsiasi per kartų kartas. „Taip patyčios tampa priimtinu modeliu. Todėl labai svarbu suaugusiems į patyčias žvelgti rimtai, reaguoti, skatinti vaikus bei paauglius apie jas pranešti. Matant, kaip iš vaiko tyčiojasi, suaugę turi nedelsiant įsikišti ir stabdyti tokius veiksmus. Svarbu išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl taip elgiasi, kas ir kaip jaučiasi“, - teigė I. Daniūnaitė.
„Jeigu matote, kad guvus ir linksmas vaikas tapo uždaras ir tylus arba kad nepavyksta susikoncentruoti, jaučiasi prislėgtas, pirmiausia pabandykite jį prakalbinti. Vaikui užsiminus, kad buvo skriaudžiamas, labai svarbu tikėti jo žodžiais. Nereikėtų to nuleisti juokais ar sakyti, kad taip negalėjo būti, tu pats prisiprašei, neprisigalvok nesąmonių“, - atkreipė dėmesį V. Gabė.
Psichologė pataria, paklausti vaiko, kaip viskas buvo, tačiau nereikėtų spausti pasakoti ar įterpti savo žodžių, tikintis, kad jis pritars. Pakanka įdėmiai ir atidžiai klausytis ir tą parodyti galvos linktelėjimu, akių kontaktu, pritarimu „mhm“.
Pagalba reikalinga ne tik nukentėjusiam
„Suaugusiems itin svarbu išgirsti vaiką ir dėl to, kad jis gal jau kurį laiką kenčia patyčias, bet nieko nesako. Galbūt yra ir kitos aplinkybės, kuomet iš vaiko nebuvo tyčiojamasi, bet jis buvo patyčių stebėtojas. Suaugusiems būtina palaikyti vaiką, aiškintis situaciją, kreiptis pagalbos, aiškiai rodyti, koks elgesys yra neleistinas“, - įsitikinusi Paramos vaikams centro atstovė.
I. Daniūnaitė sako, kad labai svarbu suprasti, kad nestabdomos patyčios linkusios tęstis ir jeigu kartais atrodo, kad jos pačios pasibaigs, taip nėra: „Norint, kad jos pasibaigtų, reikia, kad įsitrauktų suaugusieji – mokytojai, tėvai, specialistai. Svarbu, kad visi jie būtų viena komanda ir ryžtųsi spręsti problemą. Reikia bendro veiksmų plano darbui su visa grupe ar klase, nes negalima išskirti vieno nukentėjusio. Nukentėjęs turi gauti pagalbą, tačiau pagalba veiksminga bus tik tada, kai patyčios bus sustabdytos. Pagalbos reikia visiems – tiek skriaudžiamam vaikui, tiek jo skriaudėjui, tiek patyčių stebėtojams. Jeigu tik vienas vaikas gaus pagalbą, patyčios nesustos. Jeigu patyčios jau vyksta klasėje ar draugų grupėje, jos yra linkusios kartotis, todėl labai svarbu laiku ir tinkamai reaguoti“.
Sužinojus, kad vaiko klasėje yra tyčiojamasi, V. Gabė pataria kreiptis į klasės vadovą ir pasikalbėti, ar jis yra pastebėjęs netinkamą elgesį, kokių tokiu atveju mokykla imasi veiksmų. Jis gali rekomenduoti pasikalbėti su mokyklos psichologu arba socialiniu pedagogu ir kartu spręsti problemą.
Mokinių patyčių prevenciją ir palankaus emocinio klimato kūrimą skatina ES struktūrinių fondų finansuojamos priemonės.
