Paaugliai patiria patyčias dažniau nei kiti

Eglė Balčiūtė, VšĮ „Vaikų linijos“ psichologė, sako, kad su užgauliojimais, kitu nemaloniu elgesiu internete susiduria visų amžiaus grupių vaikai. EU Kids online atliktas tyrimas
rodo, kad dažniausiai su tokia patirtimi susiduria vyresni 15 – 16 metų vaikai (32 proc. apklaustų vaikų), 12-14 metų – 26 proc., 9-11 metų – 15 proc. Iš viso Lietuvoje su nemaloniomis patirtimis internetine susiduria 23 proc. vaikų (9 - 16 m.).

„Remiantis tais pačiais tyrimais, apie patyčias niekam neprasitarė 15 proc. vaikų. Lietuvoje, kai mokyklose dirbame su prevencine patyčių ir kito žeminančio elgesio programa „Friends“, ten analizuodami vykdomos apklausos duomenis matome, kad tokių vaikų būna 20-30 proc. Taigi, skirtingose amžiaus grupėse susidūrimas su nemalonia patirtimi didėja kartu su amžiumi, o kalbant apie tai, ar apie tokią patirtį pasakoma, tendencija priešinga – daugiau vyresnio amžiaus vaikų linkę niekam apie nemalonias patirtis internete nesakyti. Visgi, noriu pabrėžti, kad yra išties nemažai vaikų, kurie apie patyčias internete pasikalba su savo broliu ar sese, draugu ar drauge, praneša suaugusiems - tėvams ar mokytojams“, - sako E. Balčiūtė.

Pasak psichologės, patyčios internete gali būti skirstomos į šmeižimą, įžeidinėjimus, pasitaiko, kad vaikai persekiojami, jiems grasinama, pvz., kad kas nors ateis į namus.

Pasitaiko atvejų, kad realybėje nufilmuojamas kažkoks vaizdas su vaiku ir jis platinamas. Iš nemalonių patirčių internete įvardijamas ir atstūmimas, kai vaikui specialiai neleidžiama prisijungti prie kokios nors grupės arba iš tos grupės vaikas „išmetamas“.

Tėvams reiktų domėtis vaiko patirtimis internete

„Norint, kad vaikas nepatirtų internetinių patyčių, tėvams reikia užbėgti įvykiams už akių ir nuolatos kalbėtis su vaiku ne tik apie tai, kaip jam sekasi mokykloje, o ir apie patirtis internete: su kuo vaikas bendrauja, kokias platformas naudoja, ką ten veikia, kokius žaidimus žaidžia, kokius lygius juose pereina, su kokiomis emocijomis susidūrė. Vaikai, dažniau apie tai kalbėdami, pasidalins ne tik gerąja patirtimi, bet ir blogąja“, - pataria E. Balčiūtė.

Jeigu nepavyksta su vaiku pasikalbėti prieš tai ir vaikas jau pasisako, kad susidūrė su netinkamu elgesiu internete, svarbu jį išklausyti ir nekaltinti. Toks noras neretai kyla suaugusiems (pavyzdžiui, sakyti, kad vaikas pats kaltas, kad įdėjo nuotrauką iš kurios tyčiojamasi). Pasak psichologės, kad ir kaip sunku būtų, reiktų nekaltinti vaiko: „ Išklausius vaiką, svarbu su vaiku prieiti prie socialinių tinklų ar kitos platformos, kur vyksta patyčios ir peržiūrėti, kas konkrečiai įvyko, kas patyčiose dalyvavo. Jeigu dalyvavo vaikai, kurie yra bendraklasiai ar mokosi toje pačioje mokykloje, labai svarbu susisiekti su atsakingais mokykloje asmenimis. Jokiu būdu nereikia palikti vieno vaiko ir vieniems patiems spręsti situaciją. Viską reiktų daryti kartu su vaiku, pasitarti kaip elgtis, kartu priimti sprendimus. Reikia nepamiršti, kad tai yra vaiko situacija“, - sako pašnekovė.

Psichologė pastebi, kad kartais tėvams kyla ranka skambinti skriaudėjo tėvams, kurie galbūt yra pažįstami ir išsiaiškinti tarp suaugusiųjų, kas vyksta. Taip įsiveliama į dar didesnį konfliktą. Geriausiai tokias situacijas reiktų spręsti dalyvaujant trečiai šaliai, tai gali būti klasės auklėtoja, mokykloje dirbantys specialistai, kurie padėtų tas emocijas suvaldyti, nes per jas dažnai negirdime kitų.

Tylos pasekmės labai skaudžios

Psichologė sako, kad pasekmių dėl to, kad vaikas tyliai kenčia patyčias, gali būti pačių įvairiausių.

Gali būti, kad vaikas neapsikentęs ir laikydamas tą pyktį savyje, pats pradės tyčiotis. Tyrimai rodo, kad internetinėje erdvėje tai daryti gerokai lengviau, negu akis į akį susitikti su tuo, kuris iš jo tyčiojasi.

„Sumažėjusi savivertė, išgyvenamas stiprus nerimas, kuris gali peraugti į depresiją, vienišumo jausmas, išaugusi savižudybės rizika, padidėjęs noras vartoti psichotropines medžiagas, miego sutrikimai. Taip pat gali suprastėti akademiniai pasiekimai, gali atsirasti nenoras eiti į mokyklą, nesaugumas, nerimas. Jeigu dabar pamokos vyksta nuotoliniu būdu, nenoras prisijungti prie elektroninės erdvės. Gali pasireikšti ir įvairios kūno reakcijos: galvos, pilvo skausmai. Visos šios skaudžios pasekmės siejamos su patiriamomis patyčiomis“, - sako E. Balčiūtė.
Pavyzdys vaikui – suaugusiojo elgesys

Ieva Daniūnaitė, psichologė, Paramos vaikams centro programos „Vaikystė be smurto" vadovė sako, kad ne tik svarbu domėtis vaiko patirtimis internete, bet ir kalbėtis apie tai, koks elgesys yra saugus ir tinkamas, o koks – ne: „Aptarkite įvairius pavyzdžius, galite remtis vaikui žinomomis situacijomis, naujienomis ar filmais. Padrąsinkite vaiką užduoti klausimus. Parodykite aiškią savo poziciją, koks elgesys yra neleistinas tiek realiame gyvenime, tiek elektroninėje erdvėje. Saugumo įgūdžių mokyti vaikus galima jau labai anksti, kai mokome ir visų kitų taisyklių. Saugumo įgūdžių elektroninėje erdvėje svarbu pradėti mokyti vaikus dar prieš jiems pradedant naudotis išmaniaisiais įrenginiais ir internetu“. Daugiau informacijos apie vaikų saugumą ir kaip jo mokyti galite rasti Paramos vaikams centro sukurtoje platformoje www.pvcmokymai.lt“.

Tam kad geriau suprastume, ką vaikas veikia elektroninėje erdvėje ir su kuo susiduria, svarbu ir patiems suaugusiems pasigilinti į interneto ir technikos veikimo galimybes. I. Daniūnaitė pataria vaiko ir paauglio naudojamose technikos priemonėse įdiegti saugumo ir turinio kontrolės programas. Jos turi būti įdiegiamos su vaiko žinia, paaiškinant, kodėl jos reikalingos. Taip pat reiktų padrąsinti vaiką kreiptis pagalbos, kai jis pastebi nemalonių dalykų ar susiduria su netinkamu elgesiu internete. Jei tapo žinoma apie netinkamą turinį ar smurtą prieš vaiką, informuokite tarnybas, praneškite apie tai puslapiuose www.draugiskasinternetas.lt arba www.svarusinternetas.lt.
„Taip pat svarbu atsiminti, kad suaugusiojo elgesys yra vaikui pavyzdys. Tad turime stebėti, kaip mes patys elgiamės elektroninėje erdvėje – kokias nuotraukas keliame, kokius komentarus rašome, kiek ir kam atskleidžiame savo duomenis ar pranešame apie pastebėtą netinkamą turinį“, - sakė psichologė.

Vaikus privalu paruošti virtualiam bendravimui

I. Daniūnaitė pabrėžia, kad labai svarbu su vaiku kalbant apie patyčias pasakyti, jog jis pasitikėtų savo jausmais ir pojūčiais. Kartais jam gali būti sunku atskirti, koks elgesys ar vaizdas yra tinkamas, o koks ne. Jei vaikui kito žmogaus elgesys atrodo nemalonus, bjaurus ar gąsdinantis, tai reiškia, kad kitas žmogus taip neturi elgtis.

Tėvai turėtų įspėti vaiką, kad jis saugotų savo asmeninę informaciją. Visa informacija, nuotraukos ar video, kuriuos įkeli į elektroninę erdvę, tampa prieinama kitiems – gali būti nukopijuota, persiųsta ar išsaugota įvairiais tikslais. Kiekvieną kartą komentuojant ar keliant nuotrauką verta pagalvoti, kas matys ir skaitys šią informaciją. Svarbu išaiškinti vaikui, kad niekas neturi teisės iš vaiko reikalauti asmeninės informacijos, jo nuotraukų ar versti jį elgtis taip, kaip jam nepatinka.

Psichologė sako, kad vaikai ir patys turėtų pagarbiai elgtis su kitais. Vaikui gali būti linksma ar pikta, tačiau svarbu išreikšti save ir savo jausmus tinkamais būdais, kurie neužgautų kito. Jei vaikas mato ar girdi patyčias, svarbu neprisijungti prie skriaudėjų, o padėti skriaudžiamam ir kreiptis pagalbos. Pasikalbėti apie tai galima ne tik su tėvais, bet ir kitais patikimais suaugusiais - mokytoju, psichologu, kitu mokyklos specialistu, „Vaikų linijos” (116111) savanoriu.

Ką daryti tėvams, jeigu jų vaikas tyčiojasi iš kitų

Jei tėvus pasiekia informacija, kad jų vaikas netinkamai elgiasi internete, Vilniaus Ąžuolyno progimnazijos psichologė, „Olweus” programos koordinatorė, psichologė Inga Verbiejūtė-Vildė sako, kad tėvams gali kilti daug stiprių jausmų – pykčio, kaltės, noro gintis, neigimo. Pirmasis patarimas tokioje situacijoje – neskubėti. Mintyse ar net raštu galima susidėlioti veiksmų planą, jį aptarti su mokyklos specialistais ar kitais patikimais žmonėmis. Kalbant su vaiku svarbu konstatuoti faktus, išklausyti vaiką ir aptarti pasekmes. Labai svarbu siekti, kad vaikas suprastų savo atsakomybės dalį situacijoje ir ją prisiimtų. Jei kalbantis paaiškėja emocinga situacijos priešistorė, svarbu plėsti galimas vaiko reakcijas – aptarti, ką jis dar galėjo padaryti, kaip galėjo pasakyti apie savo jausmus, poreikius, neskaudindamas aplinkinių. Svarbu apgalvoti ir platesnį kontekstą – kaip vaikui sekasi bendrauti realiame gyvenime, kaip jis elgiasi kilus konfliktams, kaip geba išreikšti pyktį, kiek tėvai konstruktyviai sprendžia šeimoje ar kitur kylančius konfliktus ir t.t.

„Ypatingai svarbu, kad šiose situacijose dalyviai nepasidalintų į karo stovyklas – tėvai su patyčias organizavusiu vaiku prieš mokyklą ir nukentėjusio vaiko šeimą ir atvirkščiai. Jei patyčių situacijos vyksta mokyklinėje aplinkoje ir mokykla pateikia jų sprendimo planą, labai svarbu, kad tėvai jį palaikytų, nepriimtų kaip bausmės ar pasmerkimo jų šeimai“, - pastebi psichologė.

Kaip viena iš pasekmių patyčias vykdantiems vaikams (kai vyksta žodinis ar fizinis smurtas) gali būti psichologo konsultacijos – tėvų parama ir pritarimas tokiems pokalbiams be galo svarbūs. Nereikėtų ir skubėti taikyti pasekmes, bausmes (pvz., uždrausti naudotis internetu), nes tokiu atveju tėvai gali prarasti ryšį su vaiku ir galimybes geriau suprasti jo elgesio priežastis.

Svarbu suprasti, kada nespausti „like“

„Dar viena svarbi dalyvių grupė internete yra stebėtojai. Stebėtojai turi didelę galią – dažnu atveju be jų patyčios net nevyktų. Žiūrint plačiąja prasme, labai svarbus kiekvieno tėvo indėlis – kiek jis bendrauja su savo vaiku apie socialinius dalykus, vykstančius vaiko gyvenime. Vaikai turi mokytis suvokti, kad virtualiame gyvenime vykstantiems procesams galioja tos pačios taisyklės, kaip realybėje, kad jų elgesys ten kelia tas pačias ar net didesnes emocines reakcijas kitiems žmonėms. Gali būti, kad vaikui tikrai sunku suvokti, jog vaiko paspaustas „Like“ mygtukas po kitą žmogų pašiepiančiu pranešimu sukels labai negatyvias pasekmes – reikia mokyti apie tai, aptarti įvairias situacijas“, - pastebi psichologė.

I. Verbiejūtė-Vildė sako, kad stebėtojai gali rinktis, kaip dalyvauti vykstant virtualioms patyčioms: nespausti patiktukų mygtukų, nesidalinti netinkamu turiniu, nekomentuoti, paskatinti sustoti ar pranešti suaugusiems.

„Apibendrinant, palinkėčiau tėvams surasti savo vaidmenis sprendžiant įvairius vaikų sunkumus. Tikėtina, kad daugelis vaikų geriau gaudosi virtualiame pasaulyje technine prasme, bet tinkamas tėvų buvimas šalia (priėmimas, palaikymas, išklausymas) jiems tyrinėjant, ieškant, bendraujant, sprendžiant problemas yra geriausia, ką galime duoti“, - sako I. Verbiejūtė-Vildė.

Mokinių patyčių prevenciją ir palankaus emocinio klimato kūrimą skatina ES struktūrinių fondų finansuojamos priemonės.